Dar neseniai sulieknėti norintiems žmonėms buvo siūloma subalansuoti mitybą ir pradėti sportuoti. Bet pastaruoju metu paklausti, kokios sporto rūšys greičiausiai tirpdo riebalus, treneriai ima aiškinti, kad tikrasis sporto tikslas – gera sveikata ir savijauta, o tirpstantys kilogramai – tik šalutinis efektas, kurio gali ir nebūti. Panašu, kad tokius jų svarstymus lemia per ilgus metus sukaupta patirtis. Ir ji akivaizdžiai paneigia iki šiol paplitusią taisyklę – esą tereikia sportuojant sudeginti tas papildomas kalorijas, kurias gauname su maistu, ir jos niekuomet nenusės ant mūsų šlaunų ir pilvo.
Sporto bumas nutukimo nemažina
Medicinos profesorius dr. Timas Spectoras taip pat pastebėjo šį paradoksą. Knygoje „Mitai ir tiesa apie maistą“ (leidykla „Alma littera“) jis atkreipia dėmesį į tai, kad vakarų pasaulis, o ypač – JAV, pastaruoju metu išgyvena tikrą sporto klubų bumą.
„Jungtinėse Amerikos Valstijose 51 mln. žmonių yra nuolatiniai sporto klubų lankytojai, o šis verslas nuo praeito amžiaus 8-tojo dešimtmečio išaugo beveik 20 kartų. Pirmajame Niujorko maratone 1970 metais dalyvavo 137 žmonės, o dabar Londono maratono finišą kerta 850 tūkst. bėgikų “, – rašo jis. Nepaisant to, nutukimas šiose šalyse ir visame civilizuotame pasaulyje vis labiau didėja. Įdomu kodėl? Gal tiesiog didėja atotrūkis tarp sportuojančių ir to nedarančių žmonių grupių? Kitaip tariant, nors sportuojančiųjų ir padaugėjo, bet ne tiek, kiek padaugėjo vis daugiau ir riebiau valgančiųjų, dėl to bendras vidurkis rodo augantį nutukimą?
Pasirodo, ne – storėja net ir tie, kurie reguliariai sportuoja. „12 tūkstančių bėgikų, JAV žurnalo „Runner’s World“ prenumeratorių, daug metų teikė šio žurnalo redakcijai duomenis apie nubėgtas per savaitę mylias ir svorio pokyčius, – rašo T. Specktoras. – Nors buvo nustatyta, kad tarp nubėgtos distancijos ir lieknumo yra koreliacija, dauguma šių bėgikų – nesvarbu, kiek mylių nubėgdavo – kasmet priaugdavo svorio.“
Jei sportas nepadeda suliesėti, gal tuomet jis leidžia bent jau išlaikyti tai, kas pasiekta? Pasirodo, taip pat – ne. „Neseniai atlikta septynių tyrimų metaanalizė parodė, kad mankšta neturi jokio pranašumo prieš placebą, ir, kai nėra mitybos apribojimų, daro mažai įtakos svoriui“, – rašo knygos autorius.
Sulėtėja medžiagų apykaita
Viena populiariausių ir logiškiausių teorijų, kodėl sportuodami neplonėjame, – padidėjęs apetitas. Natūralu, kad išeikvotas energijos atsargas organizmas skuba atkurti, tad žmogų užplūsta vilkiško alkio jausmas ir jis nė pats nepajunta, kad suvalgo daugiau maisto nei anksčiau.
Iš dalies tai tiesa, bet pasak knygos autoriaus, tyrimai rodo, kad perdien suvalgoma papildomai ne taip jau daug, vos 100 kilokalorijų, taigi didelės įtakos tai neturėtų daryti. Didesnė problema yra ta, kad žmogui pradėjus sportuoti, sulėtėja jo medžiagų apykaita. Pasirodo, sportuojančių asmenų energijos sąnaudos ramybės būsenoje gali sumažėti net 30 proc. Taip nutinka dėl organizmo savireguliacijos – pajutęs, kad jo energijos atsargos staiga senka aktyviuoju metu, jis, tai kompensuodamas, sulėtina medžiagų apykaitą ramiuoju periodu...
Tiesa, kai kurie specialistai laikosi kiek kitokios pozicijos. Pasak jų, raumenys net ir ramybės būsenoje sudegina daugiau kalorijų nei riebalai, tad svarbu, koks yra sportas – ar jo metu didėja raumenų masė. Vertinant pagal tai išeitų, kad daugiau kalorijų sudeginančios kardiotreniruotės (bėgimas, aerobika, zumba ir kiti judrūs pratimai) nebūtinai yra veiksmingesnės už ramius raumenis auginančius jėgos pratimus.
Vis dėlto norint sulieknėti, pagrindinį dėmesį reikėtų telkti ne į veiksmingos sporto rūšies paieškas, o į mitybą. Visi treneriai ir dietologai vieningai laikosi nuomonės, kad didžiausią įtaką svorio mažėjimui daro saikas prie stalo ir miltinių patiekalų bei cukraus ribojimas.
Visagaliai genai
Kita vertus, ir mityba lemia ne viską. Pasak Timo Spectoro, didžiausią įtaką kūno svoriui daro genetika. „Klaidingai manoma, kad per keletą dešimtmečių nutuko tie, kurie buvo liesi, – rašo T. Spectoras. – Nutukimo tendencijų tyrimai parodė, kad per pastaruosius 30 metų liekni žmonės ir išliko liekni, turėjusieji nedidelį antsvorį nutuko, o nutukusieji dar labiau sustorėjo.“
Tačiau yra gerų žinių ir apkūniesiems. Pasirodo, pasiekę tam tikrą ribą jie toliau nebestorėja, kad ir kiek valgytų. „Atrodo, kad daugumos žmonių kūno riebalų kiekio viršutinė riba pakilo, bet pasiekę tam tikrą svorį jie daugiau jo nepriauga, nesvarbu, kiek maisto suvalgo papildomai“, – teigia profesorius. Problema ta, kad sulig kiekviena nauja karta, ta riba, tegul ir nežymiai, bet vis labiau pasistūmėja.
Lieknesnis – nebūtinai sveikesnis
Ar visos šios išvados reiškia, kad sportuoti neverta? Anaiptol. Sportuoti reikia, tik tai daryti vertėtų dėl sveikatos ir geresnės savijautos. Įrodyta, kad sportas gerokai mažina osteoporozės, II-ojo tipo cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų riziką, o 270 mankštos valandų per metus pailgina gyvenimą maždaug trejais metais. Ir šiuo požiūriu apkūniesiems galbūt pasisekė labiau, nes būtent noras sulieknėti juos atgena į sporto salę.
O štai lieknieji mano, kad jie ir taip yra gražūs ir sveiki, tad nėra reikalo prakaituoti. Gražūs – galbūt, bet sveiki – nebūtinai. Pasirodo, geriau būti apkūnesniam ir judriam, nei lieknam ir nejudriam.
„Tyrimas, kuriame dalyvavo 300 tūkst. europiečių, parodė, kad visiškai nesimankštinant ankstyvos mirties rizika yra 2 kartus didesnė nei turint antsvorio“, – rašo T. Spectoras. Ir pateikia labai įtaigų savo tėvo pavyzdį. Jis iš prigimties buvo labai liesas, jaunystėje svėrė vos 57 kg, vėliau priaugo iki 76 kg, bet niekada nemėgo sportuoti, vengė kūno kultūros pamokų, nemėgo nei bėgioti, nei plaukioti, nei slidinėti. Jis niekada neturėjo antsvorio, nerūkė, bet sulaukęs 57 metų mirė nuo miokardo infarkto.
