Su Oona susitikome praėjus vos kelioms dienoms po to, kai urna su jos tėvo kino kūrėjo ir poeto Jono Meko palaikais amžinojo poilsio buvo pargabenta į Lietuvą. Sausio mėnesį su šiuo pasauliu atsisveikinęs vienas žymiausių pasaulio lietuvių pageidavo būti palaidotas gimtinėje – Biržų rajone, Semeniškių kapinėse, šalia savo tėvų.
Atsargiai čiuopiu, nuo ko pradėti, kad pašnekovei nebūtų per skaudu, bet mūsų pokalbis ima lietis tarsi savaime, jį šiek tiek pristabdo tik atėję pasisveikinti Oonos vyras Scottas ir jųdviejų dukra Talula. Žavinga mažoji garbanė kartu su mama mokosi lietuvių kalbos – aktorė jau primiršo, ką buvo išmokusi prieš kelerius metus, kai Lietuvoje vaidino kino filme „Lošėjas“. Dabar Oonos žodyne kaupiasi Talulai aktualūs žodžiai iš lietuviškų pasakų. Kai kur moters balsas užlūžta nuo tvardomų ašarų ar susipina su juoku, švelniai skambančiu tarsi vėjo varpeliai. Pagalvoju, kad taip natūraliai nuo ašarų iki juoko gali pereiti tik vaikai, dar nepraradę ryšio su tikrąja savastimi.
Su savo tėčiu Jonu Meku atsisveikinote dukart – sausį, kai mirė, ir dabar, kai grįžote į Lietuvą palaidoti jo urnos. Išgyvenote dvigubą skausmą.
Esu laiminga, kad turėjau galimybę patirti šiuos du skirtingus atsisveikinimus. Sausį, kai tėtę kremavome, Talulai aiškinau, kad jis iškeliavo į Visatą ir dabar yra visur. Įsivaizdavau, kad jo kūnas išsisklaidė erdvėje į smulkiausias dalelytes. O štai dabar teko padaryti visai priešingą veiksmą – atvykę į Lietuvą, urną su pelenais palaidojome ir taip sukūrėme tam tikrą apibrėžtumą.
Žinau, kad tėtis – ne urnoje, tik jo kūnas ten. Bus gera turėti vietą, kurią galėsiu aplankyti. Per tėvo laidotuves vėl galėjau pasimatyti su giminėmis. Buvo graudu, bet kartu ir labai gera. Mano tėvas buvo priešpaskutinis vaikas šeimoje ir dargi labai vėlai susilaukė savo atžalų, todėl mano ir brolio Sebastiano pusbroliai ir pusseserės yra įžengę jau į šeštą ar septintą dešimtį – kone tokio pat amžiaus kaip mano mama. Su jais jaučiuosi labiau lyg su dėdėmis ir tetomis, bet vis tiek malonus jausmas pabendrauti tiesiogiai, ne internetu.
Nuo sausio su broliu tvarkėme biurokratinius dalykus. Dabar, kai ši dalis jau baigta, galime judėti į kitą gedulo stadiją. Buvo gera parvežti jį namo ilsėtis šalia tėvų. Daugybę metų Jonas Mekas neturėjo galimybės grįžti, ir štai ta diena atėjo. Grįžti į tą pačią vietą, kurioje gimei ir augai, – ypatinga ir reta. Urną padarėme labai gražią, ji dekoruota lietuviškais motyvais, yra iš biologiškai suyrančios medžiagos. Po kelerių metų viskas susilies su žeme.
Kai Jonas Mekas mirė, daugelis retoriškai klausė: „Kaip tai? Manėme, kad jis – nemirtingas.“
Būtent taip sakė daugelis. Aš apie tai, kad jis nėra nemirtingas, pradėjau galvoti prieš dvidešimt metų. Kai tavo tėvui sukanka 76-eri, paskui – 86-eri ir daugiau, nori nenori pradedi galvoti apie pabaigą. J. Mekas gyveno ilgai ir labai turiningai. Jis sulaukė 96-erių, daugelis tiek negyvena, bet vis tiek dar daug liko nepadaryta.
