Pirmąkart susitikusios ragavome klevų, lazdynų ir paparčių lapus, kepėme dilgėlių kotletus. Tąkart vasarėjančiuose Ukmergės miškuose vyko seminaras apie valgomus laukinius augalus, o kai dūmėme vieškeliu atgal į Vilnių, merginos pasakojo apie Londone pristatytą savo kurtą knygnešių maistą ir ant laužo kepamas bandeles.
Ši trijulė susipažino Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje. Ten Julija dėstė, o Ugnė ir Živilė studijavo. Prieš penkerius metus Julijai kilo idėja katedroje įkurti virtuvę. Ir įkūrė. Maisto ir dizaino laboratorija pavadinta erdvė šiandien – viena populiariausių, čia ne tik gaminamas maistas, bet ir bendraujama, vyksta paskaitos, plėtojama įvairi veikla. Visgi teko dėl šios iniciatyvos pakovoti, patirti pašaipų įstaigos vyrų požiūrį: „Na, moterys, tai ką toje savo virtuvėje gaminsit?“
Laboratorija yra dviejų Julijos stichijų – dizaino ir maisto gamybos – jungtis. Moteris sako nenorėjusi beprasmiškai kurti naujų daiktų – dar vienos kėdės, dar vieno stalo, nes anksčiau ar vėliau jie keliaus į šiukšlyną. o pradėjusi mąstyti, kaip įprasminti dizainą, supratusi, kad savo profesines žinias gali pritaikyti kitai materijai – maistui. Kai įvedė šiuos du žodžius į interneto paieškos sistemą, paaiškėjo, kad pasaulyje maisto dizainas pamažu tampa atskira dizaino šaka. Viena žymi jo propaguotoja italė Francesca Zampollo Juliją, Ugnę ir Živilę neseniai pakvietė duoti interviu, o jų darbus įvertino kaip itin jautrius. Beje, Živilė Lietuvoje yra pirmoji, apsigynusi magistro darbą maisto dizaino tema.
Su „Less Table“ susėdame prie naminio juodųjų serbentų pyrago. Katė Lūšis pokalbio klausosi virtuvėje, vėliau eina į kiemą – paspoksoti į vištas. Šios gyvena šalia beržo, kurį kadaise išgelbėjo ant pakirsto kamieno užteptas sviestas. Šiandien beržas – sulig keliaaukščiu namu. Viskas labai simboliška.
Apie siaurą terminą ir plačią prasmę
Julija: Pasaulyje maisto dizainas apibūdinamas taip – nuo maisto produkto iki potyrio sukūrimo, apimant visas sritis ir temas, vienaip ar kitaip kalbančias apie maistą arba skleidžiančias juo tam tikrą žinutę. Manau, kad tai plačiau nei, tarkim, baldų dizainas, kur tereikia suprojektuoti kėdę. Ir nors terminas vis tiek labai siauras, toks jis sukurtas galbūt specialiai, nes žmonėms taip aiškiau. Viena maisto dizaino pradininkių olandė Marije Vogelzang save apskritai vadina valgymo dizainere. Įmantrus maisto pateikimas lėkštėje nėra maisto dizainas, kaip kartais teigia virtuvės šefai. Tai gali būti tik dalis jo. Palyginkime – interjero dekoratorius tik parenka audinius, spalvas, o interjero dizaineris mąsto globaliau – kaip žmogus jausis erdvėje, kaip ją suprojektuoti, kokius objektus parinkti, o jau tada, jei reikia, įtraukia ir spalvas, faktūras. Taip ir su maisto dizainu.
Živilė: Maisto dizainas skirstomas į daug atšakų. Tai – paviršius ir estetika, procesas ir idėjinė dalis – iš ko ir kaip padaryta, filosofija – kodėl ir kam.
Ugnė: Tai – kūrybinė sritis ir veikla, kai tam tikra žinutė perduodama maistu ir jo valgymo veiksmu. Tai yra dviejų dalių – idėjos ir maisto – sujungimas. Tarsi į vieną sudėtum techniškai kūrybišką dizainerį ir mamą.
