Laura, geriausiai save gali pristatyti tik pats žmogus. Susipažinkime.
Jeigu trumpai, esu netipiška 32 metų moteris. Klausiate, kodėl save laikau netipiška? Todėl, kad nemėgstu apsipirkinėjimų, makiažo ir aukštakulnių. Mieliau kelias valandas praleisiu gamtoje su šeima, negu užsidariusi prekybos centre, ieškosiu naujų batų ar kokių nors makiažo priemonių. Esu tokia dėl to, nes pirmiausia vertinu žmogaus vidinį grožį. Juk ne išorė mus daro patrauklius ir gerus, gražius žmones – ne rūbas puošia žmogų, bet žmogus jį.
Papasakokite, kokioje šeimoje užaugote? Ką perėmėte iš Tėvelių?
Šeima man buvo ir visada bus pirmoje vietoje. Tokias vertybes įskiepijo mama ir tėtis. Augau pakankamai didelėje šeimoje – tėvai ir 4 vaikai. Kaip ir visur, buvo visko: ir šilto, ir šalto, bet tokie momentai mus užaugino kaip tikrus žmones. Buvome tarsi vienas kumštis. Svarbiausia, kad tokie vieningi išlikome iki šiol – niekada nepaliekame vieni kitų bėdoje. Ir ne tik bėdoje! Turime gražių tradicijų, viena iš jų – visiems susirinkti per didžiąsias metų šventes pas tėvelius, Pagrybio kaime, Šilalės rajone.
Tokios tradicijos kuria vis gražesnius prisiminimus su dar geresnėmis emocijomis. Visiems patarčiau ne tik per šventes, bet kuo daugiau praleisti laiko šeimos rate ir grįžti atgal į vaikystę. Juk šeima – didžiausia vertybė!
Ne prastesne šeima galite pasigirti ir Jūs pati...
Mano nuostabūs sūnūs man yra gyvenimo variklis, jie stumia mane į priekį tiek dieną, tiek naktį. Esu trijų vaikų mama: Nojaus, kuriam 12 metų, Kajaus, kuriam greitai bus trys, ir beveik dvejų metukų Mato. Todėl pirmiausia aš esu mama. Po mamos „rolės” seka gyvenimo partnerės, geriausios draugės ir mylinčios žmonos vaidmuo savo mylimam vyrui Artūrui. Visi keturi jie – mano lydinčios žvaigždės, mane saugantys angelai ir mylintys stebuklai, kurių dėka visada gera grįžti namo. Tik savo vyrų dėka aš esu tokia stipri ir pasitikinti savimi moteris, kuri nebijo siekti tikslų bei pildyti svajonių.
Leidžiate žurnalą „60+“ ir platinate jį nemokamai. Kaip gimė idėja tokiam leidiniui?
Greitai prabėgę metai, kol perkopiau trečią dešimtį, mane išmokė daug ko. Esu dėkinga už visas duobes ir sunkius momentus, kuomet buvau praradusi tikėjimą ir viltį. Tik tokių nutikimų dėka šiandien esu tokia stipri, pasitikinti savimi ir nebijanti pildyti svajones. Tik dėl šios drąsos bei didelės pagarbos savo seneliams, prieš pusantrų metų man gimė idėja sukurti ir leisti nemokamą žurnalą senjorams. Noriu įrodyti ir inspiruoti kiekvieną senelį, kad senatvė nėra vien sėdėjimas namuose ir žiūrėjimas pro langą. Tai – antroji jaunystė, o gal net paauglystė ar vaikystė!
Mano mama – puikus to pavyzdys: perkopusi 50 metų ribą ji ėmė pildyti senas svajones – šiandien ji mokosi siūti. Aš netveriu džiaugsmu ir pasididžiavimu, kad mano mama paneigia visus stereotipus ir eina į priekį nestovėdama vietoje! Tai stengiuosi daryti ir aš.