Jis buvo nuostabus tėvas, žmogus, menininkas. Leidžiu sau verkti ir būti liūdna, nes jo man labai trūksta, bet po truputį paleidžiu. Turiu daug džiaugsmingų atsiminimų ir tvirtai sakau, kad iš jo gavau viską, ko reikėjo, ir daug išmokau. Daugelis bijo mirties, bet ji yra žemiškojo ciklo dalis. Šį sudaro gimimas, gyvenimas, transformacija, atgimimas. Žemiškasis Jono Meko ciklas baigtas.
Ar tėtis parodė Jums pavyzdį, kaip tinkamai užbaigti žemiškąjį ciklą?
Jo mirtis buvo gera. Keista taip sakyti, bet tai – tiesa. Norėčiau iš šio pasaulio iškeliauti taip pat. Jis mirė namie. Tris paskutines dienas žmonės ėjo atsisveikinti. Tėtis pageidavo, kad jo išlydėti ateitų budistų vienuolis. Prie jo prisijungė dar dvidešimt žmonių, kartu giedojo mantras. Jaudinama ir gražu. Jonui Mekui patiko budizmo tradicija, gal net save laikė budistu. Padėjome paruošti jo kūną kremuoti. Tai mums buvo ypatinga ir suartinanti patirtis.
Amerikoje dabar vyksta didelis judėjimas, vadinamas žaliosiomis laidotuvėmis (angl. green funerals). Jo idėja yra leisti žmonėms mirti namie, o ne ligoninėje. Mirštančiajam tai – geriausias būdas atsisveikinti su pasauliu. Artimiesiems taip pat labai svarbu būti įtrauktiems į savo mylimo žmogaus mirties procesą. Gyvenimas ir mirtis yra nedalomi, o mes pastaruoju metu juos atsiejome mirtį nugrūsdami už uždarų durų kaip kažką labai siaubinga. Metas vėl sujungti šias dalis į visumą, nes kitaip prarasime žmogiškumą. Gimimas yra sunkus, ir mirtis yra sunki, bet ji mus daro stipresnius ir išlaiko žmonėmis. Negalime jos neigti.
Jūsų dukrai Talulai – penkeri. Kaip jai pavyko priimti senelio mirtį?
Talula yra mačiusi gyvūnų mirtį. Kai mūsų katė dingo miške, mergaitė net pati paklausė, gal katė mirė. Atsakiau – galbūt ir taip, o gal ji gyva ir vaikšto kur nors aplinkui. Man atrodo, kad vaikai mirtį supranta adekvačiai.
Lietuvoje turime prabangą dažnai matytis su savo tėvais ir seneliais, nes viskas čia kelių valandų atstumu, o Amerikoje visai kitaip.
Tikrai nelengva, kai reikia įveikti didelius atstumus. Senelis anūkę matė dar mažytę Los Andžele ir paskui kartą ar du per metus Niujorke. Būtų smagu, jei dabar mano dukra būtų dvidešimties ir būtų turėjusi galimybę senelį pažinti geriau, bet Talulos susilaukiau būdama 39-erių, o tėčiui tada buvo jau 91-i. Kai smarkiai pasiligojo, nenorėjau, kad ji tai matytų. Visgi dukra gerai prisimena, atpažįsta senelį nuotraukose ir vaizdo įrašuose. Manau, matė jį pakankamai, kad įsimintų pojūtį ir suprastų, koks svarbus tėtis buvo man.
Neseniai nusprendėte išsikraustyti iš Los Andželo. Kodėl?
