Man dažnai taip nutinka, kad kai iškyla kokia nors problema, laiku ir vietoje atsiranda pagalba iš šalies. Draugai, stebintys mano eksperimentą „feisbuke“, pradėjo siųsti nuorodas į psichologo Juliaus Tilviko seminarą „Suvalgyti jausmai: kaip emocijas valdome maistu“. Nuėjau ir nepasigailėjau, nes gavau labai daug vertingų įžvalgų.

Atsiklausiau psichologo ar galiu kai kuriomis iš jų pasidalinti viešai, nes, manau, kad gal kažkam irgi galėtų būti naudinga.

Nesu labai patiklus žmogus. Man labai svarbu ne tik ką žmogus sako, bet ir kaip pats atrodo. Tikriausiai ir jums nekeltų didelio pasitikėjimo žmogus, kuris pajuodusiais paakiais mokytų, kaip jaustis žvaliam, o per dvi kėdes sėdinti dietologė – kaip maitintis sveikai.

Tai psichologas Julius man pasirodė patikimas specialistas – žvalus, lieknas ir viešai parodęs, koks buvo prieš keletą metų. Tikrai sunku patikėti, kad nuotraukoje buvo užfiksuotas tas pats žmogus, kuris stovėjo auditorijoje. Kilogramai iš tiesų labai keičia ne tik žmogaus kūną, bet ir veido bruožus. Julius jų papildomai turėjo 30, jeigu skaičiuoti nuo dabartinio jo svorio.

Psichologo prisipažinimas, kad jis yra emocinis valgytojas ir dar priklausomas nuo cukraus, mane privertė suklusti. Nes ir aš tokia esu! Noriu valgyti ir kai man linksma, ir kai liūdna, o kuo saldžiau – tuo geriau.

Iki šiol per daug nesigilinau, kodėl taip yra, nes antsvoris nebuvo mano problema. Nuo vaikystės sportuoju, matyt, tai mane šiek tiek saugojo nuo riebalinių gelbėjimosi ratų ant juosmens. Tačiau turiu kitą problemą, kuri bėgant metams vis ūmėja – migrena. Apie tai daug rašiau savo pirmuosiuose dienoraščiuose, todėl nesikartosiu.

Taigi, po paskutinio migrenos priepuolio nusprendžiau, kad reikia imtis kažko drastiško, nes taip gyventi nebenoriu. Tada ir kilo mintis išbandyti eksperimentą – 30 dienų be pridėtinio cukraus. O tada, dešimtą savo eksperimento dieną, atsiradau psichologo seminare ir pagaliau viskas pasidarė daug aiškiau.

Kada valgymas yra patalogiškas?

Atsakykite sau į paprastą klausimą: kada valgote? Jeigu tai darote pajutęs alkį ir sustojate, kai jaučiatės sotus – puiku, darykite taip ir toliau.

Bet jeigu esate kaip aš: pusryčiai + desertas su kava, pietūs + desertas (kaip be jo), užkandžiai (geriausiai saldūs), vakarienė + desertas (juk reikia save mylėti), tuomet galite skaityti toliau.

Greičiausiai, kaip ir aš, esate emocinis valgytojas.

Psichologas išskyrė pagrindinius signalus, kurie rodo, kad mūsų santykis su maistu nėra normalus. Tai yra: nereguliarus valgymas, persivalgymas, nepasisotinimo jausmas, stiprus troškimas valgyti, ypatingas išrankumas maistui, perdėtas rūpestis dėl savo išvaizdos ar visiškas maisto atsisakymas.

Jeigu nesate tikras, labai lengva pasitikrinti. Paprastai įvairioms priklausomybėms būdingas ratas, kurį aš pavadinau „užburtuoju“. Jeigu pirmiausiai pajaučiate troškimą ir įtampą, jį nuslopinate valgiu, tada ateina palengvėjimas ir nusiraminimas, tačiau tik trumpam, o vėliau užplūsta apmaudas ir noras susilaikyti, kurį vėl pakeičia troškimas ir įtampa – panašu, kad esate užstrigęs, kaip ir aš.

Maistą aš vartoju dažniausiai ne kaip būdą numalšinti alkį, o kaip kompensaciją už įvairius gerus ir blogus savo poelgius, o labiausiai – kai ką nors atidėlioju. Suversti namai – užkąsiu, laukia darbai – kavytės su šokoladu, padariau treniruotę – metas vafliukui su karamele, nepadariau treniruotės – sukirsiu du, nes vis tiek jau viskas prarasta.

Per daug apie tai nemąsčiau, bet, aišku, kad visi pasilepinimai nebuvo salotomis ar sveiku maistu. Mano geriausias draugas buvo cukrus. Dabar jau žinau ir kodėl.

Cukrus smegenyse išskiria dopaminą – apdovanojimo hormoną. Štai kodėl kurį laiką būna taip gera, jauku ir malonu. Bet smegenys nėra kvailos. Kartą štai taip, lengvai, gavusios apdovanojimą, nori jo vėl ir vėl be jokių didesnių pastangų.