Julija: Idėja nebūtinai yra materiali. Tai – potyris, jausmas. Nuodugniai apgalvojame jį ir ieškome būdų jam sukurti.
Maistas yra gyvybė – juk turime valgyti, kad išgyventume. Produktus paprastai naudojame grynus, jų nemodifikuojame, jokių renginiuose įprastų kremukų, krepšelių, užkandukų. Jeigu duona – tai padedi duonos, tačiau paprastam jausmui sukelti sukuriame ypatingą kontekstą. Siekiame prasmės nuo produkto pagaminimo iki jo suvartojimo, todėl produktus paprastai renkamės vietinius. Juk turime puikių ūkininkų! Be to, taip galime papasakoti produkto istoriją.
Apie šūkį „Mažiau stalų – daugiau skanių veiksmų!“
Živilė: Mūsų angliško pavadinimo „Less Table“ („Mažiau stalų“) sumanymas toks: mažiau patogiai sėdėti prie stalo, daugiau judėti, galvoti, eksperimentuoti, žaisti, patirti, suprasti. Daug ieškoti: o kas, jei pasielgtum kitaip, nei esi pratęs; jei valgytum kitaip, kitur, kažką kita; ką suprastum, pamatytum, kokių klausimų kiltų? Mūsų misija – ieškoti būdų parodyti, kad paprasti dalykai gali būti ypatingi.
Ugnė: Žinoma, tie ieškojimai nėra šiaip sau, vien dėl smagumo. Vakarų visuomenėje nuolat persivalgoma, maistas švaistomas ir apskritai nežinome, ką valgome. Šios problemos skatina švarintis, ieškoti, tad atėjo laikas tai daryti.
Živilė: Stalo, švenčių kultūroje pagrindinė veikla yra sėdėjimas ir valgymas, tačiau maisto užkulisiai, jo gaminimas juk yra darbas, ir kažkas tai atlieka. Renginiuose pateikiamą maistą žmogus valgo lengva ranka, mat nėra susijęs su jo paruošimu. Mums svarbu priartinti žmogų prie paprastumo, nes jis ir yra ypatingas. Maisto gaminimas gali būti didelė pramoga, tik reikia sudaryti jai tinkamas sąlygas. Ši veikla žmones suartina, veikia, verčia mąstyti, ką ir kaip darai. Atsiranda gylis. Tai ir yra maisto dizaino kalba.
Ugnė: Baigusi studijas, keliavau po pasaulį, tai mane išlaisvino ir leido kitomis akimis pažiūrėti į kasdienybę, kurioje viskas atrodė standartiška – taip yra ir turi būti, taškas. Staiga supratau, kad viskas gali būti visiškai kitaip, nėra jokių normų. Labai smagu dalytis tuo su žmonėmis, pavyzdžiui, susirinkusiais į parodos atidarymą, – jie gali ne tik žiūrėti į meno objektus, bet ir patirti tų objektų istoriją ragaudami maisto produktą, atkeliavusį iš to paties krašto, kaip ir eksponatas. Norisi suteikti gyvumo džiaugsmą – juk tiek daug žmonių susiję su tuo, kad konkretus produktas būtų toks, koks yra.
Apie kūrimo procesą
Julija: Vienas pirmųjų mūsų projektų vyko Dailės akademijoje. Vyko Dizaino savaitė, mes surengėme sumuštinių dirbtuves.
Ugnė: Kai galvojome, kokį produktą pasirinkti, nusprendėme, kad praktiškiausias yra sumuštinis, – visi pavalgys. Sujungėme kūrybos proceso demonstravimą, galutinį objektą sumuštinį ir dalijimosi principą. Kiemelyje pasistatėme šiltnamių su ilgais stalais. Atėjęs gauni lentelę ir instrukciją. Pirmiausia eini į šiltnamį, kur išrikiuoti maisto produktai, iš jų formuoji savo sumuštinį. Kadangi akademijos studentams įprasčiausios darbo priemonės yra plaktukas, pjūklas ir pan., įtraukėme juos ir į sumuštinių gamybą. Taigi duoną pjaustėme ne tradiciniais virtuviniais įrankiais, o pjūklu, sviestą tepėme mentelėmis. Vartotojų visuomenei teigiama, kad šį sviestuką tinka tepti tik tokiu peiliuku, aną – tik tokiu specifiniu įrankiu, nes tik taip bus gerai ir skanu. Hmm... o koks gi skirtumas tarp duonos peilio ir pjūklo? Konditerinio vėjelio ir paprasto? Nebūtina turėti visko daug, užtenka plačiau mąstyti ir sugebėti pritaikyti.
Baigtą sumuštinį dalyviai pakavo į tą patį instrukcijų popierių, ant jo rašė, ką jautė gamindami, kokių asociacijų kilo, pridėjo ir palinkėjimą. Tada dėjo savo sumuštinį ant stalo ir valgyti rinkosi kitą. Vadinasi, gaminai ne sau, o kitam; renkiesi ne pagal išvaizdą, kaip esame įpratę, o pagal žinutę. Laundžo zonoje prasidėjo gražios istorijos. Ragavome, spėliojome sumuštinių autorius, smagiai bendravome.
Julija: Tarsi savotiška maisto terapija. Namie juk kitaip gamini, bet kai tau pasiūlomas toks kontekstas, įsitrauki į žaidimą.
Ugnė: o Lietuvos stendo Londono knygų mugėje vaišėms pasirinkome knygnešių temą, nes tai – įdomus Lietuvos istorijos etapas, užsieniečiams menkai žinomas. Norėjome pamėginti įsijausti į knygnešių kasdienybę. Žinoma, konkrečios informacijos, kuo jie maitinosi, nėra. Tie žmonės buvo paprasti, kažkiek laiko praleisdavo miške slapstydamiesi, nes turėdavo nunešti krovinį. Improvizavome, ką jie valgė: turbūt į laikraščio skiautę žmonos įvyniotą duonos kriaukšlę, sūrio gabalėlį, pakeliui nuo obels nusiraškytą obuolį. Tokiame kontekste pasirodė netinkama sodinti mugės svečius prie stalo, tad pačios nešiojome maistą – buvome tapusios vaikščiojančiomis maistnešėmis.
Živilė: Padarėme savotišką performansą.
Ugnė: Vaišinant svečius tam tikrais produktais atsiranda galimybė jais kai ką ir papasakoti. Sausakimšoje mugėje sumuštinį pagriebęs alkanas žmogus jį sudoros taip greitai, kad nė nepastebės siunčiamos žinutės. Taip aš ir Živilė tapome savotiškomis kontrabandininkėmis, visus produktus – nuo duonos iki obuolių – į Londoną vežėme iš Lietuvos. Regis, kas čia tokio būtų naudoti anglišką sviestą, bet mums atrodė, kad, net jei niekas ir nepastebės, visa smulkių elementų suma sukurs stipresnį pojūtį. Dvi dienas Lietuvos stendo Londono knygų mugėje svečius vaišinome paprastais sumuštiniais, įpakuotais į laikraštį primenantį popierių, kuriame buvo informacijos apie knygnešius. Gerai, kad dar gavome žieminių obuolių, nes rasti jų balandį jau buvo sunku. Pakliuvo viena seniausių lietuviškų veislių – žemuoginiai, ji yra atspariausia.
Kartais patenki į situaciją, kai žmonės viskuo persisotinę, o tave pakviečia tik dėl pramogos, bet net ir pramogų jie nebenori. Tada truputį liūdna, nes ruošiesi visa širdimi, išjauti visas detales. Deja, pasirodo, – tik dėl gražių nuotraukų. Londono knygų mugėje nardėme tarp kitakalbių ir pasakojome, siūlėme: „Gal norit obuolio?“ – „Ne, ačiū.“ – „Bet čia lietuviškas, žemuoginis...“ Ir užsimegzdavo pokalbis, jie imdavo pasakoti, kokios Anglijoje buvo obuolių rūšys, bet paskui dingo... Idėja papasakoti, kas yra Lietuvos knyg- nešys, tapo vaišėmis. Savotiškos kontrabandininkės vaišina lietuviškais sumuštiniais, primenančiais to laiko knygnešio valgomą užkandį, kurį jis, uždraustas knygas nešdamas, suvalgė atsisėdęs ant akmenėlio.
