Nors mano pagrindinis tikslas buvo pabandyti išsivaduoti nuo migrenos priepuolių, maloniai nustebau, kai vos per penkias dienas tapau dviem kilogramais lengvesnė. Geromis naujienomis pasidžiaugė ir draugė, kuriai ištirpo trys kilogramai, o mama neteko beveik keturių.

Kitokia patirtis

Tiesa, kad būčiau visiškai objektyvi, turiu paminėti ir kitą patirtį. Viena mane palaikanti draugė parašė, kad, atvirkščiai nei aš, ji priaugo du kilogramus. Taip gali būti todėl, kad ji jautėsi gerai, be to saldumynų troškimą kompensuodavo kitu maistu. Nežinau, ką ir kiek valgė, bet pati prisipažino, kad šiek tiek piktnaudžiavo.

Kita vertus – tai tik pirmoji savaitė, organizmas adaptuojasi ir derinasi prie pokyčių. Bus įdomu stebėti antrąją savaitę, nes aš beveik tikiu, kad ir mano svoris stabilizuosis. Aš žinau, kad greitai nukritę kilogramai turi tokią pat savybę greitai ir sugrįžti.

Savo ištirpusių kilogramų per daug nesureikšminu, nes keturias dienas man taip siaubingai skaudėjo galvą, kad aš apskritai nelabai norėjau valgyti.

Net nenoriu prisiminti to laiko. Galvos skausmas, pykinimas, rankų drebėjimas, prakaito mušimas, nuotaikų kaita, visiškas energijos nebuvimas ir apatija. Ko labiausiai norėdavau, tai užsidėti kibirą ant galvos ir atsikelti kada nors pavasarį.

Kova su galvos skausmu

Be pridėtinio cukraus atsisakiau dar ir kavos, todėl nelabai ir supratau, kuris čia iš jų mane taip baudė. Bet savijauta buvo tokia, kad jeigu būčiau žinojusi, kas laukia, vargu ar būčiau pasiryžusi šiam eksperimentui.

Sunkiausios buvo antroji ir trečioji dienos. Iš lovos mane priversdavo atsikelti tik labai stiprus pareigos jausmas. Net atsimenu, kai rašiau savo dienoraštį, galvojau, prirašysiu daug keiksmažodžių ir tiek, nes kokia prasmė ką nors daryti, kai taip bloga.

Kai ketvirtadienį ir vėl pabudau su skaudančia galva, kantrybės buvo likęs vos vienas lašas. Buvau užsispyrusi, kad rizikuosiu ir stebėsiu, kiek ilgai galėsiu kęsti galvos skausmą, kol jis pavirs migrena su vėmimo fontanais. Paprastai, laiku neišgėrus vaistų, tai įvyksta per 3-4 valandas. Aš jau buvau iškentusi tris su puse paros ir nors galva įkyriai skaudėjo, migrena nesirodė.

Ketvirtadienį pajutau, kad skausmas, iš kaktos migruoja kažkur gilyn į galvą ir silpsta. Priguliau pietų miego. Neužmigau, bet ramiai pagulėjusi atsikėliau jau žymiai guvesnė. O kai penktadienį pramerkiau vieną akį ir supratau, kad galvos skausmo nebėra, mintyse atsikimšau šampano, iššoviau fejerverkus ir pašokau ant stalo.

Vyras ryte vonioje svėrėsi, tai nutariau pasižiūrėti ir aš, kas įvyko su kūnu per tas keturias pragaro dienas. Minus du kilogramai. Mano mama, prie manęs prisijungusi dviem dienom vėliau, sekmadienio vakarą parašė, kad neteko beveik 4 kilogramų.

Auklėjimo pamokėlės

Nors paskelbusi apie savo eksperimentą labai aiškiai parašiau, kad 30 dienų gyvensiu be pridėtinio cukraus, pamačiau, kiek daug žmonių nesupranta, kas tai yra. Gavau daug paauklėjimų ir draugiškų pagąsdinimų, kad man bus labai blogai be visų vaisių, daržovių ir pieno produktų. Tai noriu dar kartą pabrėžti, kad nevalgau tik tų produktų, į kuriuos cukraus priberia žmogus.

Visus kitus produktus, kurie cukraus turi patys savaime, aš valgau! Kruopos, vaisiai, daržovės, pienas, kefyras, grietinė, sviestas, mėsa, paukštiena, žuvis ir pan. – jei tik nėra žmogaus papildomai įdėta cukraus – visi šie produktai yra mano valgiaraštyje.

Mėgstu duoną, todėl renkuosi tą rūšį, kuri yra be cukraus. O atsisakiau tik tų produktų, kurie yra papildomai skaninti, taip pat visų be išimties saldumynų.