Įdomus faktas – jei ilgą laiką valgytume vienodą, net ir patį skaniausią maistą, pavyzdžiui, tobulai paruoštas salotas, po kurio laiko bus bloga vien į jas pažiūrėjus. Štai kodėl žmonės, kurie nors kartą yra laikęsi grikių dietos, dažniausiai pradeda purtytis vos pamatę šias kruopas. Su cukrumi yra visiškai kitaip. Tai yra produktas, kuris mūsų smegenims nenusibosta. Saldumynus galime valgyti kasdien ir jų nebus gana. Atvirkščiai, reikės vis daugiau.

Apdovanojimas maistu – rykštė vaikų sveikatai

Mano didžiausia klaida, kurią darau ne tik pati, bet ir perduodu savo vaikams – paskatinimas ir baudimas maistu. Rokai, klausysi mokykloje – nupirksiu ledų. Lukai, liūdna – imk sausainiuką. Viktorija – nėra įkvėpimo rašyti – įkvėpkime šokoladu.

Kodėl tai yra blogai? Pasak psichologo, maisto siūlymas ir atlyginimas juo už elgesį ar jausmus, išaugina vaiką, kuris nejaučia balanso. Tai yra, jis nesuvokia, kad gali būti pats atsakingas už savo jausmus. Jis elgiasi taip, kaip nori kiti, nes už tai gauna paskatinimą (kaip šuniukas). O jei dar tas paskatinimas sukelia priklausomybę, t.y. cukrus, štai ir turime jaunąjį narkomaną, negalintį spręsti kylančių problemų be maisto.

Dažnai toks elgesys užaugina perfekcionistus, kurie nori, kad viskas būtų tobula. O jei taip nėra – tobulina viską maistu ir ypač – saldumynais.

Pati savo kūnu pajutau, kas vyksta su juo, kai atsisakai cukraus. Kūnas kenčia. Mano krikšto mama, kuri, palaikydama mane, nutarė savaitę gyventi be pridėtinio cukraus, iš pradžių džiaugėsi, kad nejaučia jokio sunkumo. Man buvo keista, nes dar eksperimento išvakarėse su drauge ji sukirto pusę torto.

Tačiau ketvirtąją dieną atėjo išbandymų metas ir jai. Pradėjo svaigti galva, apetitas pasidarė žvėriškas, o užsukusi į degalinę pasijuto silpnai vos pamačiusi mėgstamą kavą ir bandeles. Tikiuosi, kad jai pavyks nepalūžti ir atsilaikyti savaitę, kaip ir planavo.

Būsiu bloga teta

Dabar tikrai žinau, kad net ir pasibaigus eksperimentui, ko tikrai nedarysiu, tai nedovanosiu nei savo, nei svetimiems vaikams saldumynų.

Taip, galbūt, vaikų akyse atrodysiu blogas žmogus, bet iš tiesų pati įsitikinau, kad mūsų mažieji ir taip gauna per daug cukraus su maistu. Kai pradėjau domėtis etiketėmis, iš pradžių buvo smalsu ir baisu, o dabar tik baisu, todėl dabar dažniausiai kuo greičiau pabėgu iš parduotuvės, pasiėmusi tik būtiniausius produktus.

Atlikdama savo eksperimentą, matau pokytį ir vaikų elgesyje. Jie vis noriau užkandžiauja morkomis, agurkais, riešutais ar obuoliais. Rokas vis rečiau varsto spinteles ir sako, kad su mumis neįmanoma gyventi, nes nėra nieko skanaus. Abu vaikai greičiau užmiega, mažiau ožiuojasi ir laipioja palangėmis nuo kurių šokinėja ant sofos.

Man labai padeda etikečių informacijos vertimas į cukraus šaukštelius. Pavyzdžiui, jeigu duodate savo vaikui išgerti stiklinę kokakolos (ką sėkmingai darydavau ir aš), tiesiog paimkite ir lengva ranka jam supilkite į burną beveik 7 šaukštelius cukraus. Juk koks gi skirtumas, ar ne?

Mūsų genuose yra užkoduotas potraukis angliavandeniams. Bėda ta, kad gamtoje jų buvo labai mažai ir tik tam tikru metu: uogos, vaisiai, daržovės. O štai kai išlipome iš medžio ir cukrus tapo pasiekiamas bet kurioje lentynoje, jo gauname paprasčiausiai per daug ir per dažnai.

Vos 10 dienų be cukraus ir, po paskutinio galvos skausmo dėl jo ir kavos netekties, man dar nei karto jos neskaudėjo. Čia jau rekordas!

Ant mano dantų sumažėjo apnašų, tapau ramesnė, darbingesnė, labiau susikoncentravusi. Kas nustebino – labai pagerėjo atmintis. