Pokalbis su sąmoningo kvėpavimo, oro jogos, „Innerdance“ mokytoja Neringa Rutkauskiene (41 m.), giluminio cirkuliacinio kvėpavimo (rebefingo), oro jogos, šokio mokytoja Jurgita Medone (31 m.), psichologe, geštalto psichoterapijos praktike, meditacijų mokytoja Evelina Vasiljeva (30 m.) ir jogos mokytoja Radvile Linkevičiūte (25 m.).
Dažnai žmonės vidinius lobius atranda, kai susiduria su gyvenimo išbandymais. Kas buvo Jūsų išbandymai? Kokie įvykiai padėjo būti tokiomis, kokios esate šiandien?
Jurgita: Aš į save ėjau per smalsumą ir skausmą. Ir išbandymu man tapo santykiai su ypatingu žmogumi. Tai karminiai skausmingi santykiai, kuriuose būta nemažai tamsos. Jie man – didelė dovana, nes su jais prasidėjo mano kylantis evoliucijos taškas. Daugumos žmonių sielos evoliucija vyksta per išbandymus.
Ir dabar, nutikus kiekvienai nepatogiai situacijai, žiūriu į ją su smalsumu, savęs klausdama: „Ko tai mane moko?“ Einu į kiekvieną nepatogumą drąsiai, nes žinau, kad išsprendusi tai būsiu dar šviesesnė. Kiekvienas nepatogumas – dovana. Galbūt tas jos išvyniojimo procesas ir nėra smagiausia dalis, visgi ji būtina. Esmė yra nusiteikimas ir pasitikėjimas vidiniu vedimu. Jeigu tik leisiu, mano siela nuves mane ten, kur reikalinga. Ir einu aš per gyvenimą drąsiai, geriu jį visa į save. Man gera patirti gyvenimą su visomis jo spalvomis.
Neringa: Man vidiniai lobiai taip pat buvo atrasti per gyvenimo išbandymus ir būtent per tai, ką aš sau buvau labiausiai išaukštinusi, kuo didžiavausi ir kas man buvo svarbiausia – šeima, vaikai (esu keturių vaikų mama) ir santykis su vyru. Nesklandumai šeimoje paskatino veikti kitaip, visų pirma – ieškoti atsakymų į begales klausimų įvairiais būdais, tirti, pažinti ir galiausiai sustoti bei, atsisukus į save, – patirti. Patirti patį buvimą, savo esmę. Viskas, ko mes ieškome, jau yra mumyse, jei tik atsiveriame tam. Tai tokia begalinė dovana – atrasti pilnatvę, ramybę ir meilę viduje, o ne išorėje, ir tik iš tokio buvimo įmanoma kurti santykius, iš pilnatvės, o ne iš trūkumo. Kai atrandame visus lobius savyje, galime jais dalintis tiek šeimoje, tiek visoje aplinkoje.
Radvilė: Mano išbandymas buvo paauglystėje turėtos sveikatos problemos – valgymo sutrikimai ir nervinė anoreksija. Turėjau arba suimti save į rankas, arba būčiau neišgyvenusi nuo visiško fizinio bei emocinio išsekimo. Ilgas gydymosi laikotarpis, daugybė kitų dėl to atsiradusių negalavimų paskatino ieškoti, kas galėtų padėti atgauti jėgas ir gyvenimo džiaugsmą. Taip atsirado joga, visiškai pakeitusi gyvenimą. Jos dėka galiu džiaugtis puikia sveikata, energija, begaline meile gyvenimui ir viskam jame.
