Prieš pasiryždama atsiduoti vien jogos mokymui buvau aukšto lygio tarptautinių santykių specialistė. Rašiau kalbas gynybos ministrui, spaudžiau ranką Hillary Clinton, lydėjau verslininkų delegacijas į užsienio keliones, plėtojau savanorių programą Jungtinių Tautų organizacijoje Konge, organizavau rinkimus Nepale, vadovavau pabėgėlių integracijos programai Australijoje. Ir visi darbai buvo įdomūs.
Tėvai visada žavėjosi diplomatais, labai norėjo, kad studijuočiau tarptautinius santykius ir teisę. Man pačiai buvo labai įdomi psichologija, biologija, kūno sveikata, judesys ir subtilūs, logiškai sunkiai paaiškinami dalykai.
Tradicinė medicina netraukė, o apie tai, kad galėčiau studijuoti psichologiją arba kūno kultūros mokslus, nė kalbos negalėjo būti – tėvai šias profesijas vertino kaip neturinčias prasmės. Juolab kad kūno kultūros disciplinų pasirinkimas Lietuvoje tais laikais buvo ribotas.
Visgi diplomatija ir tarptautiniai santykiai rado atgarsį mano širdyje, nes man patiko padėti žmonėms, be to, savo ateitį siejau su galimybe skleisti žinias trečiojo pasaulio šalyse, pavyzdžiui, Afrikoje ar Azijoje mokyti vaikus anglų kalbos, lyderystės, dalyvauti edukacinėse moterų verslo programose, plėtoti higienos bei sanitarijos programas.
Politikos mokslų programa viename Lietuvos universitetų pasirodė sausoka ir labai teorinė. O po to, kai metus pasimokiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur turėjome atlikti daug praktinių užduočių, apskritai atrodė beprasmiška studijuoti toliau. Visgi studijas baigiau, diplomą gavau. Lygiagrečiai kitame Lietuvos universitete studijavau teisę. Patiko lotynų kalbos paskaitos, teisės sistemų istorija, kriminalistika, psichologija.
Liūdna, tačiau geri pažymiai abiejuose vietiniuose universitetuose buvo rašomi ne už išmąstymą ir žinių pritaikymą, bet už tikslų vadovėlinio teksto atkartojimą. Dabar mokydama mokinius jogos visada raginu juos patikrinti informaciją, pritaikyti gautas žinias, paversti šias asmenine kūno išmintimi.
Baigusi studijas universitetuose lengviau atsipūčiau, – išėjau privalomus mokslus, dabar stosiu į gyvenimo universitetą. Pradėjau studijuoti visas disciplinas, kurių tiek metų ilgėjosi mano širdis. Kartais pažvelgusi atgal atsidūstu – ech, kiek visko galėjau nuveikti per tuos dešimt metų eidama teisinga kryptimi. Visgi, matyt, reikėjo įgyti tam tikros gyvenimiškos patirties (organizaciniai įgūdžiai praverčia ir dabar), atiduoti skolas už savo norus praėjusiuose gyvenimuose, kad būtų leista eiti toliau.
Gyventi su džiaugsmu
Kiekvienas mūsų turime savo gyvenimo paskirtį. Jogos ir vedų filosofijoje tai vadinama „dharma“, o japonų kultūroje – „ikigai“ – tai, kas rytais verčia su džiaugsmu keltis iš lovos. Kiekvienas gimstame turėdami ypatingų gabumų. Tikrai tikrai turime jų visi. Ir labai skirtingų. Realizuodami juos atnešame naudos pasauliui.
Kai ėjau ne savo keliu, viskas kėlė vidinį disonansą. Man svarbu dirbti savo ritmu ir jausti prasmę. Darbo kontoroje ritmas, bent jau tais laikais, buvo įprastas – nuo aštuonių iki penkių. Vėluojančius žmones nulydėdavo smerkiantys kolegų ir viršininkų žvilgsniai, ir visai nesvarbu, kad darbus nuveiki per kelias valandas, vis tiek turi sėdėti iki penkių. Kokia prasmė? Juk per tą laiką galima tiek prasmingų dalykų padaryti! Dabar darbuotis kartais tenka ir po 16 valandų per dieną, bet tai yra sąmoningas mano pasirinkimas.
Siela yra subtilesnė nei protas. Kad išgirstum jos šnabždesį, reikia nutildyti proto rėkimą.
Išgirdusi klausimą, kaip mano gyvenime atsirado joga, visada patikslinu – ji ne atsirado, o visada, per daugelį gyvenimų, buvo su manimi. Tik turėjau ją prisiminti. Kai skaičiau jogos ir vedų raštus, klausiausi jogos filosofiją dėstančių mokytojų, man atrodė, kad tiesiog prisimenu seniai išmoktas žinias ir patirtis.
