Itin griežtas laiko ir gyvenimo planavimas kavos žinovui, įmonės „Cofmos Coffee“ įkūrėjui ir kūrybos vadovui Mindaugui Ryškui – akivaizdžiai ne prie širdies. Deja, bandymas tiesiog įsiminti mūsų susitikimo vietą ir laiką baigiasi tuo, kad vietą jis vis dėlto supainioja... Netrukus pasirodęs sutartoje kavinėje ilgai atsiprašinėja ir kaltina dėl visko miesto tempą, esą jis sukelia sumaištį ir galvoje. Mano žvilgsnis vis krypsta į Mindaugo rankas puošiančias tatuiruotes. Kiekviena jų ženklina vis kitą gyvenimo etapą.
„Pirmoji tebuvo noras papuošti gražų irkluotojo kūną, – sako vaikinas šyptelėdamas. – Kitos turi istorijas.“ Tarkim, ant kairės rankos ištatuiruoti atsidavimą ir ištikimybę simbolizuojanti kregždė, širdis ir du vardai – Eligijus ir Marytė, tai – Mindaugo tėvai. Ant kitos rankos regime visą kavos kelią – nuo pupelės iki kavamedžio. O krūtinę puošiantis drakonas (jo Mindaugas parodo tik kraštelį), pasak pašnekovo, veikiausiai yra vyriškojo ego išraiška. Ši didžiulė tatuiruotė ant kūno nutūpė, kai, palikęs savo įkurtą kavinę ir išsiskyręs su mylima mergina, Mindaugas bandė stabilizuoti susvyravusią savivertę kurdamas verslą Ispanijoje. Tiesa, tikrąją šios tatuiruotės atsiradimo priežastį jis išdrįso įvardyti tik dabar, jau nuėjęs nemažą savęs pažinimo ir sąmoningumo kelią.
Kava laimi
„Augau Vilniaus priemiestyje – netoli Nemenčinės, miškų, ežerų ir upių apsuptyje, lankiau Nemenčinės vidurinę mokyklą. Aišku, šiame rajone visko būna, bet aš esu taikus žmogus, pacifistas. Nesu nei įsivėlęs į kokius nors kriminalus, nei nuo jų nukentėjęs. Mano kiemo kultūra buvo žvyrkeliai, dviračiai ir gamta. Esu tikras kaimo vaikas. Mano tėtis – miškininkas, mama – buhalterė, namų židinio kūrentoja. Turiu 5-eriais metais vyresnę seserį. Esu jai labai dėkingas, kad turi gražią šeimą, vaikų, o mūsų tėvai – anūkų, gal dėl to jie manęs nespaudžia kuo greičiau kurti šeimą, tad galiu ieškoti savęs ir keliauti.
Esu baigęs tik Žirmūnų gimnaziją. Kartais sapnuoju, kad net ir jos nesu baigęs, tai – baisiausi mano košmarai. Buvau labai gabus, bet tingus, rūpėjo tik sportas. Labiau linkau į humanitarinius mokslus, lankiau teatro studiją „Alyvos“. Tai buvo labai interaktyvus forumo teatras, kai mezgi ryšį su žiūrovais ir privalai nuolat improvizuoti. Šie įgūdžiai man nepaprastai padėjo vėliau, kai dirbau baristu. Baigęs gimnaziją įstojau studijuoti teisės, mat ta specialybė man atrodė labai įdomi, – gal per daug filmų buvau prisižiūrėjęs? Lietuvoje, manau, per mažai ugdomas vaikų sąmoningumas, stengiamasi į kietuosius jų smegenų diskus instaliuoti kuo daugiau informacijos, bet visiškai netobulinama operatyvioji atmintis, padedanti suvokti, kur visa tai panaudoti. Manau, aš taip pat neįvertinau, kas esu, orientavausi į tiksliuosius mokslus, nes tai atrodė prestižiškiau, nors iš tikrųjų mane domina menas, kultūra, bendravimas.
Teisę studijavau vos pusmetį, mat mano gyvenimą pamažu užvaldė kava. Pirmąjį puodelį kavos profesionaliai paruošiau būdamas 18-os. Pradėjęs studijuoti norėjau tapti finansiškai nepriklausomas, tad įsidarbinau kavinėje. Iš pradžių ketinau būti barmenu – naktinis gyvenimas, merginos... Alkoholis ir traukė, ir stūmė. Pats jį vartojau labai saikingai, nes visą gyvenimą aktyviai sportavau: iš pradžių lankiau atletiką, futbolą, galiausiai apsistojau ties akademiniu irklavimu. Priklausiau Lietuvos rinktinei, buvome tapę ir šalies čempionais. Šis sportas patinka iki šiol, stengiuosi kasmet nuvažiuoti į Trakus ir prisiminti gerus laikus. Mačiau, kad alkoholį vartojančių žmonių emocijos perdėtos – linkstama arba į euforiją, arba į liūdesį, o man norėjosi tikrumo. Kavos ritualo siūlomas bendravimas visai kitoks. Tuo metu buvo steigiamas naujas tinklas „Coffe Inn“ – šiuolaikiška, įdomi vieta, ją rinkosi daug jaunų žmonių, nes galėjo lengvai suderinti šį darbą su studijomis, tad įsidarbinau ten ir aš.
Po savaitės į kavinę užsuko savininkas ir paprašė manęs kapučino. Paragavęs nustebo: „Kaip tu išmokai per savaitę taip gaminti? Tai – bene geriausia kapučino kava, kokią esu pas mus gėręs.“ Nepasiklioviau vien kolegų duotomis pamokomis – ieškojau informacijos internete, bandžiau, eksperimentavau. Netrukus tapau baristų mokytoju, pradėjau dalyvauti kavos ruošimo čempionatuose. Paskui perėjau į „Vero Cafe“, ten dirbau vyriausiuoju baristu, bet po pusės metų sulaukiau įdomaus vienos kava prekiaujančios latvių įmonės pasiūlymo, – jie steigė filialą Lietuvoje. Man patiko savininkų požiūris į kavą, žmones, kultūrą, supratau, kad norėčiau šį tą nuveikti kartu.
Tais pačiais metais įstojau į Vilniaus kolegiją studijuoti kultūrinės veiklos vadybos. Viskas, kas susiję su menu: teatro, vizualiųjų menų istorija, šiuolaikinis menas, man patiko, bet vadyba – nelabai. Likimo ironija, kad tuo metu pats dirbau vadybininku. Tiesa, buvau nestandartinis pardavėjas. Pardavinėjau ne tiek įrangą ar kavos pupeles, kiek kavos kultūrą – stengiausi sužavėti žmones šiuo gėrimu, pažadinti jų aistrą, kad nereikėtų brukti, kad patys to norėtų, ieškotų.
Nors nuolat teko derinti intensyvų darbą ir studijas, sukausi gana sėkmingai. Man labai padėjo draugai – kartais net įrašydavo mano pavardę prie bendrų tiriamųjų darbų, aš pats net tų darbų temų nežinojau. Vis dėlto studijų nebaigiau, diplomo neturiu, bet iš jų pasiėmiau, manau, netgi daugiau nei kai kurie diplomą gavę bendramoksliai – užmezgiau daug sėkmingų ryšių, įgijau draugų. Buvo likę tik parašyti bakalauro darbą, bet kaip tik tuo metu laimėjau Lietuvos kavos ruošimo čempionatą ir turėjau ruoštis tarptautiniam pasirodymui Vienoje. Jis turėjo vykti tą pačią dieną, kaip ir bakalauro darbo gynimas. Pasiruošti čempionatui ne lengviau, nei parašyti bakalauro darbą. Teko rinktis, kas svarbiau, ir aš pasirinkau kavą. Nors neturėjau jokio diplomo, sekėsi puikiai, kas porą mėnesių gaudavau naujų ir vis geresnių darbo pasiūlymų, buvau visų geidžiamas, galėjau tobulėti.“
Trijų „k“ (dvi kavinės ir krizė) etapas
„Laimėjęs čempionatą planavau kur nors pajudėti iš Lietuvos. Iš vienos Kalifornijoje, Santa Kruze, esančios kavinės sulaukiau pasiūlymo dirbti baristu. Dar norėjau nukeliauti į Havajus padirbėti kavos plantacijoje, bet tada mane sustabdė naujas projektas – gavau pasiūlymą tapti kavinės „Strange Love“ verslo partneriu. Turėti savo kavinę – kiekvieno baristo svajonė. Patirtis buvo puiki – sugalvojau pavadinimą, padėjau kurti interjerą, patiekalų receptus. Kūrybinis procesas labai patiko, deja, dirbti viešojo maitinimo srityje Lietuvoje itin sudėtinga. Puikių restoranų daug, konkurencija didelė. Juokauju, kad lietuviai yra kaip Europos japonai – išskirtinai darbštūs, perfekcionistai, gana reiklūs, o turistų nėra daug. Aptarnavimo versle – kaip kare: nieko negali prognozuoti, turi būti pasiruošęs reaguoti kiekvieną akimirką. Prisideda ir netobuli įstatymai, sunki mokestinė našta.