Taip, prieš trejus metus išsikėlėme į Teksaso valstiją. Auginau dukrą, tad pasirinkau dirbti mažiau, darbo pobūdis irgi pasikeitė. Los Andželas – kino industrijos miestas. Vieną dieną supratau, kad jei gyveni tokiame mieste kaip Los Andželas ir juo nesinaudoji šimtu procentų, nėra jokios prasmės ten likti. Aš jaučiausi labai pasitikinti savimi kaip aktorė, bet paprasčiausiai norėjau pradėti kažką nauja.
Visgi kodėl – Teksasas?
Man, niujorkietei nuo gimimo, Teksasas reiškė George’ą Bushą, naftos pramonę ir kantri muziką. Daugiau nieko nežinojau. Mano vyro brolis kaip tik tada, kai man kilo mintis palikti Kaliforniją, persikėlė gyventi į Teksasą, ir mes nuvykome jo aplankyti. Nė neįsivaizdavau, kokia graži yra ši valstija! Radau daug atvirų erdvių, tyrą orą ir begalinį dangų. Tai padarė didelį įspūdį, tad nutarėme, kad mums čia bus gerai. Ieškodami tinkamos vietos vis labiau tolome nuo miesto, kol radome idealiai mums tinkamą sklypą Wimberley apylinkėse, ėmėme statyti namą. Įsikėlėme maždaug prieš tris mėnesius. Namas dar nėra baigtas, bet karštą vandenį, skalbyklę ir viryklę turime.
Jūsų vyras Scottas Cambridge’as – muzikantas. Ar jam irgi buvo atėjęs laikas keisti karjerą?
Kraustytis tikrai nebuvo mano įpiršta idėja. Scottas yra užaugęs ūkyje, todėl kaimą vertina. Los Andžele jis gyveno labai ilgai, dar gerokai prieš mums susitinkant, bet taip pat pribrendo paieškoms. Mano vyras kartais pagroja ir labai daug fotografuoja. Gal tai – tik pomėgis, bet aš Scottą jau vadinu fotografu. Dabar jie turi apie ką pasikalbėti su mano mama, nes ji irgi buvo fotografė. Scottas ieško kažko nauja. Kartais labai sveika savo gyvenime turėti baltų puslapių ir palaukti, kas ateis. Dabar jo pagrindinė misija – įkurdinti mus naujoje vietoje. Namą mano vyras statė savo rankomis. Laimei, jo tėvas – statybininkas, tad darbavosi kartu.
Moderniame pasaulyje turėti galimybę kažką pasidaryti savo rankomis jau tampa prabanga.
Kai grįšime iš Lietuvos, pradėsime auginti vištas, jos dės kiaušinius. Mano dukrai tai tikrai patiks, turėsiu pagalbininkę. Taip pat bus bičių, nors žinau, kad bitininkystė yra labai sunkus darbas. Ūkininkauti mokausi iš kaimynų. Turime šunų, kačių. Galbūt vėliau įsigysime net arklį. Pas mus geriau auginti gyvulius nei daržoves, nes žemė čia nėra labai derlinga. Užtat Teksase gražiai auga laukinės gėlės, o bitėms tokia aplinka labai tinkama. Mūsų sklypas didelis – penkių hektarų. Ne visą plotą galime apdirbti, nes dalis jo pelkėta, bet ne visą ir norime naudoti. Mūsų tikslas nėra tapti ūkininkais, norime mėgautis tokiu gyvenimo būdu, kuris leidžia rūpintis žeme.
Jūsų mama garsi amerikietė fotografė Hollis Melton kažkada taip pat pasirinko iškeisti miestietės gyvenimą į kaimo platybes.
Taip, mama išvyko iš Niujorko prieš maždaug penkiolika metų. Ji gyvena Vermonte – keturios valandos kelio nuo Niujorko į šiaurę. Ten iš fotografės po truputį virto žolininke. Gyvena miške, vasarą ją dažnai aplanko lokys. Mano mama nieko nebijo. Mėgsta darbuotis sode, turi savo draugų ratą.
