- Savaitgalio skaitiniai. Neronas - motinos tvirkintas jaunuolis, tapęs pamišusiu tironu
- Išpažintis: ką aš patyriau gyvendama santuokoje su homoseksualiu žmogumi
- Po krikštynų - kritikos lavina Kate Middleton adresu
- Savadarbiame name iš šiaudų ir molio net žiemą - trumpomis rankovėmis
- Tobulos varškės spurgos
Skaitykite įkvepiančią Leonoros gyvenimo istoriją. Į kavinę įbėgusios Leonoros akys šviečia labiau nei ryški oranžinė kepurė. Atrodo, kad vidinės saulės ištekliai dar neišsekę. Negi ji tikrai nepatyrė jokio šoko patekusi į Lietuvą tiesiai iš Ibisos?
„Gyvenau čia daugybę metų, tad nusiteikiau, kad gali tekti susidurti su neigiamomis reakcijomis, skepticizmu, kritika. Nieko panašaus neįvyko. Seniai nejaučiau Lietuvoje tiek daug teigiamos energijos“, – tvirtina mergina. Pasak jos, teigiami pokyčiai vyksta visame pasaulyje: didžiulis materialinės gerovės burbulas sprogo, žmonės ieško kitokių dalykų, aktyviai domisi dvasinėmis praktikomis, niujorkiečiai dėl to lengvai pamišę. Juk norėdami pakeisti pasaulį turime pradėti nuo savęs. Tai Leonora Blekaitytė-Be You gali paliudyti savo gyvenimu.
Atsargiai: durys užsidaro!
Leonorai jau vaikystėje rūpėjo specifiniai klausimai. Pasak merginos, visi maži vaikai ypatingi, tik reikia išmokti juos girdėti.
„Mažyliai atviri, viską įsileidžia į save be jokių užkardų, todėl yra labai pažeidžiami. Jei nutinka kas nors bloga, staiga užsidaro ir nebeišleidžia to, kas į jį pateko. Net nereikšmingi nutikimai ima slėgti, o neįgyvendintos vaikystės svajonės pančioja kojas.“ Šokti – tokią nerealizuotą vaikystės svajonę kaip džiną iš butelio paleido Leonora, studijuodama teisę Mykolo Romerio universitete. „Visą gyvenimą svajojau šokti. Užaugau miestelyje, kuriame nebuvo jokių būrelių, šokdavau prieš veidrodį viena. Taigi atvykusi į Vilnių pradėjau to mokytis, tai padėjo sujungti dvi svajones: šokti ir keliauti.“ Šokdama mergina užmezgė daug naudingų pažinčių, sutiko talentingų žmonių, kurie jautėsi panašiai – neįgyvendinę svajonių.
„Nutariau jiems padėti, – prisimena pašnekovė. – Įsteigiau prodiusavimo ir renginių organizavimo agentūrą „Be You“, atrinkinėjau talentus ir ieškojau jiems galimybių save realizuoti. Organizavau renginius, iš pradžių – Lietuvoje, paskui pradėjom važinėti: Korsika, Paryžius, Kanai, Ibisa, Sen Tropezas, Vokietija...“ Leonora pripažįsta, kad neretai tekdavo susidurti su neigiamu vertinimu, esą ši veikla nerimta, bet ji tikėjo savo idėja. Maždaug per 8 metus verslas įsibėgėjo, bet... „Pasijutau išsisėmusi. Uždirbi pinigų, bet jie tavęs nebemotyvuoja. Bandžiau save pradžiuginti juos leisdama, tačiau viskas buvo ne tai. Jutau, kad senka mano vidiniai pinigai, kad prarandu energiją, vis dažniau jaučiau nuovargį, nepasitenkinimą, nenorėjau kartu nutraukti į dugną ir savo agentūros“, – pasakoja pašnekovė. Pristabdžiusi veiklą, Leonora nutarė skristi apsidairyti į Niujorką. Tikėjosi, kad šiame mieste supras, kur judėti toliau.