Po 1,5 metų iš šio verslo pasitraukiau prisiekęs daugiau kavinių neturėti, bet... nepraėjus nė pusei metų su draugu Roku Jarašūnu atidarėme kavinę Ispanijoje. Kodėl Ispanija? Ši šalis man visada patiko. Radome miestelį, kur buvo įmanoma susikalbėti angliškai. Tai piečiausioje Ispanijos dalyje, šalia Malagos, esanti Sotograndė. Šis miestelis laikomas turtuolių meka. Manoma, jei gyveni Sotograndėje, tavo gyvenimas klostosi puikiai. Ten nuostabi gamta. Dėl vandenyno įtakos nealina karščiai, ištisus metus viskas žaliuoja, žydi. Nuo piečiausio rifo plika akimi matyti Marokas.
Šią vietą dėl nuolat siaučiančių vėjų labai mėgsta vandens sporto mėgėjai. Mums pavyko greitai pradėti – ir kavą ruošėme, ir maistą gaminome, ir kokteilius teko paplakti. Deja, ši vieta neatitiko mūsų lūkesčių. Pirmiausia todėl, kad tai – kurortinė zona. Intensyviai dirbi tik 3 mėnesius, per juos turi užsidirbti visiems metams. Kai restoraną kuri iš aistros, nesinori 9 mėnesius bimbinėti. Savotiškas ir kontingentas. Ta gyvenvietė yra amerikiečių kapitalo uždaroji akcinė bendrovė, tokia sintetinė vieta. Visi labai turtingi, įtakingi. Amžiaus vidurkis – kur kas didesnis nei mūsų. Pramogos – turtuoliškos: polas, jachtos, golfas. Mes ten su savo tatuiruotėmis ir smailais ūsais atrodėme kaip tikri išsišokėliai. Greitai įsisukome, greitai ir išsisukome.
2016 m. pabaigoje iš Ispanijos grįžau į Lietuvą. Buvau prisigėręs saulės, vis dar pilnas energijos, tad čionykščiai orai mano baterijų ilgai negalėjo nusodinti. Tuo metu tam tikra prasme išgyvenau krizę, reikėjo apsispręsti, ką darysiu toliau. Viena kavinė, antra... Negana to, prieš pradedant veikti kavinei „Strange Love“, nutrūko ir 7-erius metus trukę santykiai su mylima mergina. Vis dėlto nejutau nei gilaus liūdesio, nei nerimo, nei juo labiau – depresijos. Dabar galėjau pasigilinti į tuos dalykus, kuriems iki tol neturėjau laiko.
Taip į mano gyvenimą atėjo joga, meditacija, ėmiau eksperimentuoti su mityba, valgyti vien augalinį maistą. Beje, kai pakeičiau mitybą, pradėjo labai kristi svoris – nuo 88 kg sulieknėjau iki 73. Aišku, prie to prisidėjo ir tai, kad akademinį irklavimą pakeičiau dviračių sportu, o dviratininkai yra kur kas lieknesni. Dėl šių pokyčių sunerimo aplinkiniai, ypač – tėvai, bet aš jaučiausi gerai. Žiūrėjau į veidrodį ir džiaugiausi savimi, atrodė, kad net atjaunėjau. Pajutau malonumą būti vienas. Atsisakiau išmaniojo telefono, mėnesiui – bendravimo, pradėjau skaityti daugiau knygų. Atsikračiau man būdingo kategoriškumo ir sarkazmo.
Pajutau, kad keičiuosi. Pagerėjo savijauta, odos būklė, bet labiausiai džiugino tai, kad energija visą dieną tolygi. Anksčiau, jei mane apimdavo alkis, tapdavau tiesiog neveiksnus, dabar alkio beveik nejaučiu. Juk iš tikrųjų ne iš maisto, o iš saulės gauname daugiausia energijos. Aišku, jei dieta verstų mane laužyti save, tikrai jos atsisakyčiau.