Evelina: Nepavadinčiau to gyvenimo išbandymu, bet yra svarbus momentas, kurį vadinu kertiniu dabartiniame savo gyvenime. Tai buvo laikotarpis, kai pradėjau mokytis geštalto psichoterapijos Vilniaus geštalto institute. Pirmi metai grupinės psichoterapijos ir geštaltinio požiūrio į žmogų bei gyvenimą visiškai pakeitė mane. Ten aš sužinojau, ką reiškia iš tikrųjų prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, už savo laimę. Atsakomybės prisiėmimas mane išlaisvino ir leido atrasti savo vidines galias. Nebekaltinau žmonių ir aplinkybių dėl to, koks mano gyvenimas. Išmokau būti čia ir dabar, patyriau, koks magiškas yra tas buvimas. Išmokau įsiklausyti į save, į savo poreikius. Įgavau daug įrankių, įgūdžių, atradau savo talentus ir dabar turiu galimybę dirbti mylimą darbą bei kurti savo gyvenimą tokį, kokį noriu turėti.
Ko kaip sielos atėjote mokytis į šį gyvenimą? Kokius klaidingus anksčiau susiformavusius įsitikinimus jau identifikavot, transformavot, o kur, jaučiat, dar reikia plėsti suvokimą?
Evelina: Manau, kad atėjau mokytis būti su savimi ir kitais.
Vienas pagrindinių suvokimų, įvykusių jau seniai, bet vis dar lydinčių ir padedančių man kiekvieną dieną, tai suvokimas, jog kiti žmonės negali man sukelti jausmų. Jausmai kyla manyje, santykyje su kitu. Tai labai išlaisvina, nes tada galiu aiškiai pamatyti savo jausmus, kaip jie kyla, kokia mano gyvenimo istorija atsispindi juose, kokį poreikį jie išryškina ir kokie mano resursai už jų slypi.
Šis suvokimas turi ir kitą medalio pusę, kuri ne taip lengvai manyje atsiskleidžia, ypač kalbant apie labai artimus žmones. Jaučiu, kad pastaruoju gyvenimo etapu mokausi išlaikyti savo centrą ir neprisiimti atsakomybės už kitų žmonių jausmus, mokausi nesijausti visagale ir priimti, jog jeigu kitas, išgirdęs mano vidinę tiesą, jaučia skausmą, pyktį, apmaudą, liūdesį, tai yra jo reakcija ir aš neturiu koreguoti savo vidinės tiesos. Nesusilieti su artimo žmogaus skausmu ir neprisiimti atsakomybės už kito jausmus vis dar yra sunku, nes šiuos išgyvenimus manyje lydi stiprus kaltės jausmas. Taigi, tuo pačiu mokausi įsileisti kaltę ir leisti jai būti.
Radvilė: Labiausiai reikėjo išmokti meilės sau, savęs priėmimo, atlaidumo, nebijojimo klysti, nebūti perfekcioniste, nereikalaut iš savęs neįmanomo. Taip pat ir iš kitų. Priimti žmones tokius, kokie jie yra, nepykti, nekriktikuoti, nesistengti pakeisti. Ir to mokausi kasdien. Dėkingumo ir priėmimo. Matyti ne tai, kas blogai ar nepatinka, o įžvelgti gera ar tai, ko galėčiau iš tos situacijos pasimokyti.
Jurgita: Atėjau mokytis besąlyginės meilės. Sau ir visa kam.
Pradėjusi eiti asmeninio augimo keliu, išbandžiusi įvairias sąmoningumo praktikas (vienos efektyviausių man: rebefingas, meditacija, joga), supratau, kad nors išoriškai ligtolinis mano gyvenimas ir atrodė gražus, iš tikrųjų aš jo negyvenau. Tiesiog kartojau į pasąmonę nugulusius kitų žmonių man nuo gimimo įskiepytus klaidingus (ar nebūtinai klaidingus) įspaudus. Aš nebuvau 100 proc. atsakinga už savo gyvenimą. Dabar abejoju viskuo, kas mano neišjausta. Tik tai, kas perleista per mane, patirta mano esatimi, yra tikra.
Sąmoningumas mane nunešė į save. Sujungusi sąmonę su pasąmone supratau, kad pasaulis visiškai kitoks, nei maniau iki tada. Atsivėrė visai kitas matymas, kitos spalvos. Aš ėmiau matyti. Matyti tai, kas slepiasi už situacijų, už žmonių žodžių, už veidų ir kūnų.
