Visgi, gyventi galime žymiai ilgiau. Pasak gydytojo psichoterapeuto Dainiaus Jakučionio, konferencijos „Išdrįsk pradėti“ pranešėjo, šiandien turime teorinę galimybę sulaukti net 120–ies. Ilgėjanti gyvenimo trukmė verčia permąstyti ir tai, kaip ketiname gyventi sulaukę garbaus amžiaus.
„Pasaulyje yra šalių, kur 100 metų sulaukia 50 iš 100–to tūkstančių žmonių. Sakysite, mažokai, bet jei Lietuvoje taip būtų, tai Vilniuje gyventų 300 šimtamečių. Ir derėtų pridurti, kad sveikų šimtamečių, besidžiaugiančių savo ir kitų gyvenimu“, – pasakoja gyvenimo būdo tyrėjas, kognityvinės ir elgesio terapijos (KET) psichoterapeutas D. Jakučionis.
Tiesa, kalbėdamas apie ilgaamžiškumą jis prabrėžia, jog svarbu ne tik fizinė sveikata, bet ir visapusė žmogaus gerovė, o ypač asmeninė laimė. „Tik tokiu atveju gyvenimas teiks kiek įmanoma didesnį džiaugsmą. Mano paties tikslas gyventi bent jau 103 ir daugiau metų,“ – priduria tyrėjas.
Kovo 30 d. vyksiančioje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Žingsniu toliau“ D. Jakučionis skaitys pranešimą „Ilgo ir laimingo gyvenimo paslaptys. Ko galime pasimokyti iš šimtamečių?“ D. Jakučionis žada pasidalinti naujausiais moksliniais tyrimais bei praktikomis, puoselėjančiomis bei palaikančioms ilgametį harmoningą gyvenimą. Apie tai, kodėl verta gyventi ilgus metus – pokalbis su prelegentu.
Šiandien tiek daug kalbame apie jauną kūną, lygią odą, veidą be raukšlių. Ar jaunyste alsuojančiame amžiuje senatvė gali būti patraukli? O gal jos yra baiminamasi?
Manau, kad senatvė gali būti patraukli ir ji turėtų tokia būti. Mūsų medicina sparčiai žengia į priekį, ir naujosios technologijos žada dar ilgesnę gyvenimo trukmę. Žinoma, gyvenimo trukmė nėra pats svarbiausias dalykas.
Senatvė, kai esi sukaustytas lovoje, nėra ta senatvė, kuria kas nors galėtų džiaugtis. Žmonės dažnai bijo, kad pasenę taps našta, nes jų tėvai ar seneliai pasenę buvo ligoti, ir jiems teko jais rūpintis.
Tokios mintys paprastai aplanko išgyvenusius ilgus slaugymo metus. Baiminamasi, kad ir patiems teks tokiais patapti. Visgi, jei senatvė būtų sveika, ir žmogus galėtų džiaugtis savo tiek protinėmis, tiek fizinėmis funkcijomis, mes mažiau jos bijotumėme.
Ar mūsų visuomenei yra patrauklus senyvas žmogus? Gana sunku atsakyti. Viskas priklauso nuo to, kurioje visuomenės grupėje esame.
Jeigu gyvenime tenka slaugyti ką nors mirštantį, vėliau senas žmogus jums gali asocijuotis su ligomis ir „nesveikumu“. Bet jei, tarkime, jūsų seneliai išėjo pakankamai sveiki, turiu galvoje, tiek protinę, tiek fizinę sveikatą, tikėtina, jog tokiu atveju senyvi žmonės jums patiks labiau.
Viskas priklauso nuo patirties. Kad ir koks būtų visuomenės požiūris, mums teks susitaikyti su tuo, kad senyvo amžiaus žmonių mes matysime daugiau ir daugiau. O dėl medicinos pažangos ir socialinės sistemos jie daug daugiau laiko praleis ne užsidarę namuose, o toliau pilnavertiškai dalyvaudami visuomenės gyvenime.
Kas, jūsų požiūriu, apibrėžia žmogaus amžių? Kas jums pačiam yra senatvė?