„Leidau sau dreifuoti, – prisimena mergina. – Labai sveika ištraukti save iš tos verslininkės pozicijos, kai kasdien leki tokia svarbi, užsiėmusi. Niujorke klajodavau gatvėmis, važinėdavau metro, prisėsdavau parkuose, užsukdavau į kavinaites...
Niujorkiečiai labai atviri, noriai bendrauja. „Iš kur atvykai?“, „Ką skaitai?“ – nuoširdžiai pasmalsaudavo ir imdavo pasakoti apie save, nesvarbu, kad mato tave pirmą ir paskutinį kartą. Ta kelionė su daugybe pakeleivių man tapo gražia meditacija, leido atsiskleisti kitai mano asmenybės pusei.“ Kai susijungi su gyvenimo tėkme, ši, įsitikinusi asmeninių pokyčių konsultantė, atplukdo daugybę galimybių ir netikėtų sprendimų. „Buvau nusipirkusi bilietą namo, bet jaučiau – dar ne laikas grįžti. Sėdėjau kavinėje ir svarsčiau, ką daryti. Bilietui pasikeisti reikėjo papildomų pinigų. Paskambinau pažįstamai. Mano pokalbį telefonu nugirdo šalia sėdėjęs vyras. „Kokios problemos?“ – paklausė. Papasakojau situaciją, ir jis padavė trūkstamus 200 dolerių“, – pasakoja pašnekovė.
Pinigai, pasak Leonoros, tėra energija. Tai, kad jų turi ar neturi, nedaro tavęs nei geresnio, nei blogesnio, tiesiog vienam būna vienoks, kitam – kitoks gyvenimo puslapis. „Baimė likti be pajamų šaltinio – viena dažniausių, kai ryžtiesi pokyčiams, bet reikia ją nugalėti, duoti šansą kitam žmogui padėti ir išmokti priimti kitų pagalbą natūraliai, nesižeminant ir nejaučiant gėdos“, – tikina mergina. Po poros mėnesių į Lietuvą Leonora grįžo jau tvirtai apsisprendusi, taigi uždarė agentūrą ir padėjo tašką. „Ne daugtaškį, o tašką, – pabrėžia asmeninių pokyčių konsultantė. – Būtina visiškai uždaryti (ne užtrenkti) vienas duris, kad galėtum atverti kitas.“ Uždariusi įmonę, ji nutarė grįžti į Niujorką. Ir – ilgesniam laikui.
Saulė viduje
Niujorke Leonora ketino užsiimti dvasinio ir emocinio intelekto lavinimo mokymu. Jausmas, kad pasaulis yra daugiau nei materialus pavidalas, merginą lydėjo visą paauglystę ir studijų metais. Ji labai domėjosi psichologija, ezoterika, asmeninio tobulėjimo praktika. Ieškojimai suvedė su pastarosios srities specialistais Šarūnu Pečkumi, Rimvydu Židžiūnu, Igoriu ir Virginija Kalinauskais (šiuos žmones pašnekovė vadina pirmaisiais savo dvasinio kelio vedliais). Paskui buvo įvairūs seminarai, mokymai ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, Niujorke. O kad pati turi ką pasakyti žmonėms, suprato Kūčių naktį sėdėdama nuomojamame bute Manhatane užklupta netikėtos pūgos. Pustė taip, kad buvo neįmanoma atsidaryti laukujų durų. „Sėdėjau viena su kalėdaičiais, atsiųstais iš Lietuvos, prie puodelio juodos arbatos ir svarsčiau, kodėl man taip nutiko? Nekenčiau šalčio ir žiemos, o jie mane tarsi vijosi, – prisimena mergina. – Žiūrėjau pro langą į tą nuostabų miestą, apie kurį tiek svajojau, ir staiga tarsi persmelkė nušvitimas – supratau, kad niekada nerasiu saulės, kol ji neįsižiebs mano viduje. Ir ji įsižiebė! Ta naktis tarsi tapo mano naujo gyvenimo pradžia. Kai ją prisimenu, kūnu nubėga šiurpuliukai.“ Iš namų Leonora išėjo po dviejų dienų. Nutarusi pagaliau kaip reikiant atšvęsti Kalėdas, ji nudrožė į vieną mėgstamiausių savo restoranėlių.
