Ir nors šiandien ji jaučiasi laiminga, Ramunė sako, jog visas šis laikotarpis buvo itin sunkus: pavydas kitiems, sumažėjusi savivertė, nuolatinis galvojimas: tai kada? To paties nuolat klausė ir artimieji, draugės, draugai, bendradarbiai. Tas vidinis ir išorinis spaudimas, pasak moters, tikrai nepadeda susilaukti vaiko.
Psichologinis blokas
Su vyru kartu moteris apsigyveno prieš 16 metų. Ramunės teigimu, jau nuo tada po truputį buvo pradėjusi galvoti apie kūdikį, o po santuokos šeima pradėjo aktyviai bandyti susilaukti vaikų. Po kelerių metų nesėkmingų bandymų R Kiškienė kreipėsi į medikus.
„Ėjau pas daugelį gydytojų, dariausi tyrimus. Buvo medicininių nukrypimų: ne viskas gerai su hormonais, skydliauke, todėl gėriau vaistus. Pašalinome visus trukdžius, bet pastoti vis tiek nepavyko. Dabar aš manau, kad aš save psichologiškai buvau užblokavusi, tiesiog jutau didelį spaudimą iš pačios savęs“, – savo istorija dalinosi R. Kiškienė.
Moteris vieną po kito keitė daktarus, poliklinikas, tyrimams skyrė nemažai finansų, tačiau niekas nesikeitė. Taigi po ilgų bandymų pora nuleido rankas ir susitaikė su mintimi, kad neturės vaikų: „Kai medicinines problemas sutvarkėme ir vis tiek negalėjau pastoti, sustojome. Nutarėme, kad nebebandysime, nebespausime savęs. O po kelių mėnesių pasidariusi testą pamačiau, kad pastojau.“
Ramunė tų savaičių įvykius mena aiškiai: „Pamenu, buvo Naujų metų išvakarės, buvome su draugais ir pradėjus kalbėti apie vaikus nutraukiau tas kalbas. Pasakiau, kad gana mums save spausti, reikia gyventi toliau, gyventi dėl savęs. Sumąstėme, kad reikėtų nusipirkti kelionę į Ispaniją. Planavome važiuoti, keliauti, atostogauti, o jau sausį atliktas testas buvo teigiamas!“
Pavydas – didelė griaunamoji jėga
Mintimis grįždama į sunkias dienas Ramunė prisimena, kaip buvo skaudu, kai pastodavo draugės ar kažkas iš artimųjų: „Tokia žinia man kaskart būdavo milžiniškas smūgis. Tikrai jaučiau pavydą. Ir ašarų daug buvo. Būdavo, kokią savaitę ištisai verkiu. Pykdavau ir ant savęs, ir ant vyro. Jis turėjo iškentėti viską: mano nuotaikų kaitas, ašaras. Tikrai buvo sunku išgyventi.“
Ramunė, žinoma, nuvažiuodavo aplankyti draugių su naujagimiais, bet stengdavosi laikytis saugiu atstumu nuo kūdikio ir savęs neskaudinti. „Man nelabai norėdavosi imti kūdikį, liesti, būti su juo. Draugės žinojo mano situaciją, tad stengdavosi nespausti ir į akis nelįsti, iki kol man pačiai viskas susigulėdavo. Po kiek laiko pasijusdavau geriau. Kai emocijos nuslūgdavo, galėdavau ir pasidžiaugti, ir pabūti, ir draugę į kirpyklą išleisti“, – pridūrė moteris.
Psichologė psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė teigia, kad pavydas – vienas sunkiausių jausmų: „Tai yra didelė griaunamoji jėga ir kovoti su pavydu tikrai nėra lengva. Per pavydą žmogus suvokia, kad kažkas turi tai, ko neturi jis, ko jam trūksta. Pavydas sukelia pyktį, nusivylimą, saviraužą. Ir svarbu savęs nesmerkti, neteisti, bet stengtis priimti save su visais savo jausmais ir būsenomis, net ir pavydu.
Suvokus pavydą galima apsvarstyti, kaip kovoti su menkavertiškumo jausmais: galima įvardinti, net surašyti ant lapo, ką žmogus turi, kuo gali didžiuotis, kas jam teikia džiaugsmo ir kas palaiko. Jei nėra galimybės turėti vaikų, gal yra gyvenime kažkas, ką norisi turėti: pvz., harmoningus santykius su antrąja puse, karjerą ar draugus.“
Visuomenės spaudimas kyla dėl neišmanymo
Per tuos metus Ramunė su vyru nuolat girdėdavo „Na, tai kada jau?“ Šie žodžiai labai skaudino juos, ypač Ramunę, kurie išgyveno dėl nesėkmingų bandymų susilaukti atžalų. Kartais pora net jausdavo kaltinimą, kad negali susilaukti vaikų.
Tarp giminių atsirado tokių, kurie bijojo, kad tik nepradėtų sklisti kalbos. „Tai buvo ypač skaudu: galvojau, kas jau kas, bet šeimos nariai turėtų mus palaikyti. Man atrodo, kad čia lietuvių tokia natūra: kištis į poros gyvenimą tuo klausimu. Ypač seno sukirpimo žmonės reaguoja kategoriškai: nori ar nenori, gali ar negali – privalai turėti vaiką.“
Galiausiai šeima neištvėrė ir apie savo problemas prabilo garsiai. Nuo tos akimirkos porai pasidarė lengviau gyventi, nes nebesulaukdavo tiek trikdančių klausimų.
Ir nors visuomenėje šeimos, kurios negali susilaukti vaikų, jaučiasi nesuprastos, Vaisingumo asociacijos vadovė Rūta Vyšniauskaitė-Marcinkevičienė sako, kad situacija pamažu keičiasi, ir ši tema – nebe tokia didelė stigma ar gėda: „Žmonės vieni kitiems pasipasakoja, pasidalina patirtimi, bėdomis. Jie tapo labiau apsišvietę, tolerantiškesni. Prieš 10 metų dar buvo girdėti tokių kalbų, kad moteris nepastoja dėl to, nes yra prisidariusi abortų. Močiutės auklėdavo, kad nereikėjo nuogomis bambomis paauglystėje. Dabar žmonės supranta, kad jei giminėje kažkas nesusilaukia kūdikio, tai nebūtinai yra dėl abortų ar palaido gyvenimo.“
Asociacijos vadovė priduria, kad žmonės išmoko atsargiau paklausti, mažiau komentuoti ar kištis į kitų gyvenimą, nes žino, kokia tai intymi ir jautri tema: „Niekada negali žinoti, kodėl pora negali susilaukti vaikų ir tas nekaltas juokelis, skirtas artimam žmogui, gali būti labai skausmingas.
Tolerancijos ribos yra kartų problema. Mūsų tėvų, senelių tolerancija buvo gana menka vertinant kitokį žmogų, tarkim, neįgalųjį. Pakantumo ribos buvo labai siauros. Dabar vidutinio amžiaus žmonės, jaunimas, kurie yra apsišvietę, keliaujantys, išsilavinę, suvokia, jog tai nėra kažkokio blogo gyvenimo būdo pasekmė. Dažniausiai tai yra nuo žmogaus valios nepriklausantys sveikatos sutrikimai.“
Betgi kodėl apie daugumą sveikatos sutrikimų mes kalbame drąsiai, o nevaisingumas yra tabu? Psichologė psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė pastebi, kad nors vaikų gimimas atrodo toks natūralus dalykas, jis sukelia be galo daug stiprių jausmų.
„Vaikų turėjimas ar neturėjimas visuomet siejasi su poros ryšiu ir seksualiniu gyvenimu, būtent todėl tie klausimai verčia jaustis žmones nepatogiai. Klausiančiojo smalsumas gali kilti iš susidomėjimo būtent seksualiniu žmonių gyvenimu. Iš tiesų, turėtume gerbti vieni kitus ir neperžengti ribų, net jei klausimas apie vaikus atrodo toks įprastas“, – pabrėžia specialistė.
Svarbu nepamiršti savęs ir savo antros pusės
Ramunė neslepia, kad per ilgus nepastojimo metus jai su vyru teko išgyventi ne vieną santykių krizę. Dažniausiai konfliktai kildavo dėl moters psichologinės būklės, nuolatinių ašarų.
„Taigi vyras irgi norėjo vaikelio. O jo nėra ir čia dar aš su savo ašaromis... Stengiausi jų niekam neparodyti, tai vyrui ir teko didžiausias krūvis. Kai tokios problemos, labai svarbu, jog šalia būtų stiprus vyras, nes kai kurie gali ir neištverti. Visgi kad ir kas benutiktų, vyras turi moterį palaikyti.“
Moteriai netgi buvo kilę minčių paleisti savo antrą pusę: norėjosi suteikti galimybę jam būti laimingam turint pilnavertę šeimą. Bet vyras sakydavo nepulti į kraštutinumus ir vyti tokias mintis.
Tiesa, moterims nederėtų pamiršti vyrų. R. Vyšniauskaitės-Marcinkevičienės teigimu, labai dažnai moterys susiranda bendraminčių ratą, dalinasi patirtimi ir galiausiai atsitinka taip, kad vyrai pasijaučia tam tikrame užribyje. Reikėtų nepamiršti, kad vyrai kenčia savaip ir, nepaisant nustatytos diagnozės, tai yra ne vieno žmogaus, o šeimos problema.
Vaisingumo asociacijos vadovė siūlo nepamiršti laisvalaikio ir malonumų, kurie džiugina. Visgi atsipalaidavimo nereiktų laikyti panacėja, turiningas laisvalaikis gali pagerinti negandų kamuojamiems žmonių gyvenimą, bet negali išgydyti medicininių ligų.
Psichologė psichoterapeutė A. Kirvaitienė pateikia du nevaisingumą išgyvenančios poros santykių scenarijus: tokia problema gali porą sustiprinti arba išskirti. Specialistės teigimu, reikia abiejų partnerių kantrybės – vien tik meilės neužtenka: „Būtina skirti laiko vienas kitam, bendrauti, kartu leisti laiką. Tačiau svarbu suprasti vienas kito išskirtinumą, suteikti erdvės ir, be abejo, palaikyti sunkiu metu.“
Specialistė poros nevaisingumą prilygina tokiems gyvenimo išbandymams kaip partnerio liga, bankrotas, svajonių žlugimas, netektys: „Svarbu į tai žvelgti kaip į tam tikrą duotybę, be kaltinimo ir priekaištų vienas kitam.“
Kai Ramunė su savo vyru priėmė tai kaip lemtį, juos aplankė gandrai: „Tikrai reikia labai daug kantrybės, tačiau būtina atsipalaiduoti. Jeigu mylėjimąsi paversime darbu, nieko nebus. Gyventi reikia su malonumu.“
