„Koks Jūsų knygos moralas?“ – pasiteiravo vienas itin smalsus skaitytojas, atėjęs į Evos Tombak knygos „Minčių žvėrynas“ pristatymą A.Mickevičiaus bibliotekoje. „Jokio moralo nėra. Mano knyga – amorali“, – nė kiek nesutrikusi nusijuokė knygos autorė.
Išties, ko jau ko, o pamokymų, kaip reikėtų gyventi, Evos Tombak knygose nerasite. Atvirumu ir nuoširdumu išsiskirianti autorė drąsiai neria į savo minčių ir emocijų labirintus ir kviečia sekti iš paskos. Būtent tai, kad Eva Tombak nesideda visažine vedle, o veikiau yra tokia pat savo kelio ieškanti bendrakeleivė, kaip ir jos knygų skaitytojai, paverčia šią kelionę įdomiu, atradimų kupinu nuotykiu.
„Man iki šiol yra juokinga tai, ką darau, – prisipažino ji į knygos pristatymą gausiai susirinkusiems skaitytojams. – Dar prieš 10 metų neįsivaizdavau, kad užsiimsiu joga, medituosiu ir rašysiu knygą apie protą. Mano gyvenimas nuolat daro posūkius, nes dar neradau tos vietos, kurioje galėčiau jaustis pakankamai erdviai ir patogiai. Kai rasiu, turbūt nustosiu rašyti – tiesiog džiaugsiuosi gyvenimu. Bet kol jos ieškau, man reikia žmonių, bendraminčių. Ir, beje, su amžiumi jų reikia vis labiau. Tai, kad jūs čia atėjote, turbūt taip pat reiškia, kad dar neradote savo vietos.“
„Iš pradžių norėjau knygą pavadinti „Atia, suskiai!”, – rašo E. Tombak. – Mano suskiai nėra konkretūs žmonės ar situacijos. Tai tieisog mintys ir emocijos, kurios savo gyvenimo ciklą sėkmingai baigė (...) Vis dėlto „suskiai“ nėra tinkamiausiais pavadinimas. Aš savo mintis gerbiu ir myliu, nesvarbu, kad kartais vadinu suskiais ir šikniais. „Minčių žvėrynas“ – tai mano minčių zoologijos sodas, kurį kruopščiai tyrinėjau, atrinkinėjau laisvėje ir nelaisvėje tuos trejus metus, kai karštligiškai svarčiau, kaip išgyventi. Žvėrys yra mano iliuzijos ir tiesos, pergalės ir nesėkmės, trukdžiai ir degalai, neišsipildymai ir laimės. Gyvuliukai yra mano baimės ir pykčiai, kurie tai kiša koją gyvenimo džiaugsmui, tai spardo minkštąją ir įkvepia ieškoti naujų galimybių.“
Paklausta, ar parašiusi knygą, Eva pagaliau jaučiasi suvaldžiusi savo žvėryną, ji atsakė, kad to padaryti iki galo neįmanoma. „Tai nesibaigiantis procesas, – teigė rašytoja. – Atidariau zoologijos sodą ir ten patalpinau žvėris – liūtus, tigrus, kiaules, krokodilus. Ar tai yra suvaldymas? Ne. Jie yra suskaičiuoti ir stebimi, bet vis dar turi pernelyg daug laisvo ploto. Abejoju, ar yra žmonių, kurie gebėtų visiškai suvaldyti savo minčių žvėris. Kuriam laikui lyg ir pavyksta, bet paskui įsižeidi, supyksti ir vėl jie visi išsilaksto.“
Įdomu, kurie žvėryno gyventojai Evai kelia daugiausiai rūpesčių? „Manau, kad beždžionėlės, – atsako ji. – Jos nuolat šokinėja nuo šakos ant šakos ir jaukia tavo protą. O labiausiai man patinka šuns ir liūto proto apibrėžimai. Daugumos mūsų mintys kaip šunys – metei lazdą ir jis bėga paskui. O štai liūtas niekada nebėga. Jis atsigręžia į tą, kuris lazdą metė ir... jį sudrasko. Liūtas moka atpažinti priežastį, esmę, surasti šaltinį, kuris pagimdė mintį. Gali šunį trumpam išdresuoti, kad jis elgtųsi kaip liūtas, bet tik trumpam. Manau, kad bent jau mūsų Žemėje nėra žmonių, kurie turėtų liūtišką protą.“
Ieškantieji knygoje ras daug atsakymų ar bent jau į juos vedančių kelių. Kodėl baimė vienus verčia sustingti, o kitiems yra veikti skatinantis spyris į užpakalį? Kaip atskirti meilės sau perteklių nuo jos trūkumo, o egoistišką sentimentalumą nuo tikrojo gailestingumo ir empatijos? Kodėl atsarginis planas B trukdo įgyvendinti pagrindinį planą A? Ir kaip elgtis akistatoje su mirtimi?
Tiesa, gatavų visiems tinkančių atsakymų ir receptų knygoje nėra. Tai veikiau kvietimas dar kartą permąstyti tai, kas atrodė savaime suprantama, ir rasti sau priimtiniausią tiesos versiją.
Susitikimo metu Eva Tombak prisipažino negalinti gyventi be rašymmo ir juokaudama vadino save grafomane. Ji prasitarė jau sukaupusi nemažai medžiagos dar vienai savo knygai. Šįsyk – apie mistinius, tiesa, ne jai, o kitiems žmonėms nutikusius įvykius.
Pristatymo akimirkos:
