- Grožio dosjė. N. Marčėnaitė: niekada nenorėjau būti kaip visos
- Garsenybių stiliaus pamokos: madingiausi šios vasaros akiniai nuo saulės
- Savaitės ikona. J. Arlauskaitė-Jazzu: kaspinėliai, rožės ir „kvarbatkos“ manęs nežavi
- Asmeninių pokyčių konsultantė: per gyvenimą turi vesti ne baimė, o intuicija
- Žalumynų šaldymas žiemai
Mums sako, kad žmogus sutvertas laimei, kad laimė yra jo prigimtyje. Giorgio Armani, Oprah Winfrey, Coco Chanel, Liudwig Beethoven ir daugelis kitų garsių ir paprastų žmonių pasakoja apie nelaimingą vaikystę. Mano vaikiškuose prisiminimuose laimės – irgi neperteklius. Tačiau liūdna ne dėl to. Pikta, kad niekas nesakė, kad giedro vaikystės dangaus be debesėlio autorius yra politika. Valstybės tarnautojų tetų ir dėdžių išmyslas. Kad viskas tvarkoje, mes turime teisę nesijausti laimingi. Sunkiau smėlio dėžėje – lengviau išgyvensime suaugusiųjų erdvėje.
Po audringos išleistuvių nakties, saulei tekant, ant Gedimino kalno 1977 metų laidos Vilniaus Salomėjos Nėries „B“ klasės abiturientai kiekvienas užrašė ant skiautelės atsakymą į pagrindinį gyvenimo klausimą – kas yra laimė. Ir užkasė. Daugelis rašė, kur nori stoti, kuo būti. Aš abejojau, kur ir kuo, tačiau žinojau, ką trokštu turėti. A.L.Webberio roko operos „Evita“ diską. „Evita“ man buvo reikalinga, kaip laimingas bilietėlis į melomanų chebrytę. Tikėjau, kad į ją patekus pelnysiu laimę tarp savų.
Psichologai perša mintį, kad vaikystė yra gyvenimo džiaugsmo metas. Nerūpestingumo sinonimas, laimės simbolis. Vaikai žaidžia dienų dienomis, nuo ryto iki vakaro. Jų vienintelė pareiga – atsiliepti, kada mama kviečia pietų. Parlėkus skubomis praryti kelis šaukštus šaltibarščių ir su kotletuku saujoje (ar kišenėje) ir pilna burna bulvių košės sprukti pro duris. Atgal – prie kvadrato, šokdynės ar žaidimo į klases. Atsiprašau (tikrai nieko nenorėčiau įžeisti), tačiau sapalionės apie laimingą vaikystę man nesiskiria nuo kalbų apie naminių gyvūnėlių palaimingą būtį – nereikia dirbti, nerūpi pinigai, nelimituotos miego valandos. O valgis visada paruoštas ir paduotas. Vaikai neturi jokių reikalų, išskyrus lauką, lakstynes ir karstynes. Vaikai nežino ateities baimės.
Žmonės mielieji, gal pas jus amnezija? Nejau aš viena būdama vaikas gyvenau liūdesio ir baimių draugijoje? O visi kiti bendravo tik su pasakų fėjomis, nykštukais ir elfais? Nesutiko tamsos demono, nepatyrė tūkstančio vienos baimės. Baimės, kad tėvams ar seneliams kažkas atsitiks ir jie negrįš namo laiku. Nepasiims iš darželio. Na o mokytojų baimė – ar pirmą sykį apie ją girdite? Niekad nerinkote dvejetų ir už juos negaudavote pylos? Ponai, jūs su marškinėliais gimę…
Aš visa vaikystę tirtėjau iš baimių – neatitikti draugų, prasilenkti su tėvų ir mokytojų lūkesčiais. Didžiausią siaubą varė nesuprantamos suaugusiųjų emocijos. Kodėl dėdė lauke isteriškai spardo kaimyno mašiną. Kodėl sudrėksta mamos akys, ko ji kukčioja kartais. Dėl ko ima niurzgėti ir supyksta mano visada linksmas tėtis. Kodėl kartais už tą pačią pražangą mane baudžia, o kitą sykį nuperka saldainių.
Mokykla ir vaikystė mano prisiminimų faile liko kaip baimių ir silpnumo laikotarpis. Ūgtelėjusi jį daug sykių mėginau delytinti. Tačiau pavyko tik po kelių dešimčių metų. Mano laimės indeksas pradėjo augti po 50-ojo gimtadienio ir kyla toliau. Tikiuosi paneigti Jungo teoriją, pasak kurios, „vos surandame gyvenimo raktą kaip atsiveria mirties durys“.
Elgsenos ekonomistas Andrew Oswaldas sako, kad mūsų laimės pojūčio koeficientas mažėja nuo paauglystės, ir arčiau 40 susitraukia iki špygutės. O vėliau ima stebuklingai augti. Kaip mielės, ne dienom, o valandom. Oswaldo tyrimuose dalyvavo pusė milijono žmonių iš 72 skirtingų šalių.
Rezultatai stulbino – pasirodo, vyresni nei 60 metų žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu, negu trisdešimtmečiai. Vadinasi, nėra jokių garantijų, kad pasenę mes tapsime bjauriais seniais ir atkeršysime vaikams už jų paauglystės terorą.
Laimė kaip raumuo – treniruojama auga. Kuo geriau treniruojame, tuo turime geresnį rezultatą.
O tu ar savo svarbųjį raumenį treniruoji?