Beje, sulaukiau daug pasiūlymų, kaip galima apgauti save ir pasigaminti įprastus saldumynus be cukraus ar gerti kavą be kofeino. Ačiū visiems, bet man nepatinka tokie žaidimai, kai valgai mėsą be mėsos, saldainį be cukraus, geri kavą be kavos, gaminiesi šakotį iš morkų ar skruzdėlyną iš salotų lapų. Todėl tokių eksperimentų nedarau. Aš tiesiog valgau normalų, paprastą, nesaldintą maistą.

Energijos įkrova

Penktąją dieną, kai tik nustojo skaudėti galvą, pajutau, kiek daug atsirado energijos. Visą dieną buvau ne tik geros nuotaikos, bet ir labai darbinga. Vakare, kai paprastai su vyru pradedame savaitgalio atidarymą su picomis, ledais, limonadais ir kitais skanėstais, užsinorėjau susitvarkyti namus.

Kai baigiau, jei tik būtų įsileidę, dar ir kaimynams būčiau sutvarkiusi. Tai tas energijos atsiradimas man buvo ypač smagus atradimas. Šiaip rudenį esu nuolat sušalusi, apsnūdusi panda, o dabar kaip gazelė laksčiau po kambarį su šluota ir skuduru.

Energija niekur nedingo ir savaitgalį. Paprastai jį praleisdavome pakankamai šeimyniškai. Nors nesame tingūs, einame pasivaikščioti, ką nors paveikti su savo padūkėliais berniukais, grįžę namo visuomet parsivežame ką nors skanaus, prikertame ir vakarą užbaigiame tingiai snūduriuodami prie televizoriaus.

Tai dabar nuo pat ryto užpuolė noras kažkur eiti, kažką daryti ir jokio apsnūdimo, žiovulio ar kitų tingumo apraiškų.

Nors mano vyras viešai nepasiskelbė apie eksperimentą ir pirmąją dieną mane vis patraukdavo per dantį, galiausiai ir pats prisijungė. Iš tiesų, tvarkingai maitintis yra žymiai lengviau, kai tai daro visa šeima. Net mūsų vyresnėlis, pirmokas, ėmė klausinėti, kuris maistas su cukrumi, kuris – be.

Nors mokykloje pridėtinio cukraus jis gauna pakankamai: bandelės su dešrele, picos, sūreliai, sultys ir pan., namuose jis valgo viską, ką ir mes. Tai jis irgi pasidarė ne toks dirglus – mažiau pykčio ar siautimo bangų. Tiesa, vieną dieną sakė, kad neįmanoma su mumis gyventi, nes spintelėse nieko nėra skanaus. Bet paskui prikirto mandarinų ir nusprendė, kad tiek to, dar pagyvens su mumis.

Nušvitimas?

Kol kas jaučiuosi puikiai – galvos neskauda, turiu energijos, šiek tiek palengvėjau, geriau miegu ir dažniau šypsausi. Tačiau nemeluosiu ir nesakysiu, kad visai nenoriu saldumynų. Noriu ir dar kaip! Kai fizinis sunkumas baigėsi, pabudo vidinis smaližius, kuris bet kuriai progai pasitaikius primena apie skanumynus ir ko „netekau“.

Kai savaitgalį svečiuose lankėsi vyro giminaitės, viena iš jų ėmė kalbėti, kaip norėtų kanelių. Tai aš pajutau, kad man, kaip mūsų šuniui, ima tįsti seilės. Pasidžiaugiau tik tuo, kad nesu šuo ir galiu save kontroliuoti nepriseilėjusi ant kilimo.

Žinau, kad kai nutinka kažkas gero, norisi tuo kuo plačiau dalintis ir su kitais. Bet taip pat žinau, kaip žmonės nemėgsta „teisuolių“, ypač tokių, kurie tokiais yra vos savaitę. Manęs daug kas klausia, kas bus po tų 30 dienų. Šiuo metu tikrai nuoširdžiai nežinau, nes priešakyje – dar trys ilgos savaitės. Dabar mano tikslas – atsilaikyti užsibrėžtą laiką, o paskui – bus matyti.

Kadangi skausmas kol kas apleido mano galvą ir atsidaro daugiau energijos, pradėsiu sportuoti. Mėgstu bėgioti, taigi, ryto krosas bus vietoje kavos.

Vienas pažįstamas manęs paklausė: „Viktorija, ar tavo gyvenime dar liko kas nors saldaus“. Nespėjau atsakyti, kai įsiterpė mano vyras: „Bijau, kad ir mane mes, tai nebebūnu saldus, būnu auksinis“.

Taigi, kasdienybės alchemija, kai cukrus virsta auksiniais atradimais, man patinka.