Manau, kad sielai, atėjusiai į gyvenimą patirti pilną išsilaisvinimą, Visata sudarys sąlygas pažvelgti visoms savo baimėms į akis. Ir jeigu aš kažko bijosiu, galiu būti tikra, kad ta baimė įgaus pavidalą. Ir tai nutiks tam, kad suprasčiau, jog iš tikrųjų bijoti nieko nereikia, nes viskas visada vyksta pačiu geriausiu būdu.
Noriu pasakyti, kad nepaisant stiprių suvokimų, kuriems apibūdinti ne taip lengva rasti žodžius, o iš tiesų kai kurių net neįmanoma papasakoti, gyvenimas šioje planetoje tęsiasi. Aš ir toliau mokausi. Ir dabar būna momentų, kada susierzinu. Tik dabar viską matau kitaip. Gilinu tą palaimos būseną, kurią išmokau patirti per praktikas, siekdama, kad ji taptų nuolatine. Mano tikslas – nuolat išlaikyti stebėtojo būseną. Stebiu save kiekvieną akimirką. Kiekvieną momentą, kai suirztu, einu į save ir klausiu savęs: „Iš kur tai?“ Atsakymas ateina arba iš karto, arba po kurio laiko. Taip vieną po kito transformuoju tai, kas ne mano. Nes prigimtinė sielos būsena – būti nuolatinėje palaimoje. Tai, kas ne palaima, yra ne mano.
Neringa: Atėjau čia džiaugtis ir mylėti. Kažkur esu perskaičiusi, kad tiek, kiek leidžiame sau džiaugtis, parodo mūsų sielos išsipildymą, ir tai man labai artima. Tas džiaugsmas yra visaapimantis, nes tik kai pasitikiu, atsiveriu ir atsiduodu gyvenimui, galiu per ramybę ir meilę būti džiaugsme ir išsipildyme. Keturi per mane atėję vaikai išmokė neprisirišimo ir besąlyginės meilės. O plėtimuisi nėra ribų, kol jų nepastatome.
Kodėl dalinatės sukauptomis žiniomis, metodais, padedančiais žmonėms skleistis? Ar galėtumėt nesidalinti?
Neringa: Dalinuosi, nes negaliu nesidalinti. Visos patirtys, mokymai ir žinios ateina į mūsų gyvenimus tinkamiausiu metu. Visi esame vieni dėl kitų tam, kad būtume: dalintumės – gautume – duotume. Atėjome skleistis ir žydėti. Kviečiu žmones į buvimą, bendrystę ir patyrimą savęs per kvėpavimą, meditaciją, jogą. Kviečiu į tai ir per tai, kas pakeitė visą mano suvokimą ir buvimą.
Jurgita: Nes ateiname į gyvenimą tam, kad duotume. Kiekvienas sąmoningai ar pasąmoningai siekia kitiems duoti tai, ką gali duoti vertingiausio. Kitaip neįmanoma – mes visi esame kūrėjai. O kūryba ateina per davimą. Aš dalinuosi suvokimais, kad padėčiau kitiems žmonėms sutrumpinti kelią į save. Taip pat kaip ir kiti žmonės, iš kurių mokiausi ir mokausi, padėjo ir padeda man eiti į save.
Evelina: Dalinuosi, nes kitaip tiesiog negaliu.
Radvilė: Norisi padėti kitiems gerai jaustis, būti laimingiems. Jaučiu neapsakomą dėkingumą už galimybę tai daryti.
Be ko diena nebūtų Jūsų? Kokie esminiai dienos ritualai?
Evelina: Iš tikrųjų nesu prisirišusi prie jokių ritualų. Kad ir kas joje vyktų, ta diena vis tiek mano. Neturiu griežto ritmo, man patinka kintantis buvimas. Tai, kas man svarbu, – ryte turėti laiko sau, bent 2–3 val., kurias skiriu jogai, meditacijai, dušui, kavai, kartais skaitymui arba rašymui, o kartais tiesiog tvarkau namus, nes mane džiugina skirti laiką savo erdvei ir tuo pačiu ramina.