Sanskrito žodžiai, terminai, sistemos, dėsniai – viskas rado atgarsį mano širdyje, tarytum visada tvarkingai ir gulėjo ten, lentynėlėse, tik laukė, kada atidarysiu tos spintelės duris. Nuo jaunumės meditavau, skaičiau gilesnes knygas, tikėjau sąmonės ir kūno ryšiu. Žmones jausdavau ne pagal tai, ką jie sako, bet pagal tai, ką galvoja.
Iki šiol atsimenu vaizdinį, kaip darželyje dėmesiu išeidavau iš savo kūno ir stebėdavau save stovinčią ratelyje... iš šalies. Tarytum ten stovėdavo mano kūnas, o aš būdavau ten, kur norėdavau.
Prieš pasukdama jogos keliu, šešiolika metų praktikavau karatė, – iš pirmo žvilgsnio karinga kovinė sporto šaka turi gilias filosofines ištakas ir griežtą moralinį kodeksą. Tai buvo ir pirmoji pažintis su vidine energija, nes vėlesniuose karatė praktikos etapuose reikia išmokti ją valdyti.
Nuo mažens man taip pat buvo labai įdomu mokyti ir perteikti žinias. Iš mokyklinių sąsiuvinių viršelių rišdavau miniatiūrinius sąsiuvinukus, susodindavau lėles ir vesdavau pamokas. Joga sujungia viską – fizinio kūno tobulinimą, filosofinį pagrindą, dvasinį kelią, nuolatinį pažinimą, žinių perdavimą. Šiuo savo gyvenimo laikotarpiu mokau žmones asanų, kvėpavimo ir jogos filosofijos. Vėliau bus kitas tarpsnis, mokysiu kitų jogos disciplinų.
Iš mažo takelio – į vieškelį
Visai nebūtina tuoj pat viską mesti ir pulti ieškoti savęs. Juk kartais gyvenimas pats nuveda žmogų ten, kur šis turi atsidurti. Gyvenimas visada veda, jeigu eini teisingu keliu.
Kai pradedate eiti savo keliu, mažas takelis atveda į didelį vieškelį. Galima pamažu pradėti realizuotis jau pasirinktoje srityje, juk ne veltui ten atsidūrėte – turėjote tam gabumų. Dabar reikia tik pajusti, ko dar trūksta, ir pamėginti tai integruoti. Pavyzdžiui, jeigu gerai išmanote buhalteriją, bet jaučiate, kad jūsų paskirtis – perduoti savo žinias kitiems, galite pradėti mokyti kitus teisingai atlikti apskaitą. Iš pradžių gali būti nelengva, bet šventraščiuose apie dharmą sakoma, kad geriau prasčiau vykdyti tau skirtą veiklą, nei gerai – skirtą ne tau.
Aš pati dirbdama su Jungtinių Tautų organizacija Nepale pradėjau medituoti, radau pirmąsias knygas apie jogą, ėmiau ją praktikuoti. Viršininko žmona padovanojo gražų pakabutį su ženklu AUM, tada dar nežinojau, ką jis reiškia.
Kai gyvenau Afrikoje, Kinšasoje, kartu besidarbuojantis tarptautinis personalas paprašė mane dėstyti jogą. Ją tada praktikavau dar tik penktus metus, jokių kursų nebuvau baigusi, bet žmonės noriai rinkdavosi, grupės didėjo. Iš pradžių praktikavome sename apleistame pastate be langų, vėliau gavome geresnes patalpas. Net maliariniai uodai su pagarba aplenkdavo mūsų mokyklą (sanskr. yoga shala), per tuos metus visi išlikome sveiki.
Klausyti, ką kalba širdis
Eiti savo keliu – tai būti darnoje su pasauliu. Kaip pajusti, kad iki darnos dar kažko trūksta? Tam turime unikalų įrankį – intuiciją. Tai toks tylus balsas širdyje, juo kalba mūsų siela, o per šią su mumis – Visata, Dievas, aukštesnis protas. Siela yra subtilesnė nei protas. Kad išgirstum jos šnabždesį, reikia nutildyti proto rėkimą. Kai žmogus negirdi sielos šnabždesio, žinia jam ateina iš aplinkos, kai negirdi aplinkos, prabyla kūnas.
Šiais laikais padaugėjo psichosomatinių ligų – taip kūnas bando pranešti, kad žmogus nutolo nuo vidinės ir išorinės pusiausvyros.
Joga siekiama nuraminti visus proto svyravimus. Tik tada, kai protas tampa ramus ir skaidrus lyg ežero paviršius, galime įžiūrėti gilumoje esančius dalykus.
Gyvenime turime daugybę pareigų – šeimai, visuomenei, savo keliui, net, galima sakyti, kūnui ir sielai. Jei gyveni darnoje, esi pusiausvyroje, nieko nereikia prisiversti. Tobulini savo fizinį kūną, eini savo dvasiniu keliu ir tarnauji žmonėms. Darai tai ramiai, sąmoningai, su meile ir atsidavimu. Tai Dao būsena. Kai viską darai teisingai, didelių pastangų nereikia. Daug dalykų pasidaro nedarant.
