Kelerius metus ji buvo viešojo kalbėjimo trenerė vienoje pasaulyje garsiausių viešojo kalbėjimo mokyklų „Own the Room“, taip pat dirbo su tarptautinio lygio kompanijomis, tokiomis kaip „Siemens“, „Facebook“, „LinkedIn“, BMW, 2TEDx“, politikais, aktoriais. Šiandien Marija nori pasidalinti savo atradimais su visais ir padėti jiems tapti laisvesniais.
Kovo 30 d. vyksiančioje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Žingsniu toliau“ M. Mikalauskienė skaitys pranešimą „Tikrieji tavo norai. Kaip atrasti, pripažinti ir siekti?”. Trenerė konferencijoje kalbės apie tikrųjų norų atradimą, savęs girdėjimą, autentiško kelio paiešką bei tai, ko reikia, kad tuos norus pasiektume. O dabar su Marija kalbamės apie tai, kaip nugalėti baimę, kaip atskirti savo norą nuo masinių, apie vidinę tylą.
Kodėl pradėjote kalbėti apie norus?
Kuo daugiau dirbu su baimėmis, tuo aiškiau matau, kad nuo žmogaus norų dydžio, nuo jų tikrumo priklauso ir tai, kaip lengvai jis jas įveiks. Akivaizdu, kad norų pildymas yra susijęs ne tik su žmogaus baimėmis, bet su laime, laisve, žmogaus saviverte, saviraiška, noru tyrinėti, kas jis yra. Todėl norų tema mano gyvenime gimė iš baimių tyrinėjimo – iš suvokimo, kad jeigu bandai gyvenime realizuoti daug dalykų ir stringi, labai gali būti, kad dar neatradai savo tikrojo noro.
Kaip mūsų baimės veikia mūsų norus?
Priklauso, ar noras yra trumpalaikis, ar ilgalaikis ir nuo noro tikrumo. Kuo didesnis noras, kuo labiau šią akimirką esi užsidegęs savo noru, tuo lengviau eini per savo baimes. Ir priešingai, jeigu noras yra labai mažytis ir kyla didelė baimė, tai beveik neįmanoma jos įveikti, nes nesukaupsi jėgų, reikalingų šiam šuoliui atlikti. Baimė bus, ji visada su mumis, bet mes galime rasti raktus, kurie leidžia per ją eiti kiaurai.
Ilguoju periodu yra labai svarbu, ar noras yra tikras. Jeigu žmogus savo kelionėje įveikia baimes ir pasiekia netikrus norus, t. y. ne savo norus, o primestus kitų, po kurio laiko atsiranda beprasmybės jausmas, nes, šiuo atveju, nesvarbu, kiek daug žmogus daro, vidinio rezultato jis nepatiria, laimės nepadaugėja. Šis jausmas yra nepakeliamas, ypač jei kartojasi su kiekvienu noro įgyvendinimu. Kuo daugiau netikrų norų žmogus realizuoja, tuo labiau nusivilia. Tuomet praranda motyvaciją veikti, kurti, realizuoti savo vidinį pasaulį.
Kaip atrasti kelią link savo norų išpildymo? Kaip svarbu yra rasti savo autentišką kelią?
Dažnai žmonės nežino, kas yra autentiškas kelias, nes savo norus turi ne tik individai, juos turi grupės, visuomenės ir šalys. Jeigu mes neskiriame laiko būti pačiam su savimi, mes girdime ne savo, o savo šeimos norus, savo mokyklos norus, savo įmonės, visuomenės, televizijos, popkultūros norus, šalies ir visus kitus norus. Mes tuos norus girdime nuolat per televiziją ar matome gatvės reklamose, esame nuolat jais bombarduojami. Jeigu nori eiti savo autentišku keliu, nė vienas tas noras nėra tavo – jie visi yra kažkieno kito. Nuo pat vaikystės į tave savo norus, savo lūkesčius dėjo mama, tėtis, šeima, mokykla. Vėliau – visuomenė, grupės, kurioms tu priklausai. Esi apkrautas norais iš visų pusių. Tavo pasirinkimų galimybė yra begalinė, tau atrodo, kad esi laisvas. Bet iš tikrųjų kiekvienas iš tų pasirinkimų nebus tavo noras.
Dažnai mums atrodo, kad tas netikras yra mūsų noras. Kaip atskirti, kuris noras yra mano autentiškas?
Nuo ankstyvo amžiaus galima pradėti praktikuoti jautrumą savo vidui. Susikurti vertybę, turėti ją, branginti tai, kas yra viduje. Ne išorėje, bet kas yra viduje. Deja, mūsų visuomenėje tokios vertybės nėra. Todėl nuo pat mažų dienų kartu su savo sūnumi medituojame. Meditacija yra labai paprasta: apie penkias minutes per dieną kvėpuoti stebint savo vidų, kas ten dedasi. Ir vien nuo to vaikas gali pajusti, kad būti su savimi yra vertybė. Kuo žmogus labiau auga, tuo jo pasaulis darosi tirštesnis, įvairesnis, daugėja socialinių norų, socialinių grupių, kurioms jis priklauso. Todėl tampa vis sunkiau išgirsti savo norus. Tai reiškia, kad žmogus turi vis labiau atsidėti šitai pažinčiai su savimi – turi skirti daugiau ir gilesnio laiko įsiklausyti į savo vidų. Vaikystėje pakanka kelių minučių, dabar jums gali reikėti valandos per dieną, kelių savaičių per metus. Tam kad gyventum autentišką gyvenimą, reikia skirti daugiau laiko sau.