Radvilė: Man labai svarbu pradėti dieną neskubant, skiriant laiko sau. Šaltas dušas, rytinė jogos mankšta, kava ir šokoladas pusryčiams. Taip pat, kad gerai jausčiausi, būtina fizinė veikla: joga, šokis, plaukimas, bėgimas ar ilgas pasivaikščiojimas. Bent kažkiek laiko praleidžiu gryname ore, gamtoje. Dienos pabaigos neįsivaizduoju be atsipalaidavimo karštoje vonioje, knygos skaitymo prieš miegą. Na ir dar vienas labai svarbus dalykas – muzika. Viskas dienoje vyksta muzikos ritmu.
Neringa: Mano diena nebūtų mano be manęs. Ne ritualai kuria mane, o aš galiu juos kurti arba ne. Kiekviena diena gali būti labai kitokia ir tai priklauso nuo mano pasirinkimo, bet esmė lieka ta pati – ritualas būti savimi – harmoningai nenuneigiant pačio gyvenimo su pačiom įvairiausiom būsenom jame.
Jurgita: Mano dienoje – nuolatinė savęs stebėjimo būsena, sveikas maistas, vanduo, atsipalaidavimas, kūryba. Viena esminių duotybių, kurią atsinešiau, – veiklumas. Geriausiai jaučiuosi po dienos, per kurią daug nuveikiau. Daug šypsojausi, daug kalbėjau, daug dirbau. Arba kartais ir priešingai: ilgai buvau tyloje ir ramybėje, gaminau daug maisto, tvarkiau namus. Po veiklų išorėje tai padeda įsižeminti.
Ką darote tomis dienomis ar akimirkomis, kai apima liūdesys?
Jurgita: Einu į tą jausmą ir stengiuosi suprasti, iš kur jis kyla. Kai kada užtenka tiesiog jį pripažinti, ir jis pasileidžia. Kai kada tiesiog gera išsiverkti. O kai kada emocines blokadas padeda paleisti praktikos: kvėpavimo pratimai, joga, meditacija, rebefingas.
Evelina: Tiesiog liūdžiu. Stengiuosi liūdesiui padaryti vietos savo kūne ir išgyventi jį pilnai. Pajusti, kurioje vietoje kūne jis atsiranda, patyrinėti pojūčius, kaip jie keičiasi, didėja, mažėja, plinta, traukiasi. Ilsiuosi. Verkiu. Medituoju. Miegu. Kai norisi, pasikalbu su kuo nors. Kartais prisivalgau.
Radvilė: Užsiimu veikla, kuri man teikia malonumą, kurioje užsimirštu ir nelieka vietos liūdesiui. Klausau muzikos, šoku, sportuoju, einu pasivaikščioti, kuriu. Bendrauju su žmonėmis, su kuriais man gera. Labai padeda, kai galiu tiesiog išsikalbėti, būti išklausyta.
Neringa: Jei man liūdna, leidžiu sau liūdėti. Ir tai trunka lygiai tiek, kiek aš pati tame noriu užtrukti, nei ilgiau, nei trumpiau. Tai visiškai nebepriklauso nuo kažko kito, tik nuo manęs.
Koks Jūsų gyvenimo tikslai?
Evelina: Šiuo metu mano gyvenimo tikslas yra dalintis dovanomis, kurias turiu savo viduje. Lydėti žmones vientisumo link: psichoterapijos kelyje bei mokant meditacijos.
Jurgita: Mano gimimo momentu išsidėsčiusios planetų padėtys rodo, kad atėjau padaryti kai ką didelio dėl kitų. Aš tai puikiai jaučiu ir einu link to.
Neringa: Būti. Būti esmėje ir tikrume, rinktis šviesą, ramybę ir meilę. Ir tada atsiveria tai, ko net nebūčiau sufantazavusi susikurti kaip tikslą.
Radvilė: Mylėti ir būti mylima. Kurti grožį ir gėrį aplink. Daryti tai, ką sugebu geriausiai. Būti geriausia savo versija, nenustot augti, mokytis ir tobulėti.
Koks, manote, laimingo gyvenimo receptas?
Radvilė: Gebėjimas džiaugtis tuo, ką turi. Neprisirišant prie praeities ir nelaukiant ateities. Buvimas čia ir dabar. Ir nieko nesitikint, neplanuojant, pasitikint Visata ir jos vedimu.
Jurgita: Drąsa būti savimi. Būti tikru. Išdrįsti pažvelgti į save, susitikti su savimi.
Neringa: Mano receptas toks – prisiimti visą atsakomybę už tai, kas vyksta mano gyvenime. Visi įvykiai, situacijos ir žmonės yra man tik todėl, kad aš juos pasikviečiau tam, kad viskas būtų tobuliausiai, kaip gali būti šią akimirką, ir nėra kito varianto. Prisiėmus visą atsakomybę net ir už „skaudžiausius“ įvykius, pasimato, kad po tais įvykiais slepiasi dovanos, kuriomis mes save galime apdovanoti. O kai neišsipildo kažkas, ko trokštu, žinau, kad tik todėl, jog būtų dar geriau, ir aš tam pasiruošusi.
Evelina: Aš manau, kad nėra vieno laimingo gyvenimo recepto. Tikiu, kad kiekvienam žmogui jis gali skirtis ir net tam pačiam žmogui jis gali priklausyti nuo dienos, nuo valandos, kurioje jis yra. Laimė yra šioje akimirkoje, todėl ir laimės receptas kyla šioje akimirkoje, ir gali būti pritaikomas tik čia ir dabar. Tikiu, kad svarbu tiesiog įsiklausyti į save, ir vidus visada pakuždės tinkamą receptą.
Dauguma filosifojų, dvasinių krypčių sako, kad esminė pamoka, kurios atėjome mokytis – tai meilės sau ir visa kam. Kaip Jūs mokotės mylėti save ir visą pasaulį?
Evelina: To mokytis man labiausiai padeda žinojimas, kad viskas yra viena, jog viskas susiję. Mano meilė kitiems yra meilės sau atspindys, ir meilės sau atspindys yra mano meilė kitiems. Jeigu kažko negaliu pamilti kitame žmoguje, ieškau, ko negaliu pamilti savyje, kokios savybės ar bruožo nepripažįstu turinti arba ko savyje nemėgstu. Kartais, kai nepatinku sau, ar nepasitikiu savimi, atlieku pratimą, kuris padeda man labiau save mylėti. Žinodama, kad tai, ką matau kitame, yra mano atspindys, aš pagalvoju apie žmogų, kuris man labai patinka, žavi, įkvepia. Ieškau savybių, kurios tame žmoguje mane taip žavi. O tada, suvokdama, kad kitame negaliu pamatyti nieko, ko nėra manyje, atsigręžiu į save ir suvokiu, kad visa tai manyje irgi yra.
Jurgita: Priimdama save visokią ir leisdama viskam būti taip, kaip yra. Tai ne visada pavyksta. Todėl aš vis dar to mokausi, ir sekasi nepalyginamai geriau, negu kažkada anksčiau. Tikslas – leisti pasauliui savo netobulume būti tobulam. Priimti kito žmogaus rūškaną žvilgsnį ir jį išteisinti. Ne protu, o jausmu. Aiškiai pajausti, kas slepiasi už to rūškano žvilgsnio, ir už jo pamatyti kito žmogaus sielą. Nepatogių dalykų priėmimas yra meilė. O aukščiausia jos forma – atjauta.
Ir visgi tai nereiškia, kad reikia save apsupti rūškanais žvilgsniais ir tame gyventi. Energija traukia energiją. Koks pats esi, tokią aplinką, žmones aplink save ir pritrauksi.
Radvilė: Mokausi to kasdien. Mylėti save ne tik tada, kai viskas sekasi, bet ir kai nesiseka. Save visokią. Ir visada. Besąlygiškai. Nuo meilės sau prasideda meilė viskam aplink. Išmokus priimti save, daug lengviau priimti kitus. O žmonės mūsų gyvenimuose tokie, kokius patys pritraukiame, per kuriuos turime kažką išmokti ar pasidalinti. Tad su dėkingumu ir meile žvelgiu į kiekvieną žmogų ir situaciją savo gyvenimo kelyje.