Atrodo, kad dabar galėsite net bendradarbiauti.
Mamai patikdavo klausytis mano istorijų apie gyvenimą Los Andžele. Ji visada palaikė visus mano karjeros siekius, o dabar gyvenimas pasisuko taip, kad abi galime dalytis meile augalams ir gamtai, tuo išties labai džiaugiuosi. Vaistiniai augalai iš mamos sodo ir aplinkinių miškų turi labai daug galių. Tai supratau palyginusi tos pačios rūšies pas mus augančias vaistažoles su mamos rinktomis.
Jei nusprendėte rinktis kaimą, ar nesvarstėte persikelti arčiau mamos?
Norėjosi įsikurti arčiau miesto, kur galėčiau tęsti aktorystę. Mes gyvename netoli Ostino. Jis tokio dydžio kaip Vilnius, ten vyksta daug meno ir muzikos renginių. Mamos apylinkėse nieko panašaus nėra. Ir man labiau patinka Teksaso vaizdai, jaučiuosi laiminga pabudusi kas rytą ir dairydamasi po apylinkes. Dabar Scotto tėvai persikėlė gyventi arčiau mūsų. Puiku, kad Talula galės dažniau matytis su savo seneliais.
Ar visada jautėtės esanti gamtos vaikas?
Šiek tiek, ir įtaką tam iš dalies padarė mano tėvas. Jo poezija ir jo esatis, nuostatos, gyvenimo būdas. Jono Meko šaknys kaimiškos, tai cirkuliuoja ir mano kraujyje. Pernai, žiūrėdamas vaizdo įrašą, kaip Talula ir mūsų šuo šėlsta naujosiose valdose, tėtis pasakė: „O, kaip puiku! Aš turbūt irgi norėčiau persikelti į kaimą, bet negaliu – dar turiu labai svarbų projektą.“ Deja, jam neteko pas mus apsilankyti.
Galvodami apie vaikų ateitį, žmonės paprastai keliasi iš kaimo į miestą, o Jūs pasielgėte atvirkščiai.
Mūsų pasirinkimas gana kompromisinis, nes gyvename netoli didelio miesto. Be to, Los Andželas nėra labai tinkama vieta vaikams auginti – viskas ten daug sudėtingiau ir brangiau.
Kaip auklėjate Talulą?
Jau dabar labai ja didžiuojuosi. Abu su Scottu norime išauginti dukrą nepriklausomą, kartu ji yra labai mandagi mergaitė, tikrai nėra laukinis vaikas. Manau, mes gerai padirbėjome, kad išlaikytume pusiausvyrą. Stengiamės, kad Talula turėtų maksimalią laisvę, bet nesijaustų lyg pririšta prie mūsų, nes norime ją apsaugoti.
Neturiu supratimo, ką dukra rinksis veikti, kai užaugs, ir, tiesą sakant, apie tai daug negalvoju. Scottas yra muzikantas, aš – aktorė, senelis buvo poetas. Obuolys nuo obels netoli rieda. Ir ką manote, neseniai išgirdau: „Aš noriu būti aktore.“ Pagalvojau – o, ne! Tiesa, angliškai ji pasakė „actor“ – ne „actress“, o tai turi savų niuansų. Aš dar pasidžiaugiau, kad skamba neutraliai, – skiepiju dukrai lyčių lygybės idėjas. Talula – graži, ne krepšininkės ūgio, bet aukštesnė už bendraamžius, mėgsta sceną ir dėmesį. Kaip ir aš kažkada, ji lanko baleto pamokas. Šoka visur, kur tik einame, tiesiog gatvėje. Vilnius jai įsimins kaip miestas, kuriame visur skamba muzika, mat dabar vasara, daug šurmulio.
Mokote dukrą ir lietuvių kalbos. Ar Talula Wren Mekas Cambridge – maišyto kraujo vaikas – supranta, kam jai reikalinga lietuvių kalba?