Visai kas kita, kai gyveni ne pagal savo dharmą ir esi išsiderinęs. Tada, kad grįžtum į pusiausvyrą, reikia sąmoningų pastangų. Kaip manote, kurias asanas reikia daryti stropiau ir dažniau? Tas, kurių privengiate. Jos rodo, kad tam tikros kūno vietos yra arba per silpnos, arba pertemptos. Jogos kelias prasideda nuo jamos ir nijamos – vidinės disciplinos ir santykio su aplinka. Kai pradedi pažinti save, kai atsiduodi praktikai turėdamas tinkamus ketinimus, tada savaime suprantama, kad disciplina ir kryptinga praktika nėra prievarta.
Viskam – savo laikas
Esu buvusi Indijoje – Keraloje mokiausi jogos, vėliau keliavau į jėgos vietas. Nepale lankiausi šventyklose, vienuolynuose. Ašramuose daugiau laiko praleidau gyvendama Australijoje. Joga yra dvasinis kelias.
Šventraščiuose minimos tik šešios asanos, beje, visos jos – sėdimos. Vakariečiai ištobulino fizinę jogos pusę, pritaikė ją vakariečio protui ir kūnui. Mano manymu, yra daug gerų jogos mokymo programų – Europoje, Amerikoje, Australijoje. Aš pati baigiau Australijoje, Melburne, esantį jogos mokytojų institutą.
Visgi joga neapsiriboja asanomis. Tai – ir gyvenimo būdas, praktinė filosofija, o jogos mokytojui dera užsiiminėti asmenine dvasine praktika. Priešingu atveju, tai bus ne joga, o gimnastika. Ir mokytojas bus ne mokytojas, o treneris ar instruktorius.
Dvasinio mokytojo ieškantiems žmonėms nebūtina važiuoti į Indiją. Jeigu mokinys pasiruošęs, mokytojas ateina. Galbūt sutiksi jį valgykloje ar oro uoste. Guru yra tas, kuris pašalina nežinojimą, tamsą. Savo gyvenimo kelyje sutinkame daug mokytojų ir guru. Kiekvienas jų atitinka mūsų dvasinio išsivystymo tuo etapu lygį. Mane veda mano vidinis guru. Taip jau yra. Tai daug sunkiau. Ir daugiau atsakomybės.
Į Lietuvą grįžau kaip stoviu – su vienu lagaminu. Melburne palikau visus savo daiktus, užrašus... Šeiminis gyvenimas nesusiklostė, skyrybos truko dvejus metus.
Grįžusi pradėjau ieškoti, kaip ir kur galėčiau dėstyti jogą. Vienas kurso draugas patarė susirasti tuo užsiimantį studijų draugą Rimantą. Sudėjome abu visus savo turimus pinigus ir nusipirkome pirmus aštuonis jogos kilimėlius. Nuomai teko pasiskolinti. Taip gimė jogos studija „Flow and Glow“. Dieną rengdavau viešųjų ryšių projektus, per pietus ir vakarais vesdavau pamokas, savaitgaliais tvarkydavau studijos reikalus arba važiuodavau į jogos terapijos seminarus. Kai būdavo laiko, traukdavau į gamtą.
Su Rimantu mokėmės tame pačiame kurse, bet buvome skirtingo skrydžio paukščiai. Jeigu tada kas nors būtų pasakęs, kad už jo ištekėsiu, nė už ką nebūčiau patikėjusi. Kurdami studiją, mudu palaikėme draugiškus ryšius, bet išlaikėme atstumą. Vėliau pripratome būti kartu, ir tiek.
Žodis „myliu“ man reiškia veiksmą, o santuoka – ramybę, kai grįžti namo, ir viskas aišku, kai gali būti savimi. Ar šeimoje reikalinga intriga geismui palaikyti? Kai tavo tikslai aukštesni, to nereikia, – intrigos veltui eikvoja gyvybinę energiją. Man tenka dažnai važiuoti į seminarus, stovyklas, kartais – dirbti iki vėlumos, kartais – pabūti vienumoje. Rimantas manimi pasitiki, nepriekaištauja.
Taip, esame skirtingi, bet sugyvename. Rimantui reikia prie manęs taikytis labiau. Praėjusį rudenį jam teko rinktis – prisiimti atsakomybę už šeimą ar sukti kitu keliu. Filosofiniai išvedžiojimai apie didelę pasaulio šeimą manęs neįtikino. Vestuvių ceremonija su visa vakariene truko kiek ilgiau nei gera jogos pamoka – vos keturias valandas, o kitą rytą ant kilimėlių mūsų jau laukė mokiniai. Va tokia jogiška romantika.