Neringa: Aš tiesiog renkuosi būti meilėje. Meilė sau man yra būti savimi visiškame atvirume, priėmime savęs tokios, kokia esu, visiškai leidžiant sau sąmoningai veikti tai, kas liejasi iš manęs (kurti, dirbti mėgstamą darbą ir t.t.). Tik mylėdama save galiu mylėti kitus, ir tada tai yra besąlygiška, be noro įtikti, patikti, gauti kažką atgalios.
Kokie patys geriausi Jūsų gyvenime nutikę dalykai?
Jurgita: Viską, kas nutiko mano gyvenime, laikau vertinga. Ypač vertinga tai, kas nutiko skausmingo. Nes tai mane sugrąžino į save.
Nuostabu yra tai, kad turiu sveiką kūną, kuriame galiu gyventi ir per kurį veikti.
Radvilė: Joga. Po jos vyksta vien tik geri dalykai. Net jei tuo momentu atrodo, kad įvyksta kažkas negero, viduje žinau – viskas į gera.
Neringa: Geriausias dalykas, nutikęs man šiame gyvenime, yra pats gyvenimas. Tai, kad esu jame tokia, kokia esu.
Evelina: Pats geriausias dalykas, nutikęs mano gyvenime, yra tai, kad aš gimiau! Viskas, kas nutiko po to, yra tik šio nuostabiausio įvykio pasekmė!
Kokios gražiausios žmogaus savybės?
Neringa: Tikrumas, ramumas, linksmumas, aktyvumas, smalsumas. Išmintingumas.
Radvilė: Paprastumas, nuoširdumas, atvirumas, buvimas savimi.
Jurgita: Išmintis, nuoširdumas, atjauta.
Evelina: Man žmogus gražiausias, kai yra vientisas. Kai neišskiria kažko savyje ir nieko nemėgina nuslėpti. Gražiausia yra tikrumas. Kai „gražioji/šviesioji“ ir „šešėlinė“ pusės abi didžiuojasi, jog jos yra.
Kokias save matote po 20-ies metų?
Evelina: 50-ies matau save su ilgais žilais plaukais, be galo ramią ir švytinčiomis akimis. Ir toliau dirbančią terapinį darbą su žmonėmis, mokančią, vedančią įvairias praktikas, stovyklas. Gyvenančią atokiai nuo miesto šurmulio, gamtoje, prie miško ir vandens. Visiškai paprastą ramų gyvenimą. Įsivaizduoju, kaip sėdžiu verandoje, žvelgiu į tolius, matau vaikščiojančias stirnas, esu pilna ir visiškai viskuo patenkinta.
Jurgita: Nėra taip svarbu, kaip tai atrodys išoriškai – galvodama apie ateitį matau save nuolatinėje palaimos būsenoje, padedančią kitoms sieloms susitikti su savimi.
Radvilė: Matau gražią, save mylinčią moterį, besidžiaugiančią gyvenimu ir besidalijančią tuo su kitais. Apsuptą grožio ir meilės. Atradusią ramybę ir visišką pasitikėjimą.
Turiu daug veiklos sričių, kuriomis gyvenu ir mėgaujuosi. Taip pat nuolat siekiu tobulėti, mokytis, atrasti kažką naujo, nes yra tiek visko daug, kas mane domina, ir nemanau, kad reikia apsiriboti tik viena veikla. Tad nežinau, ką veiksiu po 20 metų, gal tai, ką dabar, gal kažką kito, bet tikrai tai, ką myliu ir kame matau prasmę. Stengiuosi eiti ten, kur mane veda gyvenimas, tai, ką darau, daryti su meile ir atsidavimu, o visa kita bus taip, kaip turi būti.
Neringa: Tai, kas tikra, nekinta… Metai keičia formas, pavidalus, atspalvius. Esmė lieka ta pati. Matau save esančią.