Deja, po 3 mėnesių viršų ėmė imti lietuviško oro niūruma. 2017 m. sausį įsigijau senutėlį kemperį ir pradėjau mąstyti apie ilgesnę kelionę. Iš Lietuvos pajudėjau vasarį. Prisimenu, tądien dar laukiau svarbaus skambučio, planavau susitikimą, bet staiga supratau, kad nebenoriu nieko laukti, nerimauti, sėdau ir išvažiavau. Pamaniau, jei sulauksiu to skambučio, galėsiu apsisukti ir grįžti atgal. Žinojau tik kryptį – pietūs. Mano kelionę šiek tiek pakoregavo tai, kad paskutinę minutę prie manęs prisijungė draugas Jurgis. Jis dirba naftos platformose, o tuo metu kaip tik atostogavo. Iš pradžių paprašė pavežti iki pajūrio. Ties Kaunu situacija pasikeitė – draugas nutarė važiuoti su manim į Europą.“
Tarp Ispanijos ir Olandijos
„Pirmiausia nuvykome į Amsterdamą pas mano draugą Danielį, su juo susipažinau Ispanijoje. Nors mus skiria nemažas amžiaus skirtumas, Danielis – vienintelis žmogus, su kuriuo nuoširdžiai ir be menkiausio barjero galėjau bendrauti net svetima kalba. Visi kartu nusigavome į Ispaniją aplankyti draugo šeimos. Pirmą mėnesį ten ir praleidau. Kai turi kemperį ir maitiniesi augaliukais, daug pinigų nereikia – pakanka poros eurų per dieną. Pietinė Ispanijos dalis yra tikra klajoklių meka. Ten gali sutikti įdomiausių žmonių iš viso pasaulio. Tarkim, – nuo tėvo įtakos pasprukusį Sicilijos mafijos boso sūnų. Pasirinkęs laisvę, prisivėlęs dredų, jis su trimis šunimis klajoja sau po pasaulį.
Kelionės – tai ne vien būdas pamatyti kitas šalis, jos daug ką apverčia ir mūsų galvose. Niekada nežinai, ką kelias atneš ir kas tavęs laukia už posūkio, tad dabar tai, kas ateina, priimu, o kas nori išeiti – uždaryto nelaikau. Esu alkanas žinių ir patirčių, net ir turistaudamas vengiu numintų maršrutų, daug bendrauju su vietiniais. Dažnai paklystu ir tuo labai džiaugiuosi, nes paklydęs gali atrasti tokių vietų ir žmonių, kokių šiaip gyvenime neatrastum. Klajodamas Ispanijoje sąmoningai nesinaudojau navigacijos sistema, neturėjau išmaniojo telefono, buvau pasiėmęs tik senutėlę mygtukinę „Nokia‘ą“. Tokios klajonės padeda įjungti kitus smegenų centrus nei kruopščiai suplanuotos kelionės.
Atsimenu, vieną naktį nutariau surasti netoli Malagos esantį Mažąjį karaliaus kelią (isp. El Camino del Rey) – vieną iš penkių pasaulyje gražiausių pėsčiųjų takų. Kemperis jau buvo gerai panaudotas, tad teko duris prisirišti virvėmis ir tikėtis, kad nieko rimta jam nenutiks. Atsidūriau Vilkų parko (isp. Parque de Lobos) prieigose. Tai – vilkų rezervatas, ir tą naktį kaip tik buvo pilnatis. Dievinu Ispanijos naktis, ypač per pilnatį, kai gali miegoti po atviru dangumi, žiūrėti į žvaigždes, mėnulį ir laukti įkvėpimo. Užsiropščiau ant kemperio stogo ir visą naktį pramiegojau staugiant vilkams, o kitą dieną patraukiau su jais susipažinti. Turistų nebuvo – ne sezono metas, parduotuvės neveikė, iš maisto turėjau tik kruopų. Mažasis karaliaus kelias – tikrai įspūdinga vieta: daugybė vandens telkinių, ežerų, žalia, šilta. Pakelės bare nusipirkau vaisių ir nuvažiavau į kalnus. Taip vienas su ožiukais, gyvačiukais, stirnaitėmis, vanagais, vaisiais ir kruopomis pragyvenau 10 dienų. Vaikščiojau po kalnus, laipiojau po uolas... Aišku, stengiausi būti labai atsargus, nes kai esi vienas, menkiausias slystelėjimas gali baigtis liūdnai.
