Man su anatomija ne kas, nežinau, koks ten organas taip elgiasi, bet galiu pasakyti – nepatinka. Prisipažinsiu labai atvirai – jeigu būčiau žinojusi, kokia fizinė būklė manęs laukia, nežinau, ar būčiau visai pradėjusi šį eksperimentą. (Apie tai, kodėl ir kam Viktorija ryžosi, galima paskaityti čia.)
Tai kas man darosi?
Pirmąją dieną pradėjau labai entuziastingai. Ryte prabėgau lengvą krosiuką aplink sodus ir įkvėpta savo šaunumo sėdau prie darbų. Apie 13 val., kai paprastai tokiu metu geriu kavą su kokiu nors skanuku, pradėjo svaigti galva ir drebėti rankos. O, nuostabu! Galvoju gerai, bus patogiau kalenti klaviatūrą. O jei rimtai, tai jausmas ne koks, kai tau 34-eri, o rankos dreba kaip senolei.
Dariau pertraukėles, gėriau vandenį ir arbatas, tačiau galvos svaigimas pradėjo peraugti į skausmą. Žinau, kas yra migrenos priepuolis ir kaip jis prasideda, todėl susidūriau su dilema ką daryti – griebtis vaistų ar bandyti pralaukti. Nutariau rizikuoti. Taigi, visą dieną pravaikščiojau su įkyriai skaudančia galva.
Tikėjausi, kad užmigus praeis, tačiau 2.30 val. pažadino keistas jausmas. Atrodė, tarsi tarsi kažkas replėmis tampo skrandį. Tai netruko labai ilgai, bet užmigti jau negalėjau. Meditavau, skaičiavau, galiausiai meldžiausi, kol praradau viltį nusnausti, todėl apie pusę penkių ryto nusprendžiau pažiūrėti savo mėgstamo serialo „Good wife“ seriją.
Ir kai jau atrodė, kad nyru į palaimingą miegą, suskambėjo žadintuvas, pranešantis, kad metas žadinti sūnų į mokyklą. Pirmos dienos entuziazmo neliko. Galva sunki, apie krosą pagalvoti net nenoriu. Važiuojant iš mokyklos užgrojo „Imagine Dragon“ dainą „Thunder“ ir pradėjau bliauti. Nei iš šio, nei iš to – tiesiog taip, iš oro.
Didžiausias maištininkas – galva
Draugai manęs klausia, ar sunku psichologiškai atsisakyti saldumynų. Tai iš tiesų ne, nes man taip sunku fiziškai, kad aš tiesiog nieko nenoriu.
Nutariau, kad jeigu jau atsisakiau cukraus, tai tikrai nekankinsiu savęs kažkokiais papildomais valgymo režimais. Galvojau, kad tai, kas leidžiama, valgysiu tiek kiek noriu ir kada noriu, tačiau kai skauda galvą, niekas nelenda.
Mano galva kažkodėl yra labai artima su skrandžiu. Jie akivaizdžiai turi romaną, nes kai streikuoja vienas, kartu smaginasi ir kitas. Antrąją eksperimento dieną vakarop taip įsiskaudėjo galvą, kad nors ir lijo, pasiryžau eiti pasivaikščioti. Mano mažylis vežimėlyje sėdėjo ramiai papūtęs žandus. Atrodo, lietus jam patiko, kaip ir mano galvai.
Palengvėjo tiek, kad nereiktų gerti vaistų, tačiau skaudėti nesiliovė. Po bemiegės nakties nuėjau anksčiau gulti ir šį kartą miegojau ramiau. Tačiau atsikėliau ir vėl su „drumzlina“ galva. Kiek galima!
Valgantiems – neskaityti
Nepaisant siautėjančios galvos, nutiko ir keli geri dalykai. Ką tikrai pastebėjau, kad pradėjau gerti daugiau vandens. Šiaip aš nesu jo mėgėja, todėl save versdavau ir springdama susipildavau puodelį vieną-kitą per dieną į gerklę. Dabar atėjo natūralus noras atsigerti.
