Mano Izabelei šiandien šešeri. Kol baigiu ruošti šį straipsni, ji dar miega, tačiau netrukus jos lauks iš vakaro paslapčia papuošti namai, dovanos, be galo daug sveikinimo bučinių nuo mamos ir tėčio, pagal jos pageidavimą paruošti pusryčiai ir popietė su draugais. Kaip matote, mūsų laukia labai aktyvi diena, tad skubu prie esmės ir bėgu švęsti.
Įkvėpimas parašyti ši straipsnį atėjo netikėtai, praėjusio sekmadienio paryčiais. Būtent tada tarp 3 ir 4 val. nakties jį telefone ir sukurpiau. Rašiau be lietuviškų rašmenų, tad dabar įnirtingai dėlioju varneles, nosines ir brūkšnelius ir atsiprašau jei kokią vieną kitą raidę pražiūrėsiu. Norą parašyti šia tema įtakojo ne tik artėjantis Izabelės gimtadienis, bet ir praėjusią savaitę gautas susirūpinusios mamos laiškas. Jame ji klausė, kaip padėti savo dešimtmetei dukrai, kuri, pasak mamos, stambėja akyse ir nuo kūdikystės turi išskirtinai didelį apetitą.
Tai ne pirmas kartas, kai sulaukiu klausimų iš susirūpinusių mamų. Deja, bent jau kol kas, vaikų nekonsultuoju, nors, jei atvirai, sulaukus tokių laiškų manau, kad tai būtų labai prasminga veikla, kuriai gal kada nors ir pasiruošiu bei įgysiu reikiamą kvalifikaciją. Matau tame didelę prasmę, nes nemaža dalis mano klienčių antsvorį arba netinkamą santykį su maistu turi nuo vaikystės ir prie to labiausiai prisidėjo artimiausi suaugusieji. Kartais jos yra stambios nuo vaikystės, nuo per didelės tėvų ar senelių meilės, kurią jie demonstravo permaitindami. Kai kurios ieško pagalbos, nes joms buvo nuolat kartojama, jog negalima to ar ano dėl per didelio svorio. Jos valgydavo pasislėpusios ir į suaugusios moters gyvenima atsineše netinkamą santykį su maistu ir savęs storos įvaizdį, kurio pačioms sunku atsikratyti. Dar kitos yra per daug savo išvaizda ir svoriu besirūpinusių mamų aukos. Joms jau nuo labai anksti buvo skiepijama, jog privalo valgyti saikingai ir „prisižiūrėti“, kad nebūtų storos. Jei dukros svoris ir išvaizda neatitinka mamos įsivaizduojamų standartų, mergaičių mityba būna griežtai prižiūrima, nuolat primenama, ko galima, o ko negalima valgyti. Dižiausia bėda ta, kad vaikystėje ar paauglystėje įgyti kompleksai ir neigiamas savęs įsivaizdavimas niekur nedingsta suaugus. Ir suaugusios tokios moterys nuolat jaučiasi nepatenkintos savimi, savo kūnu ir turi vienokių ar kitokių valgymo problemų.
Tokioms savo klientėms visada patariu atleisti savo mamoms ar kitiems suaugusiems. Pirmiausia dėl to, jog esu tikra, jei jie būtų bent įtarę, kaip tai pakenks jų mylimoms mergaitėms, tikrai būtų elgęsi kitaip. Antra - patariu į šią patirtį žiūrėti kaip į dovaną, juk dėl šios savo patirties jos greičiausiai nekartos savo tėvų klaidų ir jau visai kitaip elgsis su savo vaikais, ypač dukromis.
Šį straipsnį skiriu visoms esamoms ir būsimoms mergaičių mamoms. Tikiu, kad jis bus naudingas ir mergaičių tetoms bei močiutėms. Manau, kad jis bus naudingas ir auginančioms berniukus. Teisingas santykis su maistu bei savo kūnu formuojasi nuo pat vaikystės ir mūsų, suaugusiųjų, pareiga pasirūpinti, kad jis toks ir būtų. Nuo mūsų labai daug priklauso, ar šiandieninėms mažoms mergaitėms ir net berniukams nereikės ieškoti pagalbos, kad atitaisytų praeityje padarytas suaugusiųjų klaidas.
Turiu įspėti, kad patarimai, kuriais žemiau dalinsiuosi, nėra specialisto rekomendacijos, tad į juos žiūrėkite kritiškai ir atsirinkite tai, kas jums atrodys teisinga. Tai mano kaip auginančios dukrą mamos pamąstymai. Taip pat tai patarimai moters, kuri bene 15 metų kovojo su netinkamais valgymo įpročiais, papildomais kilogramais, nemeile sau ir savo kūnui. Taip pat tai patarimai tos, kuri bene kasdien konsultuoja moteris, kurioms tokios pagalbos tikrai nereikėtų, jei ne klaidingai elgęsi suaugusieji.
1. Nesureikšminkite savo svorio ir išvaizdos. Bent jau nedarykite to prie savo dukrų. Teko žiūrėti televizijos laidą, kurioje buvo kalbama, jog jau šešerių metų mergaitės rūpinasi, ar nėra per storos, ir kalba apie dietas. Labiau pasigilinus paaiškėjo, kad tokie dalykai rūpi toms mergaitėms, kurių mamos perdėtai rūpinasi savo išvaizda ir svoriu, nuolat garsiai, dukroms girdint, skundžiasi savo papildomais kilogramais, mergaitėms matant sveriasi, nesivaržydamos su draugėmis (esant vaikams šalia) gvildena svorio ir dietų temas. Jeigu jums aktualu lieknėti, nekalbėkite apie tai garsiai. Jei dukra ar dukros mato, kad paskeitė jūsų mityba, sakykite, jog nusprendėte gyventi sveikiau, norite jaustis geriau, turėti daugiau energijos kasdieniams darbams ir smagiam laiko leidimui su jomis.
2. Daug svarbiau geras santykis su maistu, nei super sveika mityba. Mano Izabelė yra gana išranki maistui, jos valgiaraštis palyginti siauras, dažnai jai valgyti ruošiu atskirai nuo mūsų. Neslėpsiu, jog kartais mane tai pykdo, tačiau pajutusi, kad artėja ši emocija, susivaldau. Mes susitariame, kad ji visko paragaus, bet jei maistas jai nepatiks, aš neversiu jo valgyti. Devyniais atvejais iš dešimties ji sako, kad ragautas maistas buvo neskanus. Kaip jau minėjau, tai kartais varo į neviltį, tačiau aš nenoriu jai parodyti, jog pernelyg sureikšminu šią gyvenimo sritį. Nenoriu iš maisto padaryti nei baubo, nei kulto, nei konfliktų šaltinio. Kadangi kartais pasiguodžiu kitoms mamos, kai kurios iš jų prisipažįsta, jog vaikystėje buvo labai išrankios maistui ir iki šiol su siaubu prisimenu visus vertimus valgyti, įkalbinėjimus ragauti, bei pasakymus „kas padėta, tą ir valgysi“. Pasikalbėjusi su jomis nusiraminu, kad elgiuosi teisingai. Tikrai nenoriu, kad mano dukra suaugusi dalintųsi tokiais prisiminimais. Tačiau yra dalykai, kurie yra ribojami ar net neegzistuojantys kasdienybėje – tai visi gazuoti gėrimai (niekada neperkam), bulvių traškučiai (labai retai), saldumynai (saikingai). Ir nedarau jokios tragedijos, jei per vaikų gimtadienius tokio ar panašaus maisto padauginama, nors primenu, kad jau reikėtų mažinti apsukas, jei pamatau, kad per daug įsijautė.
3. Išmokykit klausyti savo kūno. Jokių “už tėvelį, už mamytę“. Mes visi gimėme su natūraliu alkio ir sotumo mechanizmu. Tai mums duota nuo gimimo, kitaip neišgyventume. Viena didžiausių antsvorį turinčių suaugusiųjų problemų yra ta, kad jie nesiklauso savo kūno alkio ir sotumo signalų. Pasikalbėjus paaiškėja, kad vaikystėje buvo verčiami valgyti per prievartą. Tokiu būdu vaikas atpranta klausyti savo sotumo jausmo ir suaugęs jau nesugeba laiku sustoti, nes tiesiog yra įpratęs persivalgyti. Izabelei nuo mažumės sakydavau: „neprivalai suvalgyti visko, jei jauti, kad pilvelis pilnas, nevalgyk“. Nenoriu, kad suaugusiai jai iš naujo reikėtų mokytis maitintis taip, kaip davė gamta.
4. Neguoskit ir neapdovanokit maistu. Ne kartą yra tekę stebėti, kaip verkiančiam vaikui į ranką įspaudžiamas saldainis ar koks kitas skanėstas, kad tik nusiramintų. Jei taip elgiatės, patariu sustoti. Taip pat neapdovanokite vaikų maistu. Būtent taip užauga emociniai valgytojai (žinoma tai ne vienintelė emocinio valgymo priežastis), kurie griebiasi maisto kai patiria stresą, jaučiasi liūdni, vieniši ar nori kažką atšvęsti. Verčiau vaiką guoskite geru žodžiu ir apkabinimu, o girkite geru žodžiu.