Kai pasiilgdavau žmonių, nusileisdavau prie vandenyno. Bendravau su klajūnais iš viso pasaulio, mokiausi plaukioti jėgos aitvarais, banglentėmis. Šiaip esu šiek tiek laukinis. Tarkim, mėgstu vaikščioti basas – net ir po miestą. Žmonės žiūri keistai. Yra tokia Henry Davido Thoreau knyga „Voldenas, arba Gyvenimas miške“, – galėčiau gyventi kaip jos herojus. Man reikia pabūti vienam, su savo mintimis. Gal žmonės ir bijo vienatvės, nes nenori likti su savimi? Aš, matyt, esu gana drąsus.
Ispanija buvo mano poilsio šalis, iš jos važiuodavau į Olandiją dirbti. Beje, – labai įdomaus ir netikėto darbo. Mano draugas Danielis Olandijoje turi kompaniją, kuri iš Ekvadore augančių svaigiųjų bugienių (lot. Ilex guayusa) gamina energinį gėrimą. Vietiniai šių augalų lapų arbatą geria jau tūkstančius metų. Draugo prašomas, gėrimo receptą padėjau kurti ir aš. Užsidariau laboratorijoje ir pradėjau gilintis į veikliąsias medžiagas. Tai man buvo visiškai nauja. Šio augalo stimuliuojamasis poveikis toks pat kaip kavos, bet jei šios padaugini, ima krėsti visokie virpuliukai, kartais net jauti lengvą paniką, o gėrimas iš svaigiųjų bugienių tokio poveikio nesukelia, nes augalas turi guadino – dėl šio kofeinas lėčiau įsisavinamas.
Eksperimentavau savo kailiu, kad suprasčiau, kaip organizmą veikia didelis šio gėrimo kiekis. Pastebėjau, kad tampi labai aktyvus, stiprus, pagerėja koncentracija, net spalvos tampa ryškesnės. Danielio kompanija iki manęs prie šio projekto dirbo jau 4-erius metus, bet nebuvo patenkinti rezultatu – gėrimas atrodė drumzlinas, nesubalansuoto skonio, tad turėjau jį pagerinti. Padaryti gėrimą natūralų – be visokių skoniklių, kvėpiklių, sintetinių priedų, pridėtinio cukraus – ir patrauklų buvo tikras iššūkis, bet man pavyko. Prieš 5 mėnesius gavome leidimus prekiauti juo Europoje, pirmieji buteliukai jau atvažiavo į Lietuvą.“
Kitokia kava
„Sukūręs energinį gėrimą, grįžau į Lietuvą. Kurį laiką gyvenau su draugais skvote Žvėryne, name su dideliu kiemu, dėl visa ko šalia buvau pasistatęs kemperį. Buvome ten atsidarę ir dviračių dirbtuves. Kai savininkas mus aptiko, nepyko, net leido dar kurį laiką pabūti, bet tada sulaukiau kvietimo atvykti į Kazachstaną. Ten gyvena mano draugas, jo kvietimu kasmet savaitei ar dviem važiuodavau vesti kokių nors seminarų. Šįkart išvykau pusmečiui. Kiekvienam siūlyčiau pakeliauti po Kazachstaną, pajusti šios šalies egzotiką, pabūti gamtoje. Ji čia, ypač pietinėje dalyje, prie senosios sostinės Almatos, nuostabi. Žiemą smagu paslidinėti – pigu, trasos prižiūrėtos, sniego netrūksta.
Tiesa, ten vis dar labai puoselėjamas tas sovietinis palikimas. Pažiūrėti ir prisiminti tuos laikus gana įdomu, bet nuolat gyventi, matyt, – ne man. Supratau, kad mano ir vietinių žmonių požiūris į gyvenimą labai skiriasi. Dauguma jų pernelyg vaikosi garbės, pinigų, yra gana paviršutiniški. Kazachstano moterims europiečiai yra tarsi bilietas į geresnį gyvenimą, todėl itin daug investuoja į savo išvaizdą, ją tobulina ir laiko svarbiausiu savo koziriu, bet kaip asmenybės, deja, yra nelabai įdomios. Neslėpsiu, sulaukiau daug dėmesio, bet jausmai buvo vienpusiai, man norisi kiek kitų dalykų. Bendravau ten su labai nedaug žmonių, nesivėliau į itin artimus ryšius. Daugiau laiko leidau gamtoje, važinėjau dviračiu.