Po nedaug, bet praeidama pro vandens butelį, vis atsigeriu kelis gurkšnius ne todėl, kad reikia, o, kad paprasčiausiai troškina. Beje, vandenį geriu iš butelio, nes mūsų vandentiekis ne miesto, vietinis, todėl vanduo kartais smirda pašvinkusiais kiaušiniais.
Jeigu jau prakalbau apie smarvę, stovėjimas po verdančiu vandeniu duše ir kvapnūs prausikliai yra mano silpnybė, tačiau net ir šviežia, iš karto po dušo, pajutau aštrų prakaito kvapą.
Nuėjusi pas draugę net paklausiau, ar aš jai nesmirdžiu. Rimtai, toks nemalonus kvapas, kurio neįmanoma nuplauti. Tai grįžtant prie draugės, pasakė, kad ne. Nežinau ar melavo. Be to buvo sunku atskirti kvapus, nes jos katė ant kilimo buvo palikusi savo virškinimo sistemos pašalintą produktą, į kurį netyčia įlipau, taigi, teko išmesti kojines.
Dar vienas keistas pojūtis – vieną minutę išpila karštis, kitą jau – purto šaltis. Viena draugė pastebėjo, kad jai panašiai būdavo, kai atsisakė kavos. Jos šiuo metu negeriu ir aš.
Bet yra ir gerų naujienų. Nors ir dvejojau rašyti apie tai ar ne, bet gal kai kuriems žmonėms gali būti aktualu, todėl pasidalinsiu (juk liepiau valgantiems neskaityti). Po Luko gimdymo (jam šiuo metu metai ir trys mėnesiai), man sutriko ta perdirbtos produkcijos šalinimo veikla, kuri, beje, labai gerai veikia mano ką tik minėtai draugės katei.
Jau antrąją dieną pastebėjau pakitusį apsilankymo „nykštukų namelyje“ dažnį. Jeigu ten „tais“ svarbiais reikalais prisieidavo užsukti tik kas antrą dieną, o kartais ir rečiau, tai dabar tenka belstis du kartus per dieną. Tas mane tikrai nustebino, nes, rodosi, valgau ne tiek ir daug: avižų košė, vištiena su troškintomis daržovėmis, pora obuolių, arbata – ne toks ir platus mano valgiaraštis, koks būdavo.
Tai, pasirodo, net ir smarvė turi dvi puses – ne tik blogą, bet ir gerą.
Nenoriu net norėti
Kai eksperimento pradžioje entuziastingai paskelbiau, kad taip pat ir sportuosiu, tai sąžiningai pasakysiu, kad mano sportas, be pirmos dienos kroso, apsiriboja tik apie 40 minučių pasivaikščiojimu gryname ore. Negaliu net pagalvoti apie kažkokį aktyvesnį judėjimą, nes viena ko norisi – susisukti į kamuoliuką, užsidėti ant galvos kibirą ir sakyti ojojoj.
Trečiąją dieną buvome sutarę susitikti su drauge papietauti. Kadangi pasimatymą planavome daug seniau ir jo datą nuolat keitėme, nusprendžiau ištrūkti iš namų. Taigi, atsidūriau kavinėje, kuria daugelis mane gąsdina klausdami, ką gi ten valgysiu. Tai vadovavausi logika. Pasiėmiau vištienos salotų su daug žalių lapų, dumbliais ir mažais pomidoriukais.
Nežinau, padaže (kurio buvo nedaug), galėjo būti cukraus, bet dėl tokio kiekio nepasidarė nei geriau, nei blogiau. Smagu tai, kad mano draugė parodė tikrą solidarumą ir valgė tą patį. Kai ištuštinome lėkštes, ji sako: „Žinai ką“? O aš pratęsiu: „Kaip gerai būtų dabar ko nors skanaus!”. Ir abi nusijuokiame.
