Atliekami fizinių pratimų galimos naudos atsitiktinės atrankos tyrimai

Fizinių pratimų programos naudą ir galimą teigiamą įtaką gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu sergantiems ligoniams šiuo metu nagrinėja keletas tebevykstančių atsitiktinės atrankos tyrimų.

Pavyzdžiui, neseniai buvo baigtas „Fizinių pratimų efektyvumo adjuvantinės chemoterapijos metu“ (angl. Physical exercise during Adjuvant Chemotherapy Effectiveness Study, PACES) tyrimas. Buvo įvertinta fizinių pratimų įtaka širdies ir kvėpavimo sistemoms ir nuovargiui adjuvantinio gydymo metu bei nustatytas kainos–efektyvumo santykis.

Į šį Olandijos tyrimą buvo įtraukta 360 ligonių, sergančių gaubtinės ir tiesiosios žarnos bei krūties vėžiu (po 180 ligonių skirtingo vėžio grupėse), kuriems atliekama adjuvantinė sisteminė terapija. Ligoniai atsitiktinės atrankos būdu pateko į vieną iš tyrimo šakų: pirmosios grupės ligonių priežiūra buvo įprastinė (mažo arba vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo programa namuose savo paties iniciatyva), antrajai grupei buvo skirta didelio intensyvumo, struktūrinė, kito asmens prižiūrima fizinių treniruočių programa.

Pirminiai tyrimo tikslai buvo širdies ir kvėpavimo sistemų sveikata, raumenų jėga ir nuovargis.

Į panašų „Fizinio aktyvumo vėžio gydymo metu“ (angl. the Physical Activity during Cancer Treatment, PACT) tyrimą planuojama įtraukti 300 ligonių, sergančių gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu, ir juos atsitiktinės atrankos keliu suskirstyti į kito asmens prižiūrimos treniruočių programos arba kontrolinę (įprastinio aktyvumo) grupes.

Šio tyrimo svarbiausi objektai yra nuovargis ir kainos–efekto santykis.

Abu šie tyrimai turėtų atsakyti į klausimą, ar, kaip ir kitose vėžiu sergančių ligonių populiacijose, fiziniai pratimai padės gydyti gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu sergančius ligonius adjuvantinės sisteminės terapijos metu ir po jos.

Fiziniai pratimai gerina klinikinio atsako rodiklius

Fiziniai pratimai gali ne tik palengvinti simptomus, bet ir pakeisti vėžio veikiamus klinikinio atsako rodiklius.

Stebėjimo tyrimuose buvo nustatyta, kad paties ligonio fizinė veikla susijusi su reikšmingu, beveik 50%, mirties nuo vėžio rizikos sumažėjimu.

CALGB 89803 buvo tiriamas III stadijos gaubtinės žarnos vėžiu sergančių ligonių adjuvantinis gydymas 5-fluorouracilo ir leukovorino deriniu arba į veną boliuso būdu leidžiamo 5-fluorouracilo, leukovorino ir irinotekano deriniu. Vienoje iš tyrimo dalių buvo perspektyviai vertinamas paties ligonio apibūdintas jo fizinis aktyvumas praėjus 6 mėnesiams po pooperacinės chemoterapijos.

Anketoje kiekvienai aktyviai veiklai buvo suteiktas ekvivalentinis metabolinis užduoties indeksas (angl. metabolic equivalent task, MET). Savaitės fizinis aktyvumas neabejotinai turėjo įtakos 5 metų išgyvenamumo neatsinaujinant ligai (INL) rodiklių skirtumui (ligonių grupėje, kurioje MET valandų skaičius per savaitę buvo < 18 MET, INL siekė 75,1%; ligonių, kurių MET valandų skaičius per savaitę buvo ≥ 18 MET, INL siekė 84,5%). Rizikos sumažėjimas išliko stratifikavus rodiklius pagal lytį, kūno masės indeksą, limfmazgių pažeidimą, amžių, bazinę bendrąją būklę ir gydymo šaką.

