Per šias dienas man, be jokių didelių pastangų, nukrito 2,8 kilogramai, dar nei karto nebuvo migrenos priepuolio, o tai jau – beveik asmeninis rekordas. Taip pat pagražėjo veido oda, padaugėjo energijos ir pagerėjo nuotaika. Tačiau yra ir vienas „bet“ – cukrus vis dar mano galvoje.

Gundymo menas

Per šias dienas jau pripratau prie visų juokelių, įvairiausių komentarų, pamokymų ir paauklėjimų. Vieni jų yra laiku ir vietoje, kiti – sukelia atlaidžią šypseną.

Supratau, kad maistas yra labai jautri tema. Jau net negaliu suskaičiuoti kiek kartų, mano įvairų elgesį žmonės „nurašė“ cukraus trūkumui. Viktorija per daug plepa – trūksta cukraus. Viktorijai šalta – trūksta cukraus. Viktorija šoka pagal išgirstą muziką – trūksta cukraus. Viktorija ramiai sėdi – trūksta cukraus. Aš net nebeturiu teisės supykti, nes kai tai įvyksta iš karto skrieja replika: „Jai trūksta cukraus“! Kad ir kas nutiktų, tai greičiausiai todėl, kad – trūksta cukraus!

Tai noriu dar kartą visus nuraminti. Cukraus man tikrai netrūksta. Ant mano stalo pilna obuolių, bananų, kriaušių, vynuogių, persimonų, granatų ir mango vaisių. Kertu agurkus, pomidorus, graužiu morkas, taip pat įvairius lapus: kopūstų, salotų, gražgarsčių, špinatų.

Maukiu pieną, kefyrą,vartoju sviestą ir grietinę. Verdu avižų košes su datulėmis, grikius, ryžius. Visuose šiuose produktuose yra cukraus natūraliai ir man jo puikiausiai pakanka.

Net neskaičiuosiu, kiek kartų man buvo pasiūlyta saldumynų, įvairių saldintų gėrimų, kiek buvo juokais erzinama, gundoma ir panašiai. Turiu humoro jausmą, todėl dėl to nesuku galvos. Bet taip pat pagalvoju, kad jeigu mes taip pat elgtumėmės su žmonėmis, kurie atsisako tabako, alkoholio ir narkotikų, tai tikriausiai niekas taip ir neišliptų iš to liūno. Nebent užsikaltų duris, langus ir gerus tris mėnesius neitų iš namų ir nieko į juos neįsileistų.

Parduotuvėje – nuobodu

Per šias dienas pastebėjau, kad apsipirkinėti dar niekada nebuvo taip nuobodu. Pasiimu reikalingus produktus, nes jau žinau, kur jie sudėti, ir einu prie kasos. Neseniai iš to nuobodumo net nusipirkau arbatinuką arbatai plikyti. Vis šioks toks naujas pirkinys.

Atsisakiau ir kavos, todėl tapau arbatų fanatike. Vis ieškau, kur kokios įdomesnės ar skanesnės. Kai nevartoju cukraus, pradėjau skirti jų skonį. Net kartais atrodo, kad viena arbata yra „riebesnė“ už kitą – tai yra, viena labiau primena vandenį, kita – skanų gėrimą.

Stebiu savo išlaidas, tai ir jos šiek tiek sumažėjo – vidutiniškai 10 eurų per vieną apsipirkimą. Į parduotuvę vaikštau taip pat rečiau, nes ten paprasčiausiai nebėra ką veikti. Tačiau jei jau nueinu, kartais sugaištu ilgiau. Jeigu turiu laiko, paanalizuoju etiketes. Manau, kad šis įprotis išliks ir po eksperimento.

Nes, pavyzdžiui, vakar sūnus paprašė nupirkti dribsnių, kuriuos mėgsta valgyti su pienu. Radau tris, paprastų kukurūzų dribsnių pakuotes (tų, kur būna plokšti, geltoni). Ant vienų buvo nurodyta, kad cukraus 9, kito – 5,2, o trečiojo – 2,4 gramai. Tai paėmiau tą, kuriame cukraus mažiausiai. Sūnus puikiausiai valgė ir nesiskundė, kad neskanu.

Taigi, tos pačios taisyklės laikysiuosi ir ateityje, pirkdama produktus, kurie yra saldinti. Nes visada gali rasti tokių, kurie yra saldinti mažiau.