Ji žino, kad turime Lietuvoje giminių ir kad papa Džonas – taip ji vadino senelį – buvo lietuvis. Tėtį daugelis vadino Džonu, nes nuo tada, kai atvyko į Ameriką, pats savęs niekada nevadino Jonu, sakydavo Džonas, kad žmonėms būtų lengviau ištarti. Net ir šeimoje taip jį vadinome.
Lietuvių kalbos mokomės abi su Talula skaitydamos pasakas, išleistas dviem kalbomis – lietuviškai ir angliškai. Kai kuriuos žodžius, kai perskaitau, prisimenu, kad žinojau. Prieš šešerius metus, kai filmavome „Lošėją“, mokėjau daugiau, bet ilgai su niekuo nekalbėjau. Galbūt rasime pažįstamų lietuvių, kurie norėtų paviešėti vasarą, kad galėtume pasipraktikuoti, o mes padėtume jiems pažinti Teksasą. Vyliausi, kad viešnagė Lietuvoje dukrai išeis į naudą ir dėl kalbos, kad pramoks žaisdama su vaikais, bet ji tokia pati ekstravertiška pleputė, kaip ir aš, todėl po kelių lietuviškų žodžių jie visi ima kalbėtis angliškai.
Vienas įdomių Jūsų veiklos aspektų yra buvimas gimdyvės pribuvėja (it. dula). Kodėl pasirinkote šį kelią?
Ilgą laiką esu jogos mokytoja. Pirmiausia išmokau specialią nėščioms moterims pritaikytą mankštos techniką. Tada susilaukiau savo vaiko. Man tai buvo labai ypatinga patirtis, nes nusprendžiau gimdyti namie. Tuo metu dar gyvenome Kalifornijoje, šalia manęs buvo vyras ir mama, o profesionaliai padėjo akušerė. Jei reiktų pakartoti, kviesčiausi į pagalbą dar ir dulą. Akušerė užtikrina, kad kūdikiui ir motinai būtų gerai fiziologiškai, o dula padeda moteriai psichologiškai. Šiuolaikinės moterys nepalaiko tokio stipraus ryšio su savo mamomis ir tetomis, kad šios galėtų perduoti visas reikiamas žinias, todėl dula atstoja šią palaikymo sistemą. Gimdymo namie šalininkai dažnai būna radikalūs ir rėkia, kad ligoninės yra blogai, o aš gerbiu medikus. Visgi manau, kad medikų pagalbos reikia ekstremaliu atveju, o sveika moteris gali gimdyti namie.
Lankiau dulų kursus, studijavau, pradėjau priiminėti gimdymą. Geriausia, kai galiu su nėščiąja susipažinti jos nėštumo pradžioje ir lydėti visą procesą, iki vaikelis gims, nes tada užsimezga pats geriausias ryšys, tik ne visada tai įmanoma. Kai moteris neturi, kas palydėtų ją į ligoninę, medikai taip pat kreipiasi pagalbos į dulų organizaciją. Ir pačios moterys paprašo jas palaikyti ligoninėje, kai gimdymo procesą reikia skatinti vaistais.
Tiek joga, tiek gimdyvių padėjėjos pareigos glaudžiai susijusios su dvasingumu. Jaučiate poreikį stiebtis aukštyn?
Negaliu tiksliai pasakyti, kas mane patraukė prie jogos, bet tuo metu jutau nerimą ir pyktį, o joga, ypač kartu su meditacija ir kvėpavimo pratimais, suteikė ramybės. Būdama labai jauna beveik atsiverčiau į judaizmą. Mano vaikinas buvo to tikėjimo atstovas, paskui mudu išsiskyrėme, o aš susidomėjimo religija nepraradau. Studijavau šventraščius, išmokau hebrajų kalbą. Mano vestuvės jau su kitu vaikinu, nors jis nebuvo žydas, vyko pagal judėjų tradicijas, sutuokė rabinas. Judaizmo laikotarpis truko nuo 19-os iki 28-erių metų, visgi galiausiai religijos nepakeičiau. Nenorėjau būti įtraukta į didelę religinę bendruomenę, o dvasingumo siekiau, užtat atsirado joga. Ji man tiko labiau, nes yra universalesnė, be religinių sąsajų.