Atliekant slaugytojų sveikatos tyrimą buvo surinkti perspektyviniai stebėjimo duomenys iš 573 moterų, susirgusių I–III stadijų gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu. Buvo vertinamas fizinio aktyvumo lygis prieš ir po vėžio diagnozės ir jo pokytis, nustačius vėžio diagnozę.

Pakoregavus kitus žinomus rizikos veiksnius, buvo nustatyta, kad aktyvesnė fizinė veikla siejosi su mažesne mirštamumo nuo vėžio rizika ir bendrąja mirtingumo rizika.

Palyginus grupę ligonių, kurių aktyvumas buvo mažiausiai 18 MET valandų per savaitę arba didesnis, su sėslios gyvensenos ligonių grupe (< 3 MET valandų per savaitę), buvo nustatyta, kad mirties nuo gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio bei bendrojo mirtingumo rizikos santykis atitinkamai buvo 0,39 ir 0,43.

Panašūs ir Sveikatos priežiūros profesionalų stebėjimo tyrimo rezultatai – didesnis fizinis aktyvumas buvo susijęs su mažesniu mirtingumu nuo gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio ir bendruoju mirtingumu.

Žvelgiant iš mechaninės pozicijos, manoma, kad fiziniai pratimai pakeičia kai kuriuos esminius sisteminės aplinkos (šeimininko) kelius – metabolizmą, uždegiminius procesus ir imunitetą.

Daugėja šį požiūrį pagrindžiančių klinikinių įrodymų, nors didžioji tyrimų dalis buvo suplanuota, kad leistų nustatyti fizinių pratimų įtaką ligos simptomams. Šių tyrimų metu paimti kraujo mėginiai tapo tiriamosios analizės dalimi. Tarp daugelio galimų veikimo mechanizmų plačiausiai buvo ištirtas cirkuliuojančių metabolinių veiksnių, dažniausiai insulino–gliukozės ašies, keliai.

Kai kuriuose tyrimuose buvo nustatyta, kad fiziniai pratimai sumažina IGF-1 koncentraciją ir padidina į insuliną panašaus augimo faktorių surišančio baltymo 3 kiekį, nors insulino ir gliukozės kiekius pakeičia labai nedaug.

Kiti tyrimai parodė, kad fiziniai pratimai gali pagerinti imuninę sistemą ir sumažinti uždegimą arba oksidacinį stresą.

Deja, visi šie duomenys yra preliminarūs ir galutinėms išvadoms prireiks daugiau tyrimų.

Fiziniai pratimai – naujas priešvėžinis gydymo būdas?

Kiek netikėta buvo išvada, kad fiziniai pratimai gali turėti įtakos vėžio prognozei dėl poveikio navikinių ląstelių vidiniams faktorius. Jungtiniai Slaugytojų sveikatos tyrimo ir Sveikatos profesionalų stebėjimo tyrimo duomenys buvo panaudoti siekiant nustatyti, ar fizinio aktyvumo įtaka išgyvenamumui skiriasi, priklausomai nuo molekulinių vėžio savybių.

Buvo vertinama riebiųjų rūgščių sintazės, p53, p21, p27, K-ras ir PI3KCA ekspresija. Nepakitusio p27 (nuo ciklino priklausomo kinazių inhibitoriaus) ekspresija navike buvo susijusi su gana žymiu mirtingumo dėl gaubtinės žarnos vė- žio sumažėjimu. Detalesnė šių mėginių analizė parodė, kad fizinis aktyvumas buvo susijęs su geresniu išgyvenimu tiems ligoniams, kurių gaubtinės ir tiesiosios žarnos navikas neekspresavo CTNNB1 (β-katenino, WNT signalo perdavimo kelio aktyvintojo žymens).

