Skaitomiausi savaitgalio straipsniai:
- Toms, kam per 40: auksinės taisyklės, kaip visada atrodyti gerai
- Ugnė: per 4 mėnesius atsikračiau 20 kg svorio
- 3 kūno dailinimo programos, kurias galima pritaikyti ir namuose
- A. Vasiljevas: mada tampa vulgari, – c’est la vie!
- Aistringų meilužių paslaptys – kaip elgtis lovoje
- Tortas „Paukščių pienas“

„Batai man – galvosūkis. Visą gyvenimą. Nesuprantu, kaip žmonės randa tinkamos avalynės, kuri netrintų, nespaustų ir gražiai atrodytų. Man tai – utopija. Sovietų laikais apavo problemas buvo galima karti ant deficito virvelės. Tačiau Nepriklausomybė atėjo, o batai taip ir liko mano žingsnių laisvės apynasriai. Draugėms batai – tai grožio ašis, nelyginamai svarbesni nei drabužis. Moterų žurnalai koketuoja: batai – geriau nei šokoladas, seksas ir vyrai. Nes laiko ilgiau. Rašoma, kad 92 proc. moterų geriau atsimena pirmąją batų porą, įsigytą už savo pinigus, nei pirmąjį bučinį. Aš priklausau varganiems 8 procentams. Prisimenu tik, kaip paauglystėje batai nutrindavo užkulnius iki kraujo. Kaip kino salėje patyliukais išlaisvindavau kojas, o vėliau negalėdavau subrukti atgal į batus. Iki šiolei menu savo paskutinį bandymą prisijaukinti aukštakulnius.

Tai įvyko per mano pirmąjį lankymąsi Australijoje – atvykau į ją 1998 metų gegužę dalyvauti „Cosmopolitan“ redaktorių konferencijoje. Ta proga įsigijau tamsiai mėlynas basutes 12 cm aukščio kulniukais ir ketinau jomis puikuotis per iškilmingas vakarienes, kurių buvo numatyta net visos trys. Pirmąjį ir antrąjį vakarus jaučiausi kaip karvė ant ledo, ramsčiau sienas ir purčiau galvą: „Ačiū, šiandien nešoku.“ Trečiąjį vakarą cirką baigiau, tarusi sau: batai ir grožis turi tiek pat bendra kaip skrybėlė – su mąstymu. Išsispyriau iš basučių ir mėgavausi laisve basomis.

Mes – nei Jimmy Choo, nei „Sekso ir miesto“ tėvynė, tačiau galvas už batus guldytume ir rautume. Viena draugė garsiai pasipiktino, kai išdrįsau jos namuose išsiauti. Jai basomis tapsėti taip pat šlykštu kaip ir vaikščioti be kelnių. Net per jogą nesame linkę likti basomis – mūvime madingąsias jogos kojines.

Nemažai žmonių basas kojas sieja su purvu, tingumu, nepritekliumi. Netgi ištvirkimu. Pažįstu darbdavių, kurie draudžia į darbą ateiti atvirais bateliais. Paplūdimio kavinėse įspėjama: „Basakojų neaptarnaujame.“ Su aukštakulniais žudikais vairuoti galima, o basomis – draudžiama. Kiek tik nori tyčiokis iš kūno pirsingais ir tatuiruotėmis. Nuogas pėdas slėpk, jei nenori sukelti isterijos.

Nostalgiškai prisimenu pirmuosius hipių vėjus Lietuvoje. Kaip vos keleriems metams praėjus nuo Vudstoko festivalio (1969 m.) su sese bei jos tuomečiu gerbėju basomis šlifavome Palangą ir Vilniaus brodą. Klausydamiesi bitlų „Yellow Submarine“. Basos kojos, meilė ir bitlai buvo mūsų laisvės revoliucija. Būtume ir jogą darę, jei tik kas nors būtų su ja supažindinęs.

Tačiau laikas prašė jogos palaukti. Skubėti nebuvo kur. Visa, kas turi atsitikti, atsitinka. Tinkamu laiku, tinkamam žmogui ir geriausiais sumetimais.

Prieš apšviečiant pozityvą. Stoviu Trikampio poza, stiebiuosi į savo vidinę saulę, kojos tirta iš įtampos. Prakaituoju, keliama ranka bejėgiškai nesitiesia. Kaip moko didieji, kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą kreipiu ten, kur jaučiu įtampą. Mano įtampos zona – pusiaujas. Nuo neatmenamos vasaros juosmenyje nešiojuosi maudulį, kurį įsitaisiau nevėkšliškai pakėlusi lagaminą. Neskubėk, padėsiu, sakė vyras.