Senėjimas, kaip procesas, apibrėžiamas organizmo funkcijų blogėjimu. Elastinga oda tampa nebe tokia elastinga, buvęs guvus ir greitas mąstymas lėtėja. Maistinių medžiagų skaidymas bei būtiniausi procesai organizme taip pat lėtėja ir dažnai nebebūna tokie efektyvus kaip buvo.
Šiuo metu populiariausia senatvę įvardinti nuo 65-erių metų. Tai yra senatvė „ant paso“, bet nebūtinai kūne ar prote.
Žvelgiant iš filosofinės pusės, žmogus jaunas, kol yra pirmų kartų. Tad pastovus mokymasis ir tobulėjimas kokioje nors srityje padeda žmogui išlikti jaunesniam. Sakyčiau, kad senatvė yra protinių ir fizinių pajėgumų mažėjimas.
Man senatvė yra procesas, kai jau nieko nebegaliu išmokti, nieko nebegaliu duoti kitiems nei savo žiniomis, nei buvimu. Kitaip tariant, jei mano buvimas seneliu yra nebereikalingas, vadinasi, aš – jau senas. O iki to – vis dar jaunas, nes mokausi ir dalinuosi. Šia prasme senatvė gali ateiti vėlai – kad ir pačią paskutinę gyvenimo akimirką prieš pat mirtį.
Konferencijos metu kalbėsite apie ilgaamžį ir laimingą gyvenimą. Kokios yra būtinos tokio gyvenimo sąlygos?
Svarbiausia – suderinti pilnavertę mitybą, fizinį aktyvumą, savo psichologinę būseną, į kurią įeina socialiniai ryšiai bei psichinė sveikata, o kartu ir gyvenimo prasmę bei finansinį komfortą.
Tarkime, fizinis aktyvumas yra reikalingas tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Dirbdami žmogaus raumenys stiprėja, juose gausėja raumeninių skaidulų, aktyvėja ląstelių mitochondrijos, gerėja energijos mainai, didėja energijos sunaudojimas, todėl riebalai yra skaidomi ir nekaupiami.
Fizinio aktyvumo metu taip pat didėja neurotransmiterio dopamino kiekis, kas didina malonumo jausmą. Yra įrodyta, kad fizinis aktyvumas gerina depresijos ir nerimo simptomus.
Senatvėje raumenų masė mažėja – tai vyksta natūraliai. Visgi, jei žmogus sportuoja ir kilnoja svarmenis, jo raumenų masė mažėja lėčiau, o tai gerina pusiausvyrą ir bendrą organizmo būklę. Svorių kilnojimas vyresniame amžiuje taip pat padeda palaikyti didesnį kaulų tankį, kuris irgi mažėja.
Ką pats žadate veikti sulaukęs garbaus amžiaus? Kaip manote, kam skirtas šis gyvenimo tarpsnis ir kuo jis ypatingas, vertas laukimo?
Aš tikiuosi veikti tą, ką ir dabar – dirbti, džiaugtis gyvenimu, būti su artimaisiais. Manau, kad senatvė gali būti skirta savo patirties dalinimusi su kitais. Juk žmogus tiek nugyveno, tiek pamatė ir patyrė.
Matęs kelis dešimtmečius ir turėdamas skaidrų protą senyvo amžiaus žmogus gali daug geriau apibendrinti ir padaryti išvadas, nei jauni žmonės, kurie dar nėra tiek matę, ir jo patirtis yra labai vertinga.
Daugiau apie tai, kaip gyventi sveikai ir laimingai, išgirsite LITEXPO parodų ir kongresų centre Vilniuje, kovo 30 d. (šeštadienį) moterims skirtoje konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Žingsniu toliau“ išklausę Dainiaus Jakučionio pranešimą „Ilgo ir laimingo gyvenimo paslaptys. Ko galime pasimokyti iš šimtamečių?“. Renginyje pranešimus taip pat skaitys ir praktines dirbtuves ves su pokyčių įgyvendinimo temomis dirbantys psichologai, koučingo specialistai, lektoriai. Bilietus ir renginio programą galite rasti interneto svetainėje isdriskpradeti.lt
