„Žinai, galim torto viršų papuošti šokoladiniais kiaušiniais!“ – staiga kilusią idėją į ragelį perduoda „Virtuvės mitų griovėjų“ leidžiamo žurnalo „Verdu ir kepu“ vyriausioji redaktorė. Pati E. Monkevič prisipažįsta trečius metus desertų paragaujanti labai retai. Atsisakiusi cukraus, baltųjų miltų bei sureguliavusi mitybos ir poilsio režimus, ji kiek mažiau negu per metus numetė per 40 kilogramų.
Kiekvienas žingsnis – minučių tikslumu
Pasiektus rezultatus ponia Elžbieta vis dėlto matuoja ne kilogramais, o rūbų dydžiais. Prieš tai rinkusis 54/52 dydžio drabužius, po kurio laiko ji jau rinkosi 44/42 dydį.
Žurnalistė teigia iš pradžių ėmusis pokyčių ne dėl sveikatos – ja dėl antsvorio niekuomet nesiskundė. Keisti gyvenimo būdą paskatino asmeniniai išgyvenimai.
„Norėjosi sutvarkyti galvą. Pavasaris tam buvo puikus metas. Nevalgyti mėsos nebuvo iššūkis, todėl nusprendžiau dar atsisakyti kepinių, cukraus, baltų miltų, rafinuotų produktų. Po poros savaičių pastebėjau, kad ėmė kristi svoris,“ – prisimena moteris.
Pasak Monkevič, svorio metimui ji turėjo labai palankias sąlygas – darbų, kuriuos galėjo atlikti namuose, grafikas leido tinkamai sureguliuoti mitybos ir miego režimus.
„Poilsis man labai svarbus. Jei neišsimiegu, iškart apetitas didėja,“ – sako pašnekovė.
Anot jos, disciplina – vienas svarbiausių ir daugiausia pastangų pareikalavęs dalykas. Be jos nepavyks pasiekti teigiamų rezultatų. Išsiugdyti šį įprotį padėjo žadintuvas – jis čirkšdavo kas tris valandas primindamas, kad atėjo metas užkąsti.
„Maistą pradėjau rinktis vadovaujantis subalansuotos mitybos principais, taip pat skaičiavau kalorijas. Septinta valanda vakaro buvo ta riba, po kurios nebevalgydavau,“ – pasakoja E. Monkevič.
Per dieną moteris suvartodavo 1500-1600 kalorijų. Angliavandeniai sudarydavo 50 %, baltymai – 30%, riebalai – likusius 20% valgiaraščio. Greitai šias proporcijas žurnalistė pakeitė sumažindama angliavandenių kiekį ir padidindama riebalų: odos būklė, hormoninė sistema atskleidė, kad jų organizmui trūksta labiausiai. Dabar ši proporcija vėl pakito – maisto racioną sudaro 20% baltymų, 30% riebalų ir 50% angliavandenių.
Ant stalo – tik visavertis maistas
Pusryčiai – būtinybė E. Monkevič dienos pradžiai. Jiems ji dažniausiai renkasi košes. Pavyzdžiui, avižinius dribsnius arba iki miltelių sutrintus sausus dribsnius, užpiltus pasukomis. Pietums ant stalo dažniausiai patiekiamas garuose gamintas maistas – žuvis, liesa mėsa. Kulinarinių knygų autorė ir bendraautorė labai mėgsta ankštines daržoves, iš jų pagamintus troškinius. Salotų ir šviežių daržovių prie pagrindinio patiekalo visuomet būna daug. Vakarienei, kuriai daugiausiai renkasi baltymų turintį maistą, ji valgo liesą varškę, retkarčiais – liesą mėsą arba žuvį su daržovėmis.
Cukraus, kepinių atsisakiusi konditerė tvirtina niekada neišsižadėsianti ledų. Vienas gardžiausių vaikystės prisiminimų – šeimos draugės Genovefos suplakti kiaušininiai ledai, kurių skonio, ypač pagardintų mamos vyšnių uogiene, E. Monkevič negali pamiršti iki šiol. Kiti vaikystės kvapai, skoniai – senelio duoninis tortas, tortas su mandarinais – ją lydi iki pat šiol.
Itin svarbu – judėjimas
Suderinti valgymo ir poilsio režimus, sureguliuoti maisto racioną, anot ponios Elžbietos, neužtenka – labai svarbus yra ir fizinis judėjimas.
„Išbandžiau daug ką – pradedant Tai Či mankšta, baigiant baletu. Be to, internete galima rasti begalę pratimų. Likau prie vaikščiojimo ir kamuolio, nes tai nereikalavo didelių pastangų – galima pasimankštinti namuose ir toliau dirbti,“ – sako žurnalistė.
Per dieną moteris privalo nueiti nemažiau 7 tūkst. žingsnių. Eidama kiek greitesniu tempu, E. Monkevič sako užtrunkanti apie 45 min. Tiek pat laiko ji skiria ir keliskart per savaitę atliekamiems pratimams.
Moteris prisipažįsta, kad dėl pasikeitusios veiklos, darbo režimo, taip pat – ir dėl laisvesnio požiūrio į maistą, paskutiniu metu keli kilogramai sugrįžo.
„Man sunku: esu iš tų žmonių, kuriems rašyti geriausiai sekasi naktį, tad dabar nežinau, kas man svarbiau – išsimiegoti ir nevalgyti, ar per naktį sugalvoti ką gero ir įdomaus. Kol kas laimi idėja, darbas,“ – prisipažįsta savo veiklą įsimylėjusi redaktorė.
Vis dėlto E. Monkevič sako, kad vėl pradėjo skaičiuoti kalorijas – juk trečią kartą keičiant garderobą, piniginei būtų sunku atlaikyti.
„Drabužiai reikalauja didelių investicijų, - šypsodamasi sako moteris ir rimtai priduria, - rūpintis savimi, savo sveikata privalome ir dėl artimųjų, ir, svarbiausia, – dėl savęs.“