Neklausiau. Tad kaltės neturiu kam suversti. Dabar prieš kiekvieną pamoką skenuoju pojūčius, stenografuoju kūno kalbą ir minčių debesis. Nesitapatinu. Esu lyg žiūrovas kine, pats atliekantis ir pagrindinį vaidmenį. Mėginu viską prisiminti: ką veikiau vakar, su kuo buvau užvakar. Ko nuodėmingo valgiau ar gėriau. Su kokiomis emocijomis bendradarbiavau. Tarsi viskas kaip visada, nusikalstamų ryšių nenustatyta. Tai kodėl šiandien kūnas nerangus?! Mintys piktdžiugiškai vaiposi: „Nelankstus kūnas – nelankstus protas. Dar reikia įrodymų, jog nesi sutverta jogai? Kava, šokoladas... Tikri jogai silpnybėms nepataikauja!“

Po pratybų ilgai prausiuosi duše, plaukų balzamu kedenu kiekvieną sruogą, kad bent kartą per dieną įkiščiau šukas į savo veltinį. Tai – vienintelis laikas, kai neapgailestauju plaukų turinti trigubai mažiau nei dukrelė. <...> Galiausia susirangau prie kompiuterio su kavos puodu, kurio moterišku ar elegantišku niekaip nepavadinsi. Man dydis patinka, nekoketuoju.

Pradedu įprastai nuo veidaknygės naujienų. Taigi praleidau Ritos, Rūtos, Ramūno ir Rasos gimtadienius. „Čia tai geras! Visų sukaktuvininkų vardai prasideda ta pačia raide“, – nusikvatoju. O man tai kas – nė vieno nepažįstu, nėra ko graužtis. Įkyriai mirksi pranešimas iš panelytės Man Tas Pats. Ji vėl mane pažymėjo savo sienoje: „Labas rytas, aš jus visus myliu.“

So what? Turėčiau dabar pulti su reveransais – mieloji Man Tas Pats, aš irgi tave myliu! Mane erzina seilėjimasis, cukriniai „ačiukai“, „labučiukai“, „puikios nuotaikytės“. Nuo lipšnumo koktu, ranka tiesiasi spūstelėti „pašalinti iš draugų“. Pala pala – juk man vienodai šviečia. Virtuali erdvė kaip ir joga ugdo pakantumą.

Sėdžiu prie spindinčio ekrano ir skaičiuoju mintis pašaipūnes, kurios nepaliauna it beždžionėlės šokinėti: „Jei gali – nerašyk/banalios tavo rašliavos/atvirauji – svietą juokini.“

Rašymas – nuolatinė kova. Ne vien su abejonėmis. Pagrindinis priešininkas – tuščias ekranas arba baltas popieriaus lapas. Pralaimėtojų nėra, iš kur jų čia atsirastų. Ekrano tuštumą mėginu pildyti žodžiais, o joga valau mintis. Misija primena juodos katės gaudymą nakties tamsoje.

Saldu dalintis savo išgyvenimais bei nuotykiais. Tikras savivertės patepimas. Vieši apsinuoginimai baido. Turiu omeny ne kūno natūrizmą. Šimtu procentų balsuoju už nudistų paplūdimius, šiaušiuosi prieš maudynes ir staipymąsi atokaitoje apsirengus. Net minimalistiniu maudymosi kostiumėliu. Kalbu apie sielos, tikrojo „aš“ atskleidimą, jo negatyvo ryškinimą. Gerai būtų nesuklysti apšviečiant pozityvą.

Nebijau klysti. Kadaise jaučiausi gimusi su marškinėliais. Atrodė, kad ir ką daryčiau, kad ir kaip prisidirbčiau, angelai mane iš giliausios duobės išgraibys. Paskutinius trejus metus leidyboje kiekvieną mėnesį vis giliau ritomės į bedugnę. Tačiau pasąmonė liūliavo pažadais, kad viskas kaip nors susitvarkys. Maniau, sava mirtimi dienas baigsiu „Ievos“ redaktorės kėdėje. Tačiau kėdę atidaviau, „Ieva“ mirė, aš likau.