Apie raudonas linijas
Ugnė: Taisyklių neturime. Darome taip, kaip jaučiame. Tai, manau, ir brėžia ribas – juk instinktyviai jauti, kas yra gera ir kas bloga. Kuo toliau, tuo labiau suvokiame – jei energija su potencialiais užsakovais nesutampa, geriau gražiai atsitolinti ir darbų netęsti, nes iš to nieko gera neišeis.
Živilė: Vadovaujamės nuoširdžia, malonia emocija, kai norisi apsikabinti, nusišypsoti, susimirksėti, suartėti, susipažinti, pasikalbėti, o ne priversti žmogų jaustis nepatogiai. Žaidžiame maloniomis asociacijomis, atkeliaujančiomis iš vaikystės, žaidimų... Siekiame suartinti, padėti atsipalaiduoti, kad žmonės patys imtų kurti.
Julija: Norime dirbti su žmonėmis, kuriems tikrai įdomu ką nors kartu nuveikti, būtinai siekiame tiesioginio kontakto su jais. Štai neseniai gavome užklausą: reikia daug dovanų. Parašo formalų el. laišką, siunčia įmonėms, laukia pasiūlymų. Anksčiau dalyvaudavome, tačiau dabar atsisakome. Kodėl? Mūsų tikslas nėra bet kokia kaina priimti kuo daugiau užsakymų. Nors kartais pačios sau pakišame koją – ko nors nepriskaičiuojame, neįvertiname, užsakovas iš mūsų visada gauna kokybišką rezultatą. Kuo stipresnis kontaktas, tuo geresnis rezultatas. Turbūt tai ir yra mūsų raudona linija – nedalyvauti masiniuose, beveidžiuose projektuose. Kita – nedaryti žalos gyvūnams ir gamtai. Net kaspinų ilgį tiksliai apskaičiuojame, kad, neduokdie, neliktų kokio gabalo į šiukšlyną!
Živilė: Dar viena raudona linija – jokios tuštybės, jokio pertekliaus. Nedaryti paviršutiniškai.Svarbu, kad būtų prasminga – sąnaudų, idėjų atžvilgiu.
Apie žmonių suartėjimą
Živilė: Susvetimėjusioje visuomenėje žmonės pavargę ir liūdni, kuklinasi, bijo užkalbinti kitą. O maistas padeda suartėti, pasijuokti.
Julija: Bandome užčiuopti gyslą, kaip prieiti prie žmogaus, kad jis gautų energijos antplūdį. Maistas – puikus ka- nalas tai padaryti. Ir svarbus čia ne fiziologinis, o socialinis, emocinis maisto aspektas. Tai ir yra mūsų potekstė.
Živilė: Mėgstamiausi mo- mentai man – dalyvauti renginyje, kurį pats padėjai sukurti, ir stebėti žmonių reakcijas. iš pradžių jie nesupranta, tada įsijaučia, patiria esmę, prasmę, reikšmę... Vartoja maistą ir... šypsosi! Rengdamos vieną projektą, ant virvelės pakabinome braškių. Braškės raudonos, ryškios, gražiai atrodo. Ši mintis gimė iš malonaus vaikystės prisiminimo, kai rinkdavome ir ant smilgos verdavome žemuoges. Kiekvienas vizualus mūsų sprendimas grįstas maloniomis asociacijomis, nes norisi prisiminti ir naujai pateikti situacijas, kurias ir kiti, tikėtina, gerai pažįsta.
Julija: Vienas pasaulio nepakeisi, bet nors dalelę pozityvumo paprasta šypsena galime vienas kitam kasdien suteikti.