O kas tas laikas sau? Kokie yra būdai tyrinėti savo vidinį pasaulį?
Esu išbandžiusi šimtus metodikų ir galiu pasakyti, kad visos jos veikia, nes tiesiog būni su savimi labai skirtingomis formomis. Kuo daugiau būdų išbandai, tuo daugiau skirtingais kampais pamatai save. Nebūtinai tai turi būti sėdėjimas sukryžiavus kojas. Tai gali būti pasivaikščiojimas vienam gamtoje, sportas, kuomet nemąstome apie nieką, o tik sportuojame. Tai gali būti ir lėtas arbatos gėrimas, o gal net ir savaitės kelionė vienumoje. Nesvarbu. Svarbu, kad dažnai turėtumėte laiko tik sau ir savo vidinei tylai. Svarbu leisti sau daryti tai, kas tuo metu artima tau pačiam, o ne kas „artina“ prie dar vieno išorinio, primesto rezultato (pvz., „štai kaip ilgai aš medituoju!“). Tokiu būdu ieškomas vidinis rezultatas ir labiau artėjama prie savo tikrųjų norų.
Dar vienas nuostabus būdas – penkių ritmų šokiai, kur mokaisi atlikti judesį iš to, kaip tavo ranka jaučiasi, kaip tavo veidas jaučiasi, koks dabar yra tavo vidinis ritmas, kur tu šoki iš vidaus į išorę – ne iš išorės į vidų, ne iš to, kad tau duoti žingsneliai ar muzika, bet kai tu girdi, kas vyksta tavo viduje.
Kitas metodas yra atsiskyrimai. Man jie yra be galo reikalingi. Pavyzdžiui, užtektų trims dienomis išvažiuoti vienam kažkur ir jau išgirstum save. Atsimenu, mano pirmas atsiskyrimas buvo prieš daug metų, kai aš išvažiavau dešimčiai dienų į Druskininkus. Pirmas dienas sąmoningai leidau sau miegoti. Ir nesvarbu, kad lenda mintys: kaip aš galiu taip sau leisti? Vyras namie su vaiku, o aš... reikia kažką daryti, kad rasčiau savo vidų... Ir tegu, tegu liejasi visos šios mintys. Nereikia stengtis jų sustabdyti. Įsivaizduokite, kad esate apsupti minčių-„debesų“ (savo ir svetimų), kurios, norime ar nenorime, liesis ant mūsų. Tai gali būti negatyvios mintys, liūdesio, chaoso arba pozityvios – džiaugsmo, ekstazės, tikėjimo. Visos jos tik trukdo patirti savo vidinį pasaulį. Jos nulis. Ir kai jos nutyla, atsiranda skaidresnis protas, skaidresnė sąmonė, jautrumas sau, daug didesnis malonumas geriant arbatą ir panašiai – atsiranda vidinė tyla. Kuo daugiau tylos, tuo daugiau aptinki, kas yra tavo, ne iš visuomenės debesų ir to viso smogo, o iš tavo vidinės būsenos. Bet kelionė čia dar nesibaigia – kitas svarbus etapas yra tuo pradėti pasitikėti.
Kai gimsta naujas tikras noras, svarbu neišdalinti jo kitiems, nepasakoti. Dažnai žmogus pajunta tą norą ir pasidalina su kitais ir čia suklumpa. Tada atrodo, kad privalai derinti savo kelionės formą, kuri tiktų tiems, kam jau išsipasakojai. Ir tu jau nebeini autentišku keliu, nes stengiesi atrodyti gražiai tiems, kam pasipasakojai.
Ar prasmės paieška susijusi su žmogaus tikrųjų norų paieška?
Kiekvienas noras, kurį tu pasieki ne savą – tolina tave nuo savęs. Gali atrodyti, kad esi kažko pasiekęs, bet esi vis mažiau laimingas – tolsti nuo savęs. Kiekvienas pasiektas tikras noras tave artina prie tikro savęs pažinimo, prie drąsos, prie laisvės, nes kuo geriau save pažįsti, tuo labiau supranti, kad nėra ko bijoti. Vien būnant tokiu, koks esi, esi pilnas.
Norus galima skirstyti į daugybę kategorijų. Viena jų – biologiniai norai, tai, ko reikia mūsų kūnui. Kita kategorija – socialiniai norai: tai, kad mes turėtume ką pavalgyti, kad mes turėtume draugų, saugią aplinką gyventi, namus ir pan. Kita kategorija – idealieji norai. Tai yra tie norai, kurie yra aukščiau už visus draugus, už bičiulystes, net už verslo pasiekimus. Ir tuose noruose glūdi tokios savybės kaip susiliejimas su žmonėmis, meilės jausmas, savo talento realizavimas, potencialo atskleidimas. Kuo daugiau žmogus realizuoja bazinių norų, tuo aiškiau mato aukštesnius.