Toliau dar gražiau – praradome pinigus, nepritapome Australijoje, nematėme ateities. Ačiū, gal jau pakaks laboratorinių darbų. Pamoką supratau: esi maloningas vieniems – už gerus darbus atlygins kiti. Pats prisidirbai – neklausk, kodėl, kai talžys kiti. Teisybė visada triumfuoja. Sėkmė nepanaši į ištikimą šuniuką – ji labiau primena laisvamanę katytę. Supyko, pridergė į batus ir išėjo nežinia kur. Neapsikentusi, kad negebi vertinti to, ką turi. Tačiau kaip tik čia ir prasideda pats įdomumas. Tikrasis savęs pažinimas lūkuriuoja už komforto zonos ribų.

Man patinka gydytojai su humoro jausmu. Šeimos gydytojas Virgis, girdėdamas „Eik tu sau, kaip skauda… Negaliu, neištversiu!“, sako: „Tikrai tikrai daugiau negali? Tuoj patikrinsim.“ Ir ką gi jis daro? Prašo įkvėpti kuo giliau ir sulaikyti orą. Nekvėpuoti, patūnoti beorėje erdvėje tiek, kiek gebi ištverti. Mano rekordas – 40 sekundžių, daugiau neįstengiu. Ir kiekvieną kartą suprantu: kvėpavimas yra viskas. Svarbiau už jį nieko nėra.

Įkvėpdami (o gal iškvėpdami – kas prisimena?) mes ateiname į šį pasaulį. Iškvėpimas (ar įkvėpimas) yra paskutinis veiksmas, kurį atliekame, kai pasaulį paliekame. Kol esame motinos įsčiose, mums patiems nereikia kvėpuoti, už mus šį darbą atlieka placenta ir bambagyslė. Gimus pasirinkimo nelieka: kvėpuok arba mirk. Kvėpuoti yra mūsų instinktas.

Vidutiniškai žmogus įkvepia ir iškvepia 16 kartų per minutę. Tai reiškia, kad mes apie 960 kartų įkvepiame ir iškvepiame per valandą, 23 040 – per dieną, 8 409 600 – per metus. Per 80 gyvenimo metų įkvepiame ir iškvepiame vidutiniškai 700 milijardų kartų.

Dažnai pagalvoju, kur būčiau buvusi šiandien, jei mokykloje kas nors būtų paaiškinęs kvėpavimo svarbą. Jei prieš egzaminus, užuot gąsdinę „O dabar tai jau bus“, būtų prašę nurimti, pakelti rankas 60° kampu ir atlikti trijų minučių Ugnies kvėpavimų seriją. Būtų pamokę Okeano arba Pilno jogos kvėpavimo. Kodėl apie ekonomiką pagalvota, o apie kvėpavimo galią – tylima? Susigriebiama tik sunkių ligų skyriuose, gimdymo namuose. Kaip visada – gyvenimo ir mirties akistatoje. Gimdyvę moko kvėpuoti, kad palengvintų jai sąrėmius ir gimdymą. Tokių moterų gaila, o kiti turi patys viską žinoti – tokia čia logika?

„Kvėpavimas yra tiltas, siejantis gyvenimą ir sąmoningumą, kūną ir mintis. Neramias mintis valdyk kvėpavimu“, – moko didieji jogos mokytojai. Jų teigimu, kvėpavimas – tai gyvenimo paslaptis. Įvaldyk kvėpavimo meną ir tapk savo gyvenimo šeimininku.

Tirumalai Krishnamacharya – vienas pirmųjų jogos mokytojų, kuris akcentavo būtinybę derinti asanas su pranajama. Pasak B. K. S. Iyengaro, „pranajama yra sąmoningas įkvėpimas, kvėpavimo sulaikymas ir iškvėpimas“. Klasikiniai jogos tekstai praną apibūdina kaip visatos energiją. Ši energija kuria, palaiko ir naikina, ji persmelkia visą visatą, todėl ir yra vadinama gyvenimo kvėpavimu. Pranajama – jogos kertinis akmuo, jogos pamatas. Jogo draugė, padedanti išsivaduoti iš kūno negalavimų bei emocinių įtampų. Tai – geriausias būdas ligoms, baimei, nevilties jausmui, priklausomybėms įveikti. Protui nėra ką veikti be norų. Norai ir mintys yra niekas be pranos. Protas – jausmų ir kūno valdovas, o prana – minčių viešpats. Iki Krishnamacharyos diduma mokytojų atskirdavo pozas ir kvėpavimą. Klasėse mokiniai iš pradžių praktikuodavo asanas, o vėliau – kvėpavimo technikas. Krishnamacharya suvokė, kad šių praktikų negalima perskirti.