Fizinės veiklos įtaką atsako į vėžio gydymą rodikliams neselektuotų gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu sergančių ligonių grupėje tiria šiuo metu vykdomas „Gaubtinės žarnos sveikatos ir visą gyvenimą trunkančių fizinių pratimų pokyčių“ (angl. Colon Health and Life-Long Exercise Change, CHALLENGE) tyrimas.

Į šį atsitiktinės atrankos tyrimą planuojama įtraukti 962 ligonius, sergančius didelės rizikos II arba III stadijos gaubtinės žarnos vėžiu po adjuvantinės sisteminės terapijos pabaigos. Kontrolinėje šakoje bus naudojama mokomoji medžiaga, skirta bendram sveikatinimui, kitoje šakoje papildomai bus vykdoma fizinių pratimų programa.

Fizinių pratimų šakoje yra numatoma elgsenos keitimo paramos programa ir trims metams paruošta, kito žmogaus kontroliuojama fizinio aktyvumo programa. Pirminis tyrimo tikslas yra išgyvenimas nerecedyvavus ligai. Šiame tyrime dalyvaus neselektuota populiacija, tačiau epidemiologiniai duomenys rodo, kad būtų vertinga atlikti pogrupių analizę, vertinant molekulinius žymenis, kurie gali turėti įtakos atsakui į gydymą (pavyzdžiui, KRAS ir EGFR) ir kitus potencialius prognozinius žymenis.

Dėl klinikinių duomenų trūkumo kai kurie mokslininkai atlieka tyrimus su pelėmis – jie siekia išsiaiškinti fizinio aktyvumo įtaką molekuliniams naviko biologijos mechanizmams.

Kai kurie ikiklinikiniai tyrimai rodo, kad fiziniai pratimai slopina pradinį naviko augimą. Kituose tyrimuose buvo nustatyta, kad fiziniais pratimais gali nepavykti sustabdyti pirminio naviko augimo, tačiau galima pakeisti metastazes skatinančio geno ekspresiją ir sumažinti naviko metastazavimą.

Neoadjuvantinis gydymas suteikia galimybę įvertinti pradinį fizinių pratimų efektą patologiniam naviko atsakui. Vieno mažo, perspektyvinio tyrimo metu vertinta neodajuvantinio gydymo įtaka širdies ir kvėpavimo sistemos pokyčiams, sergant tiesiosios žarnos vėžiu.

Standartinis neoadjuvantinis gydymas 10 procentų tiriamųjų pablogino širdies ir kvėpavimo sistemos būklę (vertinta prieš ir po chemoterapijos ir spindulinio gydymo). Širdies ir kvėpavimo sistemos būklė iki tiesiosios žarnos vėžio rezekcijos buvo prognozinis pooperacinio mirštamumo veiksnys. Fizinių pratimų programa neodajuvantinio gydymo metu gali sumažinti pooperacinį mirštamumą, pakeisti nuo šeimininko priklausančius mechanizmus, kurie gali turėti įtakos naviko fenotipui ir pagerinti terapinį atsaką į neoadjuvantinę terapiją.

Paskutinį dešimtmetį fiziniai pratimai ir jų įtaka navikams yra aktyviai tyrinėjami įvairiose onkologijos srityse. Šiuo metu turime tik preliminarius duomenis gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio atveju. Todėl yra puiki proga nagrinėti fizinių pratimų įtaką gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu sergantiems ligoniams atsistatant po adjuvantinio gydymo, taip pat fizinių pratimų, kaip gydomosios strategijos, įtaką klinikinėms vėžio baigtims.

Kad būtų galima nustatyti galimą fizinių pratimų, kaip naujo priešvė žinio gydymo būdo, efektyvumą, tyrėjai turėtų taikyti tuos pačius griežtus tyrimo kriterijus, kurie taikomi tiriant farmakologinius preparatus. Toks požiūris ne tik leistų optimaliai įvertinti fizinių pratimų efektyvumą ir jų skyrimo tikslingumą, bet padėtų sukaupti reikalingus įrodymus, kad fiziniai pratimai gali būti standartinio gydymo dalimi, nustačius gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio diagnozę.