Šalia atsisėdo du vyriškiai. Užsimezgė pokalbis. Paaiškėjo, kad vienas jų – žinomas Majamio dailininkas, o kitas – turtingas verslininkas. Pastarasis ketino surengti Majamyje šio menininko darbų parodą ir aukcioną. Galiausiai naujieji pažįstami merginai pasiūlė skristi kartu į Majamį vesti aukciono. „Jie davė man 10 minučių apsispręsti“, – pasakoja pašnekovė. Kaip apsisprendė mergina, kurios viduje ką tik įsižiebė saulė, tikriausiai aišku. „Viskas, ką mums siunčia gyvenimas, – ne be reikalo, – sako ji. – Turi mokėti reaguoti į tai laiku ir iškart, nes tokius pasiūlymus gauni, kai to labiausiai reikia.“ Leonora išvyko į Majamį, sėkmingai pravedė aukcioną, kupina pasitikėjimo savimi grįžo į Niujorką ir nieko nelaukdama surengė pirmąjį savo seminarą. Ir jokios baimės? Ji nusišypso: „Kai važiavau į pirmąjį savo seminarą, drebėjo kojos. Susirinko labai įvairi publika – nuo gatvės menininkų iki tokių žmonių kaip mados namų „Prada“ rinkodaros direktorė. Seminaras praėjo puikiai, daug žmonių vėliau tapo mano klientais.“ Leonora supranta, kad tokių mokytojų Niujorke yra daug, tačiau kiekvienas turi savo nišą. „Neįrodinėjau, kad esu geresnė ar protingesnė, kad žinau daugiau ir galiu pamokyti. Tai, ką žinai, visada perleidi per save, padedi kitam žmogui savo patirtimi. Tavo energija pažadina kito žmogaus energiją. Noriu, kad, klausydamas manęs, jis išgirstų save. Nesvarbu, kad jo situacija visai kitokia, bet pojūčiai, baimė, nerimas priėjus tam tikrą ribą yra panašūs. Kai žvelgiu į žmogų juo pasitikėdama, be baimės, jis ir pats pradeda savimi tikėti, tų baimių atsikrato“, – esminius savo darbo principus aiškina asmeninių pokyčių konsultantė.
Veikla po truputį įsibėgėjo, bet atėjo laikas grįžti į Lietuvą prasitęsti vizos. Gyvenimas ir čia buvo jai paruošęs staigmeną, tik šįsyk – ne tokią malonią.