Kaip manote, ar moterys Lietuvoje, kurioms per 50-60, ne per daug save nuvertina? Kodėl taip yra?
Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Gali būti vos devyniolikmetis, bet, jei širdyje esi sustingęs, nieko neveiki ir nemyli savęs, tada tavo būtis prilygsta senyvo amžiaus žmogui… Ir atvirkščiai! Gali būti septyniasdešimtmetė močiutė, kuri gyvena aktyvų gyvenimą ir džiaugiasi kiekviena diena. Juk tik mes patys esame savo likimo kalviais, tad būkime pozityvūs, dėkingi ir laimingi sau bei visiems aplinkiniams!
Tačiau turiu prisipažinti, kad seniau, gatvėje pamačius senyvą, sergantį žmogų, mane apimdavo baimė pasenti. Visada mąstydavau, kad senas žmogus – tai našta artimiesiems. Tik pakeitusi savo mąstymą, aš ėmiausi pildyti svajones, realizuoti projektus. Supratau, kad nėra ko bijoti. Viskas slypi tik mumyse! Dabar jau žinau, kad senatvės bijoti neverta. Anaiptol! Senatvėje atsidaro dar kitokios, gal net daug įdomesnės durys, kurių jaunystėje negali net paliesti.
Vidinė ramybė ir harmonija namuose padėjo man įgyvendinti žurnalo „60+” projektą. Leidinį skiriu savo močiutei Jadvygai ir seneliui Jonui. Jų dėka aš išmokau būti geras ir nuoširdus žmogus ne tik sau, bet ir kitiems. Šis projektas nėra kuriamas iš komercinių paskatų. Leidinys yra nemokamas ir skirtas senjorų auditorijai, kuri vis dažniau yra pamirštama ir nustumiama į šoną.
Kaip galėtumėte juos padrąsinti, paraginti?
Kai imi domėtis mūsų lietuvių senolių šiandieninėmis veiklomis, net akys raibsta nuo neįtikėtinų jų užsiėmimų! Ar galite patikėti, kad Kaune egzistuoja „močiučių futbolas”, kur senolės kiekvieną savaitę treniruojasi, žaisdamos futbolą, ir net dalyvauja varžybose!
Būtent toks mūsų tikslas – inspiruoti senelius ir įrodyti, kad senatvė nėra visko praradimas. Žurnale stengiamės senjorus supažindinti su įvairiomis veiklomis bei užsiėmimais, kurie galėtų praskaidrinti jų gyvenimus. Pasakojame apie keliones po Lietuvą bei supažindiname su naudinga informacija apie įvairius sveikatos sutrikimus. Informaciniai straipsniai, kuriuose į klausimus atsakinėja savo žinių specialistai: įvairūs gydytojai, lektoriai, treneriai ir pan. Stengiamės senjorus įkvėpti išbandyti kažką naujo ir sužinoti naudingos informacijos tiesiai iš profesionalų.
Kas Jums yra moteris?
Kas man yra moteris? Vyresnės moterys – tai lyg brandus ir prabangus vynas. Jų patirtis neįkainojama, o sukaupta išmintis verčia iš koto. Mums, jaunesnėms moterims, yra begalės dalykų pasimokyti iš senolių. Liūdniausia, kai senjorės dažnai kartoja, kad jos jau per senos ir per vėlu išbandyti naujus dalykus ar imtis įdomių veiklų. Jei nori daryti, daryk! Kad ir kas tai bebūtų: siuvimo kursai, aktyvios sporto treniruotės ar kulinarijos kursai pradedantiesiems. Niekas negali pakišti kojos, jei nori išpildyti savo seniai užmirštas svajones.
Pirmyn, moterys! Nestovėkime vietoje ir eikime tik į priekį aukštai iškeltomis galvomis. Juk mes esame tokios vienintelės ir unikalios. Naikinkime visas negatyvias mintis ir keliaukime link savo svajonių, kad ir kokio amžiaus bebūtume. Juk esame čia ir dabar, tad ko laukti?