Ten kilo ir idėja steigti naują prekių ženklą „Cofmos Coffee“. Vienas geriausių būdų jį pareklamuoti – kavos čempionatas, tad nutariau vėl grįžti į šią primirštą sritį. Iš pradžių tik ketinau atiduoti duoklę, bet paskui supratau, kad noriu išsakyti savo viziją, kitokį požiūrį į kavą. Mane liūdina, kad atotrūkis tarp kavos ruošimo profesionalų ir mėgėjų vis gilėja. Baristai, pretenduojantys į aukštas vietas, ištisus metus nieko daugiau nedaro, tik ruošiasi čempionatams. Kai kurie apsigyvena kavos plantacijose, patys augina pupeles, jas skrudina. Kai kurie veža į laboratorijas, tiria pupelių cheminę sudėtį, žiūri, kaip ją keičia įvairios technologijos, kad pagerėtų skonis, šaldo azotu, o daugybė žmonių ir toliau geria namie prastos kokybės kavą. Tokių čempionatų idėja ir paskirtis – ugdyti kavos kultūrą, aukštos kokybės kavą paversti lengvai prieinamu, o ne elitiniu produktu. Kilogramą geros kavos galima nusipirkti ir už 20 eurų. Gal ji nebus tokia puiki kaip pirkta už 500 eurų, bet tikrai nebus ir 25 kartus prastesnė.
Kelionės mano požiūrį į kavą pakeitė. Supratau, kad žmonės susitinka išgerti kavos ne todėl, kad nori gilintis į šio gėrimo kilmę ar gamybos technologiją, daugeliui tai – tiesiog malonus bendravimo ritualas. Taigi ir todėl, o ne vien dėl unikalaus skonio kava tapo tokia populiari. Kai bandai kalbėti apie ją su žmonėmis profesionalo kalba, neretai pamatai pašnekovų veiduose sumaištį ir net nesupranti, ar pakėlei šio gėrimo vertę, ar sumažinai. Jei viskas taip sudėtinga, gal geriau užsiplikyti arbatos? Man kavos ruošimas yra labiau menas nei mokslas. Šį naują požiūrį ir bandžiau perteikti šiemet vykusiame Baltijos šalių kavos čempionate. Pasiruošti buvo nelengva. Per 15 pasirodymo minučių turi pagaminti 12 gėrimų ir pasakyti maždaug 1800 žodžių. Privalai viską padaryti per skirtą laiką, nes jei užtempsi nors minutę, būsi diskvalifikuotas.
Džiaugiuosi, kad mano idėja buvo išgirsta ir priimta, laimėjau geriausio baristo vardą. Aišku, man padėjo ir tai, kad pats esu teisėjavęs tokiuose čempionatuose – Lietuvoje, Latvijoje, Rumunijoje, Ispanijoje. Žinau, kaip teisėjams būna sunku apdoroti didelį kiekį informacijos, tuo pačiu metu ragauti kavą, rašytis pastabas ir išlaikyti kontaktą su baristu, todėl žinojau, kaip padaryti jų darbą lengvesnį. Ketinu šia patirtimi pasinaudoti ir tarptautiniame čempionate. Laimėti ten bus sunkiau, bet man svarbiau dalytis savo požiūriu. Šiuo metu vėl leidžiu šaknis Lietuvoje. Su buvusiu savo valties porininku Jonu ir kitu draugu Tomu (jis šiemet tapo kavos ragavimo čempionu) atidarėme įmonę „Cofmos Coffe“, skrudiname kavą, lipdome autorinę kavinę. Įsigijau būstą ir netgi šunį. Beje, jis toks pat klajūnas kaip aš, pas mane atklydo pats. Jaučiuosi pasiruošęs rimtiems santykiams, bet nesuprantu, gal tas mano ego vis dar per didelis, kad šalia nėra jokios moters? Bandymų buvo, bet tęstinumo dar nėra.
Jei vėl leisčiausi į kelionę, norėčiau važiuoti dviračiu. Dviračiai – dar viena mano aistra, atradau ją prieš 5-erius metus. Beje, iš Amsterdamo į Vilnių taip pat parmyniau dviračiu. Per 6 dienas įveikiau daugiau kaip 1000 kilometrų. Sportinė forma labai pagerėjo, bet teko kelias dienas pailsėti. Netiesa, kad dviračiais gali nuvažiuoti tik tam tikrą atstumą. Kai kurie žmonės nuvažiuoja nuo ašigalio iki ašigalio ar aplink pasaulį. Visi apribojimai yra tik mūsų galvose.“