Nuo Lietuvos iki Ibisos
Viskas – pagal planą, išskyrus vieną smulkmeną – vizos ambasada nepratęsė net nepaaiškinusi kodėl. „Niujorke buvau palikusi visus daiktus, konsultacijos prasidėjusios... Išėjau iš ambasados ir nebežinojau, į kurią pusę eiti: čia nebeturiu nieko, ten grįžti negaliu. Verkti ar juoktis? Pagalvojau, gal tai ženklas, kad turiu ką nors daryti čia?“ – prisimena Leonora. Mergina paprašė draugų, kad atsiųstų drabužių, nebrangiai išsinuomojo pažįstamų Lietuvoje paliktą butą, nusipirko draugės, išvykusios gyventi į Niujorką, automobilį, pradėjo pamažu dėlioti seminarų grafiką ir tada ją pakvietė projekto „Olialia“ rengėjai – padėjo senoji renginių organizatorės patirtis. Važiavo kartu į Indiją, vėliau – į Maldyvus, Monaką. „Gyvenimas yra nuostabus! Gavau saulės daugiau, nei tikėjausi. Ir ne tik. Viename Monako kazino pastačiau 50, o laimėjau 3000 eurų. Netikėkite mistika, bet tai įvyko 2011 metų 11 mėnesio 11 dieną“, – pasakoja pašnekovė. Monake Leonora turėjo skubiai apsispręsti, kur vykti toliau: namo ar į kitą šalį. Pasirinko... Ibisą. Šioje saloje Leonora ne kartą lankėsi dar tada, kai turėjo savo agentūrą. Čia įvyko ir vienas reikšmingiausių jos gyvenime susitikimų. „Kartą ketinau rengti reportažą apie seniausią ten esantį hipių turgų. Sužinojom, kad tądien jame bus Philippe’as Panchoutas – žinomas filosofas, neuroetologas ir psichologas, be kita ko, garsėjantis gebėjimu spėti ateitį. Prie jo plastikinės taburetės į tą pačią eilę stoja paprasti mirtingieji, pasaulinio garso žvaigždės, arabų princai, verslininkai ir moka tuos pačius 10 eurų“, – pasakoja pašnekovė.
Tada ji nutarė pasinaudoti proga susipažinti su įdomiu žmogumi ir padaryti reportažą. Merginos praeitį Philippe’as nupasakojo visiškai tiksliai, bet ateitis atrodė neįtikima. „Jis man pasakė: „To, ką dabar turi, greitai neturėsi, bet nebijok – viskas bus gerai. Matau didelį miestą, į jį ir išvažiuosi. Paskui tave seks žmonės, turėsi daug mokinių.“ O štai po pranašystės praėjus keleriems metams Leonora grįžo į Ibisą, susirado Ph. Panchoutą. Psichologas buvo teisus – Leonoros gyvenimas tikrai klostosi puikiai, mokinių vis daugėja. Mergina saloje rengia poilsio, jėgų atgavimo, kūno ir sielos harmonizavimo kursus (beje, balandžio viduryje į Ibisoje organizuojamus tokius savaitės trukmės kursus kviečiamos ir Lietuvos moterys); šia veikla užsiima ir JAV, Lietuvoje, teikia asmenines konsultacijas. Tarp Leonoros klientų yra ir žinomų, ir paprastų žmonių. Šiuo metu jos draugais yra tapę britų aktorius Ray Stevensonas ir šio gyvenimo draugė Elisabetta Caraccia, tarp pažįstamų – žinomas italų modelis ir aktorius Edoardo Costa, aktorius George’as Clooney. Beje, minėta mados namų „Prada“ rinkodaros direktorė – taip pat nuolatinė kursų dalyvė. „Įspūdinga moteris: labai graži, daug pasiekusi, santūri ir be galo stipri. Tik vienu metu jos gyvenimas nesiklostė: vyras paliko dėl jaunesnės; svajojo sukurti savo kolekciją, bet vis trūko pinigų, – pasakoja Leonora. – Bendraudama su manimi, moteris tapo švelnesnė, netrukus susirado vyrą, beje, jaunesnį; sukūrė savo išsvajotą bikinių kolekciją.“
Pašnekovė prisimena dar vieną istoriją ir prilygina ją stebuklui. „Vienas draugas sako, kad išgydžiau jį nuo vėžio... Iš tiesų vaikinas tai padarė pats. Anot gydytojų, jam buvo likusios gyventi 2 savaitės. Artimieji jau buvo nuleidę rankas, įstengė tik gailėtis ir verkti; masažistė – irgi: kam, girdi, reikia masažų mirti pasmerktam žmogui? Kai jis paskambino, buvau Maskvoje. Sužinojęs, kad grįšiu tik po mėnesio, nuliūdo, jog nepasimatysim. Paklausiau, ar ketina kur nors išvykti? „Ne, – atsakė, – po 2 savaičių mirsiu.“ Mane ištiko šokas – ne tiek dėl šios žinios, kiek dėl to, ką jis daro su savo gyvenimu. Ėmiau šaukti: „Kokią teisę turi man skambinti ir kalbėti tokias nesąmones?! Jei jau nutarei mirti, tai mirk, o jei persigalvosi, paskambink!“ Ir padėjau ragelį. Pati nesuprantu, kodėl buvau tokia šiurkšti. Jis neskambino, ir dėl to nerimavau. Kai vėliau susitikom, pasakė, kad tik po šio skambučio praregėjo ir suprato, ką visi jam daro ir kaip jis tam pasiduoda. Dėkojo man. Šis vyras pasiryžo gyventi ir gyvena iki šiol.“ Leonora sutinka, kad ne visada noras gyventi nugali mirtį, tačiau pozityvumas labai pakeičia net ir tų paskutinių gyvenimo dienų kokybę.