Daugelis žmonių nesuvokia emocijų ir kvėpavimo ryšių, jie nesupranta, kaip keisdami kvėpavimo ritmiką gali tapti laimingesni. Netiki, kad pasaulį galima veikti ne vien darbais, žodžiais ar poelgiais. Gyvenimui įtaką galima daryti pačiu buvimu čia ir dabar. Negūžčiok pečiais, tuoj paaiškinsiu, ką turiu omenyje.

Kai buvau didžioji redaktorė, mane dažnai kamuodavo nerimo bei baimės priepuoliai. Mano pavaduotoja Rosita juos iš tolo užuosdavo, sakydavo, kad su manimi neįmanoma būti vienoje patalpoje. Aš intuityviai nuspėdavau, apie ką ji kalba, tačiau nežinodavau, ką daryti. Tokiomis dienomis bėgdavau ne aštuonis, bet dvylika kilometrų ir dar gerą valandą prakaituodavau sporto salėje. Padėdavo? Be abejonės. Tačiau tai būdavo labai laikinas sprendimas. Vos patekdavau į Spaudos rūmus ir išgirsdavau apie neparduotus žurnalo kiekius ar reklamos pajamų skyles, kaipmat prasidėdavo plaučių spazmai, imdavo dilgčioti krūtinėje. Griebdavausi cigaretės, o reikėjo… tiesiog giliai kvėpuoti.

Vaikai savo intuicijos antenomis vienas du pagauna tėvų nuotaikas. Mama dar neištarė žodžio – vaikas jau žino, kas bus toliau. Meduolis ar rykštė.

Spinduliuodami emocijas veikiame ne tik vaikus, bet ir visus aplinkinius. Poveikis būna dvejopas: pozityviai juos įkvepiame arba infekuojame savo negatyvumu.

Man patinka suvokti, kad procesas nėra stichiškas. Kad galiu rinktis kvėpavimą ir keisti emocijas bei mintis, o drauge – ir laikyseną. Mokėdami kūno kalbą, mes nesunkiai perskaitysime, ko laukti iš savo pašnekovo. Pakylėtas, gerai nusiteikęs žmogus kvėpuoja atvira krūtine, visu plaučių pajėgumu. Jis drąsiai atsitiesia, jo visa povyza sako: „Aš savimi pasitikiu.“ Nuskriaustas, palaužtas žmogus susimeta į kuprą, pečiai kyla prie ausų. Vieni vargšelio nori pagailėti, tačiau dauguma jo šalinasi. O kai kam jį ir paspirti maga.

Emocijos keičia kvėpavimą, kvėpavimas keičia emocijas. Man patinka ši priklausomybė, norėčiau, kad kiekvienas paaugliukas kaip daugybos lentelę iškaltų, kokiomis kvėpavimo technikomis dieną pradėti, o kurias – praktikuoti prieš miegą. Kaip atrakinti kūną, jei jį surakina baimė ar kitoks stresas. Rūpinimasis savo minčių bei emocijų švara nėra egoistinė meilė sau. Tai – mūsų pareiga bei atsakomybė tiems, kuriuos mylime ir kurie myli mus.

Pagal kinų mediciną, mūsų kūnas – emocijų talpykla. Liūdesys ir kūrybingumas gyvena krūtinės srityje, plaučiuose. Jei dešimtmečius kaupsime liūdesį, galiausia rimtai susirgsime. Kad taip neatsitiktų, būtina periodiškai atlikti kvėpavimo profilaktiką, išvalyti emocijas, pašalinti seną liūdesį. Atsisveikinę su graužatimi tampame geresni ir mažiau reaktyvūs. Pašalinę savigailą padarome vietos pozityvioms emocijoms.

Jogai asanos yra svarbios, tačiau kvėpavimas – kur kas svarbesnis. Žmonės to nesupranta, jie ignoruoja kvėpavimą, o pozas sureikšmina ir varžosi. Man labai artima Maxo Stromo nuomonė apie tokį varžymąsi: „Tu gali praktikuoti jogą daugybę metų, kad užsikeltum koją prie ausies. Gal po dešimties metų tau pavyks, ir tu kaip su sparnais parlėksi namo, griebsi į glėbį antrąją puselę ir šauksi: „Žiūrėk, žiūrėk, aš galiuuuuuu!“ O puselė šaltai drėbtelės: „Ką tu gali?“ Tu sakysi: „Palauk, aš dešimt metų kasdien treniravausi, kad užsikelčiau koją prie ausies. O tu manęs nė pagirti nesiteiki?!“ Puselė atsidus: „Tačiau niekas iš esmės nepasikeitė, tu taip ir likai man nedėmesingas.“
Nelankstus žmogus gali stengtis iš visos širdies, tačiau niekada nepadarys špagato. Puikiu kvėpavimo praktiku įmanoma tapti per porą metų.