Įpročių galia

Per šias dienas psichologiškai man buvo sunkiausias savaitgalis. Nes padariau klaidą – į vieną didelį prekybos centrą užsukau alkana. O ten – obuolių pyrago degustacija, akcijos-atrakcijos įvairiems saldumynams, o bandelės kvepėjo kaip pasiutusios. Tai tikrai jaučiau, kaip muša prakaitas.

O dar išėjus iš vienos parduotuvės, beveik kaktomuša susidūriau su spalvingų spurgų rožiniu kiosku. Atrodė, kad visas pasaulis susimokė prieš mane ir bando įvairiais būdais palaužti. Be to buvau įpratusi, kad savaitgaliais pas mus namuose vykdavo skanumynų valgymo orgijos, taigi, prisiminimai taip greitai nedingsta.

Praėjusią naktį pirmą kartą sapnavau, kad suvalgau saldainį, tokį, kokius pardavinėja prie bažnyčių – su spalvotu popierėliu. Tada puolu ir geriu vandenį, skalauju burną ir galvoju, kaip dabar reikės žmonėms prisipažinti, kad nesusilaikiau. Atsibudusi nusišypsojau – saldumynus lengviau išmesti iš burnos, nei iš galvos.

Ir vis dar matau, kaip stipriai veikia įpročiai. Keliaudami su kolegomis sustojome degalinėje. Nors daug kam atrodau keista, labai mėgtu vieno degalinių tinklo kavą. Šį kartą pirkau arbatą ir, vos ją užplikiusi, pagriebiau vieną pakelį rudojo cukraus. Laikiau rankose ir suvokiau, kokia vis tik yra stipri įpročio galia. Cukrų padėjau į vietą, o arbatą paskaninau cinamonu.

Tiesa, nors dar ir norisi saldumynų, potraukis jau nebėra toks stiprus, kaip pradžioje, kai reikėdavo beveik užsimerkus praeiti saldumynų skyrių. Dabar, net kai kolegė kerta sausainius su šokoladu, nebesinori jos užmušti. Manau, tai jau yra pasiekimas.

Gerieji pokyčiai

O dabar – apie geruosius pokyčius. Be to, kad mano svarstyklės rodo tiek, kiek svėriau savo „mergautiniais“ laikais – 63,2 kilogramus (prieš 17 dienų svėriau lygiai 66 kilogramus), ryte nubundu be žadintuvo, su lengvumo jausmu. Jei anksčiau slankiodavau po namus susisukusi į chalatą kaip mumija, tai dabar – plaukiu valso žingsneliu – žvali ir pailsėjusi.

Atsikeliu nebeištinusi, oda lygesnė ir, bent man atrodo, kad skaistesnė. Tikrai turiu daugiau energijos ir pavyksta geriau susikaupti. Ir, žinoma, kas man tikrai svarbu, dar nebuvo užpuolęs migrenos priepuolis.

Pirmadienį su kolegomis vykome į vienos įmonės komandos formavimo renginį. Jie neleis meluoti – kai vedu renginį, po jo aš paprasčiausiai „išsijungiu“. Kai nuslūgsta įtampa, man pradeda skaudėti galvą ir labai dažnai tai pasibaigia migrena. Šį kartą po renginio vėl pajutau, kaip ant galvos slenka migrenos debesis. Kadangi laukė ilga kelionė iš pajūrio, vos įsėdusi į automobilį užmigau.

Pabudau netoli Kauno ir pati nustebau – galvos skausmo ir sunkumo nebeliko. Taip įvyko tikrai pirmąjį kartą po labai ilgo laiko. Nors po renginio niekas nepasikeitė – pradėjo skaudėti galvą, tačiau skausmas praėjo taip ir nevirtęs migrenos priepuoliu.

Kitą rytą po renginio nubudau šviežia kaip agurkas. Tai man čia buvo didžiausias apdovanojimas, kokį tik sau galėjau įteikti. Taigi, šiuo metu jaučiuosi tikrai puikiai. Dabar ir laikas praėjo greičiau eiti. Jeigu eksperimento pradžioje dienos slinko, tai dabar jos jau pagavo pagreitį.

Sako, kad cukrus yra geras energijos kuras. Gal ir taip, bet pradėjau jausti gaunamos energijos kokybę. Man asmeniškai yra daug geriau, kai energijos lygis yra daugiau mažiau pastovus, o ne kaip linksmieji kalneliai – čia kyla, čia leidžiasi, priklausomai nuo sukirsto saldumynų kiekio. Gera jaustis laisvai.