Vaikystėje mums skiepija, kad Dievas yra senas vyras su barzda, sėdintis soste ir iš viršaus barantis žmones, bet taip nėra. Man nepriimtina, kad jis vaizduojamas kaip vyras, nes esu feministė ir manau, kad pasauliui nebereikia vyriškų valdovų, mums reikia motinų. Nesu religinga, nemėgstu vaikščioti į bažnyčią, bet tikiu viską sujungiančiu Visatos dieviškumu. Kai medituoji, tai labai gerai pajunti. Pirmiausia susijungi su savo esatimi, paskui – su kitais medituojančiais žmonėmis, tada – su miestu, galiausiai – su planeta. Taip gali judėti iš centro iki begalybės, išsiplėsti. Arba gali koncentruotis į vieną dalyką. Išties joga yra dvasinė, viską sujungianti praktika.
Jogos mokytoja ir dvasinė gimdyvės padėjėja – Jūsų profesijos?
Jogos pamokas vedu du kartus per savaitę. Darau tai ne dėl pinigų, nes iš to nelabai uždirbsi. Esu savanorė dula Bostone, už tai apskritai negaunu jokio atlygio. Dvi dienas per mėnesį budžiu laukdama skambučių pasirengusi padėti gimdyvei. Tai nėra lengva, nes niekada nežinai, kiek gimdymas truks. Jų esu priėmusi jau dešimt, kiekvienas buvo ypatingas. Ilgiausias mano asistuotas truko net 56 valandas. O kartais viskas vyksta taip greitai, kad gali net nespėti atvažiuoti, – kartą man taip buvo, nes įstrigau spūstyje. Greitas gimdymas – geras ženklas. Vadinasi, bus mažiau komplikacijų, taip pat gimdyvės nerimo.
Dulos veikla suteikia daug pasitenkinimo, tai netgi padėjo man pasirengti priimti tėvo mirtį, nes, norėdama padėti kitai moteriai, pirmiausia pati turi būti stipri. Su gimdyvėmis užsimezga ypatingas ryšys, išlieka draugystė. Savo darbą vertinu kaip pagalbą bendruomenei. Svarstau tapti akušere, bet dar nežinau, ar ryšiuosi daug metų studijuoti, nors kai dukra pradės lankyti mokyklą, turėsiu daugiau laiko sau.
Ar kinas visiškai pasitraukė iš Jūsų gyvenimo?
Didžiuojuosi su kinu susijusiais savo darbais – tiek aktoryste, tiek prodiusavimu, tik jau nebeturiu to noro lyg asilas šuoliuoti paskui morką. Dabar gyvenu savo svajonių gyvenimą, nes galiu daryti tai, ką noriu. Šiek tiek dar vaidinu, bet ne tiek, kiek anksčiau. Ostine yra didelė kino industrija, ir jau esu sulaukusi skambučių, scenarijų. Labai lengva pamiršti aktorius, nes mūsų labai daug, bet dėl to nesijaudinu. Jei žmonės mane pamirš, ir gerai, nes turiu kitokios veiklos, ir ji yra kur kas naudingesnė už veiklą pramogų pasaulyje.
Dar atvažiuosite į Lietuvą?
Tikrai ne paskutinį kartą lankausi Lietuvoje – juk esu Lietuvos pilietė! Tuo labai didžiuojuosi ir jaučiuosi dėkinga. Viliuosi, kad Talula taip pat turės Lietuvos pilietybę.