Nuo seniausių laikų daugelis kultūrų kvėpavimą gretino su siela, tas pats žodis reiškė ir viena, ir kita. Pavyzdžiui, senovės graikų žodis „pneuma“. Arba hebrajų „nshama“. Visiems gerai pažįstamas lotynų žodis „spirit“ („dvasia“) kildinamas iš lotynų „spiritus“ („kvėpuoti“). Taip pat susiję ir rusų kalbos „duša“ ir „dyšatj“.

Šiandien havajiečių „aloha“ siejamas su saulėtu pasisveikinimu ir šypsena iki ausų. Tačiau „aloha“ prasmė kur kas gilesnė. Tardami „aloha“ mes sveikiname Dievą savyje. Sakome, kad matome kito dieviškumą. Pripažįstame viso gyvenimo dieviškumą.

„Nesvarbu, kiek vinjasos praktikų mes atliekame, kiek per dieną išgeriame kviečių želmenų sulčių ar lankome dvasinių praktikų, – mes nebūsime laimingi, jei širdyje nešiosime neapykantą ir nepasitenkinimą“, – teigia Maxas Stromas.

Kodėl joga geriau nei alkoholis. Sako, tikrų menininkų gyvenimas – lyg drugelio akimirka. Jie gyvena greitai, liepsnoja skaisčiai, miršta jauni. Kepenų cirozė arba plaučių vėžys yra dažniausia jų mirčių priežastis. Menininkai neatsiejami nuo žalingų įpročių. Nesvarbu, kurioje Atlanto pusėje būtų apsistoję. <...> Nejaugi alkoholis ir liūdesys – išties neatsiejami kūrybinės sėkmės dirgikliai bei palydovai? <...>

Menininkai geria ieškodami įkvėpimo. Jie greičiausia nežino ir jiems nė motais, kad alkoholis smegenyse išlaisvina gama amino sviesto rūgštį (GABA), kuri blokuoja neurostransmiterius. Tačiau jie intuityviai jaučia, kad dėl kūrybinio polėkio turi sulėtinti proto apsukas. Mažiau minčių – mažiau baimių, daugiau drąsos reikštis.

Joga smegenis veikia panašiai kaip alkoholis. Kelia nuotaiką ir atpalaiduoja. Tačiau ji nelyginamai saugesnė. Ir pagirių nesukelia. Ir pavojaus nusišnekėti nekelia. <...>

Daugybe tyrimų įrodyta: jogos kvėpavimas bei meditacija, skirtingai nei alkoholis, sužadina ilgalaikį kūrybingumo proveržį. Kai kurie menininkai jau seniai tuo įsitikino ir sėkmingai jogą naudoja kaip kūrybos katalizatorių. Man smagu ir miela priminti, kad jogos ir kūrybingumo pionieriai buvo didieji – ne šiaip didieji, o tokie didingieji kaip „The Beatles“ ir Yehudis Menuhinas. Jogomanija turėjo įtakos ne tik jų pačių, bet ir mūsų, vakariečių, pasaulėjautai. <...>

Kasdienė jogos praktika užaugina ne tik muzikantus, dainininkus, bet ir rašytojus. Žinoma, ne kiekvienam pasiseka kaip Elizabeth Gilbert, kuriai knyga „Valgyk, melskis ir mylėk“ pelnė pasaulinę šlovę ir tarp populiariausiųjų išsilaikė 199 (kiti šaltiniai nurodo 222) savaites, tačiau joga tikrai pagelbės įveikti stresą, nuotaikų kaitą ir kitus kūrybingumo trukdžius.