5. Padėkite judėjimą paversti natūralia gyvenimo dalimi. Tai ypatingai aktualu šiais laikais. Lietuvoje galbūt yra kitaip, tačiau Anglijoje gana ilgai negali vieno vaiko išleisti į lauką. Todėl jei tėvai labiau mėgsta sėslų gyvenimo būdą, padidėja tikimybė, kad taip darys ir vaikai, nes jų paprasčiausiai niekas nenuveda pabėgioti į parką ar kiemą. Todėl būkite savo vaikams pavyzdžiu – ne tik išveskite į parkus ir miškus, bet ir aktyviai judėkite patys. Tegul vaikams būna natūralu matyti, kaip tėvai sportuoja, o dar geriau, jei tai daro visa šeima kartu. Kol Izabelė dar tik buvo pradėjusi važinėti dviračiu, aš bėgdavau šalia, dabar jau abi kartu važiuojam. Tai ne tik judesys, bet ir nuostabiai kartu praleistas laikas lauke. Aną mėnesį abi kartu dalyvavom „Spalvų bėgime“ ir nors man tai nebuvo joks sportas, nes daugiau ėjom, nei bėgom, dariau tai daugiausia dėl jos. Noriu sukurti kuo daugiau smagių ir malonių patirčių, susijusių su judėjimu. Esu tikra, kad tai ypač aktualu šiuolaikiniams vaikams, jei norime, kad jie būtų judantys suaugusieji.
6. Pratinkite sveikai maitintis ir sportuoti dėl tinkamų priežasčių. Šis punktas tarsi pakartoja tai, kas jau buvo pasakyta aukščiau: nesureikšminkite svorio ir išvaizdos. Mes su Izabele pasikalbam apie tai, koks maistas sveikas, o koks ne, ir kodėl vienokio maisto reiktų valgyti rečiau, o kitokio kuo dažniau. Ji žino, kad valgydama daugiau sveiko maisto ji bus stipresnė, geriau mokysis, greičiau važiuos dviračiu ir t.t. Lygiai taip pat ir kalbant apie sportą – akcentuokite šių dalykų naudą atsižvelgdanos į tai, kas svarbu jūsų vaikams. Jei jie mėgsta plaukti, sakykite, kad sveikai maitindamiesi bus geresni plaukikai, jei mėgsta skaityti, sakykit, kad tai padės geriau pažinti raides ir susikaupti. Ir bent jau aš taip renkuosi – nė žodeliu neužsiminti apie svorį. Beje, tai aktualu ir suaugusiems. Dažnai suaugusiems irgi sunku sveikai maitintis ir sportuoti, nes jie tai daro tik tam, kad sumažintų svorį ir visai pamiršta, kad tai tik viena iš labai daugelio priežasčių, kodėl turėtume rinktis sveiką mitybą ir aktyvų gyvenimo būdą.
7. Vaikas negali valgyti to, ko nėra namuose. Tai galioja tiek geram, tiek blogam maistui. Jis negers gazuotų gėrimų, jei jų tiesiog nebus. Bet lygiai taip pat jis beveik neturi šansų sužinoti, koks yra lapinio kopūsto ar brokolio skonis, jei jų nevartoja suaugusieji. Tad pasistenkime ir pačios daugiau eksperimentuoti su sveiku maistu, kad ir vaikai galėtų atrasti skirtingus, naujus skonius.
8. Padėkime savo mergaitėms sukurti teigiamą santykį su savimi ir savo kūnu. Nelyginkim jų išvaizdos su kitų mergaičių. Net jei pati dukra taip darys, nuolat priminkite jai apie jos individualumą ir unikalumą. Pabrėžkite, kuo ji yra ypatinga. Priminkite, kad visi žmonės yra kažkuo ypatingi, nepakartojami ir kad tokia yra ir ji.
Jei vaikas jau turi antsvorio
Ieškokite gero specialisto. Ne tokio, kuris tik sudarys valgiaraštį ir lieps jo griežtai laikytis. Ieškokite tokio, kuris mokės prieiti prie jūsų vaiko, nespaus jo, neprivarys baisių kompleksų ateičiai. Būkite pačios geriausios draugės savo vaikams šiame kelyje. Pabandykite suprasti, kas jiems svarbu ir tuo motyvuokite, padėkite atrasti širdžiai mielą fizinę veiklą, judėkite kartu, maitinkitės sveikiau kartu, neakcentuokite jo stambumo, visokeriopai remkite ir palaikykite.
Tikiuosi, kad šie mano, kaip mamos/ buvusios apsirijėlės/ holistinio lieknėjimo konsultantės, patarimai jums buvo naudingi. Aš tikrai nesu tobula mama ir mano Izabelės mityba toli gražu ne pavyzdinė. Tačiau man daug svarbiau, kad ji užaugtų pasitikinti, gerai jausdamasi būdama savimi ir turėdama savo kūną. Ar man tai pavyko, sužinosiu tik po gerų dešimties ar penkiolikos metų. O kol kas darau tai, kas, mano manymu, yra geriausia ir teisingiausia.
Viskas, bėgu šventę švęsti! Sėkmės ir iki kito karto!
Su meile,
Ieva ♥