Svarbiausia – nugalėti baimę
Mergina sako, kad visi žmonės, nors ir atrodo skirtingi, trokšta tų pačių dalykų: būti laimingi, saugūs, mylimi. „Tai universalu, – sako Leonora Be You. – Visi mes perverčiame tą pačią gyvenimo knygą, tik vieni ilgiau užstringame vienuose skyriuose, kiti – kituose. Nereikia susireikšminti ir manyti, kad mūsų problemos problemiškiausios. Dauguma žmonių netgi mėgsta tuo didžiuotis: „Ką jau čia tavo bėdos? Va jei sužinotum manąsias!“ Būti auka yra patogu – nereikia dirbti su savimi. Be to, žmonės neretai bijo judinti tai, kas juos baugina, nes nenori suteikti sau dar daugiau skausmo. Aš vadovaujuosi posakiu: „Nerizikuojantis rizikuoja dar labiau.“ Iš tiesų mūsų gyvenimo vedlys turėtų būti ne baimė, o intuicija. Tik išmokę ją girdėti ir ja tikėti, galime atrasti tikrąjį savo pašaukimą ir atsisakyti to, kas mums trukdo. Ieškoti paprastai pradedama iš nepritekliaus. Įgijęs įgūdžių žmogus išmoksta augti. Kai jam tampa gera, kai yra perteklius, jis jau nori tuo dalytis.“
Leonora tikrai turi daug: gyvena nuostabioje saloje su savo svajonių vyru Marceliu Dupitu, iš Urugvajaus kilusiu architektu ir interjero kūrėju, užsiima mėgstama veikla. Kiekvieną dieną ji stengiasi nugalėti kokią nors baimę, o kiekvieną vakarą prieš eidama gulti paklausia savęs, ar padarė šiandien kam nors ką nors gera. Mergina turi ir daug planų, nuolat mokosi. Ir atsisveikina Leonora švytėdama, su plačiausia šypsena veide. O mane apima keista nuojauta – gal tikrai gyvenimas gali būti kur kas paprastesnis ir įdomesnis, nei mes įsivaizduojame?
Kiekybė ar kokybė?
Jei dauguma šių teiginių Jums tinka, vadinasi, Jūsų gyvenimas yra kiekybinis. Gal laikas pereiti prie kokybės?
* Daug ką darote todėl, kad reikia, o ne todėl, kad norite.
* Nuolat jaučiate nuovargį, esate suirzęs ir apatiškas.
* Viskam trūksta laiko, bet tikitės, kad rytoj bus lengviau.
* Dažnai kaltinate aplinką dėl savo neįgyvendintų planų.
* Atidėliojate priimti svarbius savo gyvenime sprendimus.
* Meluojate aplinkiniams, nes bijote pasirodyti nemandagus.
* Kad ir kiek dirbtumėte, atrodo, kad pinigų vis neužtenka.
* Keliate daug reikalavimų ir sąlygų savo mylimam žmogui.