„Valgyk, melskis ir mylėk“ išleista trisdešimt kalbų, parduota 10 milijonų jos egzempliorių. 2008 metais „Time Magazine“ priskyrė E. Gilbert prie įtakingiausiųjų pasaulio žmonių. 2013 metais pasirodė nauja jos knyga „The Signature of All Things“. Joje autorė preparuoja, po kaulelį narsto kūrybingumo sąvoką. Ji ieško tokio įkvėpimo, dėl kurio nereikėtų nusipjauti ausų ir paaukoti ant kūrybingumo aukuro. Elizabeth meta iššūkį menininkų kankinių įvaizdžiui. Sieja kūrybingumą su džiaugsmu ir malonumais. Kviečia, užuot stūmus baimes nuo savęs, su jomis susidraugauti. Padaryti kūrybos partnerėmis: „Aš tikiu, kad Kūrybingumas ir Baimė yra neatskiriami dvyniai. Jie dalinasi tais pačiais pagrindiniais organais, jų neįmanoma perskirti nenužudžius abiejų. Mėgindamas užgniaužti Baimę, tu gali nužudyti Kūrybingumą. Tačiau tu nenori. Verčiau priimi sąlygą, kad Kūrybingumas negali žengti nė žingsnelio į priekį be savo partnerės – Baimės.“

Šimtu procentų pritariu šioms Elizabeth Gilbert mintims iš jos naujosios knygos. Baimė yra ir mano gyvenimo partnerė. Nuo vaikystės, kiek prisimenu, buvau iš tų, apie kuriuos sakoma: jie jaučia, suvokia širdimi, kiekviena esybės ląstele, tik nesugeba jausmų apvilkti žodžiais. Tokia Anderseno undinėlė. Girdi, bet nekalba, turi klausą, bet dainuoti negali. Bijo. <...>

Kūrybingumui sužadinti reikia mažmožio – drąsos peržengti komforto ir konformizmo ribas. Ir čia nepamainoma jogos praktika, nes būtent per ją sprendžiama baimių bei nerimų kapituliacijos ir kūrybingumo lygtis.
Žinoma, magiškas jogos poveikis nepasireiškia akimirksniu. Romanų kurti dar nepradėjau, poete netapau (tikiuosi, dėl to niekas ašarų nelieja). Tačiau rašau lengviau. Kur kas sklandžiau nei anksčiau. Liežuvis atsirišo, sumažėjo poreikis įtikti. Joga vos per dvejus metus padarė nelyginamai daugiau negu vynas, kava ir cigaretės per dvidešimt.

Neabejoju, kiekvienas kūrėjas paniškai bijo mūzų blokados. Iš pradžių viskas eina kaip iš pypkės: žodžiai liejasi, skamba sapne. Ir staiga – pykšt pokšt, tuštuma. Tabula rasa. Visiška frustracija. Kūrybingumo pasta baigėsi, maigyk tūbelę, kiek nori, nieko neišspausi.

Analogiškai funkcionuoja mūsų kūnas. Buvai sveikas kaip ridikas, kepenys ir inkstai dirbo pavyzdingai, ir staiga – vidurių užkietėjimas. Atsiprašau, jei ką įžeisiu, bet kūrybingumas ir vidurių užkietėjimas – glaudžiai susiję dalykai. Tokios emocijos kaip baimės, pykčiai ar nerimas, jei jų nesugebame paleisti, kaip ateiviai apgyvena kūną, įsišaknija. Kūnas kietėja, formuojasi įtampos zonos, virškinimas streikuoja, sutrinka kraujotaka, nebegalime tuštintis… Apie kokį grožį, mūzas ar produktyvumą galima kalbėti tokiomis sąlygomis? Plunksna krinta iš rankų. Kas pakels?

Jogos praktika. Joga stimuliuoja dešinįjį smegenų pusrutulį, kuris siejamas su vaizdiniu, intuityviu, abstrakčiu, kūrybiniu mąstymu. Mūsų gyvenime dominuoja kairysis smegenų pusrutulis, atsakingas už logiką, racionalius sprendimus, verbalinį bendravimą ir skaičius. Dešiniojo pusrutulio pastangomis mes geriau suprantame humorą, simbolius, metaforas. Jaučiame muziką ir vaizduojamuosius menus. Negebėjimas piešti yra tradicinis kairiojo pusrutulio dominavimo požymis. Kiti? Iš mažumės visuomenės mums diegiamas įprotis mąstyti štampais. Būtent štampai mums kliudo matyti tikrąją daiktų prigimtį. Su kairiuoju pusrutuliu siejamos vyriškos savybės – poreikis varžytis, egoizmas, agresyvumas. Su dešiniuoju, moterišku, – meilė, užuojauta, rūpestingumas. Dešinysis pusrutulis skatina meilę suvokti kaip džiaugsmą ir palaimą, kairysis – kaip patogumą naudotis. <...>“

Eva Tombak. „Laisvė basomis“ (leidykla „Alma Literra“)

****

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!