Dažnai iš šalies gali atrodyti, kad žmonės, kurie yra linkę labiau rizikuoti, dažniau nugali savo baimes ir išdrįsta realizuoti savo norus. Kaip žmogaus temperamentas ar charakterio savybės gali daryti įtaką žmogaus gebėjimui nugalėti savo baimes ir išpildyti savo norus?
Nepriklausomai nuo temperamento žmogus negali būti laimingas, nerealizavęs savo norų. Todėl neįmanoma, kad visata, gamta ar Dievas būtų įdėjęs į žmogų tokio charakterio tipą, kuris neleistų jam būti laimingu. Virš charakterio, virš temperamento yra kitos tavo savybės, kurias galima išsiugdyti arba išsivalyti, tam, kad labai lengvai galima būtų pasiekti savo norus. Bet priklausomai nuo temperamento, kelias, kuriuo žmogus eis, gali labai skirtis. Vieno kelias gali rauti stačia galva, nerti iš karto, viską keisti, o kito – iš tylaus savęs girdėjimo, iš vidinės būsenos tyrinėjimo, iš susitelkimo. Galima tuos visus mažus dalykus keisti savo aplinkoje, savo elgesyje, savo dienos režime, ir viduje susikurti savo tobulą, idealų pasaulį. Idealūs norai nėra susiję su išorine išraiška, tai susiliejimas su žmonėmis: galima susilieti tiesiog arbatą tyliai geriant vienatvėje, galima scenoje stovėti ir susilieti su žmonėmis.
Dažnai moterys bijo keistis, turėti daug norų, keisti darbo veiklos pobūdį, bandyti kažką naujo, būti lanksčiai. Kodėl taip yra?
Visa mūsų visuomenė yra pastatyta ant vyriško veikimo modelio. Visi verslai pastatyti tokiu būdu – išsikeli tikslą ir kryptingai link jo valios pastangomis eini, per žinojimą, kokį marketingo planą sudaryti ir pan. Ir tu kryptingai ten varai. Kadangi visuomenė yra visa tokia, standartas yra reikalauti iš visų žmonių atitikti šitą kelionės būdą, modelį. Ir jis moteriai nėra teisingas, nes moteris yra kaip mėnulis. Ji gali turėti šimtą norų, ji gali keistis ir keisti savo aplinką, priklausomai nuo nuotaikos, aplinkybių. Dažnai moteris užslopina savo moteriškąją pusę, kad pritaptų prie visuomenės, veikiančios pagal vyrišką modelį.
Kodėl reikia moterims tokių konferencijų kaip „Išdrįsk pradėti“? Ką jums asmeniškai tai reiškia?
Atsirado sąmoningos moterys ir jos suprato, kad yra kitokios negu vyrai ir jos nori tyrinėti savo moterišką prigimtį, moterišką kelią, kuriuo gali eiti kitaip negu priimta. Mes matome, kas yra netvarkoje, kodėl mes darome tą patį, ką ir vyrai, bet kažkodėl mes turime didesnių ar kitokių iššūkių. Ir visuomenė neranda tų iššūkių sprendimų. Šitame etape aptikome, kad vyriški sprendimai moteriškų problemų nesprendžia. Ir tai yra nuostabu.
Paskutinius metus aš pati tyrinėju, kas tas moteriškumas manyje. Anksčiau buvau visiškai vyriško ritmo moterimi, t. y. viską dariau per valią. Labai daug pasiekiau per valią, bet nesijaučiau laiminga, buvau pervargusi, nemokėjau auginti vaiko, neturėjau ryšio su vaiku kaip moteris, kaip mama, nes buvau vyriška. Su vyru mano santykiai buvo iškreipti, jėgos pusiausvyra buvo mano pusėje, būtent jėgos, o ne meilės. Ir visa tai aš labai stipriai transformavau per paskutinius kelerius metus. Mano santykiai su vyru, su vaiku visiškai pasikeitė. Dabar žinau, kur tinka mano moteriškoji dalis, o kur vyriškoji. Galiu balansuoti tarp jų, žaisti. Suprantu to svarbą ir jėgą mano pačios gyvenime, todėl galimybė prisiliesti moteriškai prie moteriškų klausimų man yra didelė prasmė.
Daugiau apie tikruosius moters norus išgirsite Vilniuje, kovo 30 d. (šeštadienį) moterims skirtoje konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Žingsniu toliau“ išklausę Marijos Mikalauskienės pranešimą „Tikrieji tavo norai. Kaip atrasti, pripažinti ir siekti?”. Renginyje pranešimus taip pat skaitys ir praktines dirbtuves ves su pokyčių įgyvendinimo temomis dirbantys psichologai, koučingo specialistai, lektoriai. Bilietus ir renginio programą galite rasti interneto svetainėje isdriskpradeti.lt