Kita draugė parašo žinutę kviesdama užsukti išbandyti treniruotę ant virvių. Tai sąžiningai prisipažįstu, kad dabar net norėti sportuoti nenoriu. Bet paprašau priminti apie pasiūlymą kitą savaitę. Labai tikiuosi, kad kažkas pasikeis, nes taip jaustis tikrai nėra smagu. Man liūdna, skauda galvą, kankina apatija, žodžiu, visai nesaldu.
Netikėtas palaikymas
Geroji šio išbandymo pusė ta, kad pamačiau, kiek yra žmonių, kuriems aš rūpiu . Taip pat yra nemažai tokių, kurie susiduria su panašiomis problemomis. Gavau daugybę patarimų kaip kovoti su migrena, taip pat net keli žmonės atsiuntė nuorodą apie seminarą, kurio tema – emocinis valgymas. Beje, į jį tikrai nueisiu, gal rasiu ką pritaikyti ir sau.
Trečią dieną prie mano eksperimento pasisiūlė prisijungti ir mama. Jai pačiai tai buvo atradimų diena. Mama žinute atsiuntė „sveiku“ įvardijamo produkto etiketės nuotrauką, kurioje nurodyta, kad cukraus – 15,4 g.
Jeigu skaičiuoti, kad šaukštelis cukraus sveria apie 4 gramus, tai labai „šaunu“ laikytis dietos su beveik 4 šaukšteliais cukraus vienu prisėdimu. Jos išvada po pirmosios dienos, kad čia yra baisiau nei dieta, nes kai laikaisi dietos, reikia skaičiuoti kalorijas, o ne cukrų. O tada paaiškėja, kad lyg ir valgai nekaloringą maistą, tačiau su tiek cukraus, kad geriau tada būtų sukirsti gabalą lašinio.
Klausiau ir sesers, kada ji stos į mūsų su mama gretas. Sakė, kad kai namuose pasibaigs šokoladas. Bet jos ir nespaudžiu. Aš pati žinau, kad kiekvienam iššūkių laikas ateina tada, kai ateina. Arba neateina visai, o tai irgi nėra blogai.
Tikrai niekam nepamokslauju, nemokau ir nešviečiu. Tiesiog dalinuosi, kaip jaučiuosi aš, gal kitiems šis eksperimentas eitųsi visiškai kitaip, nes kiekvieno mūsų organizmas – labai individualus.
Bet man smagu, kad gaunu daug palaikymo žinučių. Draugai ir artimi žmonės prisipažįsta, kad galvodami apie mane neberia cukraus į kavą ar arbatą, atsisako saldaus užkandžio po pietų ir valgo sąmoningiau. Draugė, kuri vieši Turkijoje, paklausė ką dar mėgstu be saldumynų, nes nesugalvoja, ko parvežti lauktuvių. Tai, Rimante, linkėjimai ir užsakymas – turkiškos arbatos!
Jau apie tai rašiau, bet kas turite didesnių vaikų ir problemų su saldumynais ar gazuotais gėrimais, pažiūrėkite kartu „Cukrinį filmą“ (angl. „That Sugar film“). Mano draugė su savo mokyklinukais pažiūrėjo ir sakė buvo labai veiksminga – ypač, išpuvusių dantų rovimo scena.
Kada palengvės?
Nors išpuvusių dantų scena padarė įspūdį ir man, vis tik norėčiau jaustis geriau. Draugė, kuri kažką panašaus buvo patyrusi, paguodė, kad maždaug po savaitės bus geriau. O negali ta savaitė ateiti dabar? Galvos skausmas, nemiga, nuotaikų kaita, keisti kūno kvapai ir apatija – tokie yra mano anksti išaušusios ketvirtosios eksperimento dienos palydovai.
Prieš akis – savaitgalis. Įprastai jis būdavo tikra, kaip mes su vyru juokaujame, „belenko valgymo orgija“. Tikriausiai reikėtų kažką suplanuoti, bet manau, užtektų ir to, jeigu pavyktų bent išsimiegoti ir galva galiausiai iškeltų baltą vėliavą. Baltut baltutėlę, kaip cukrus.
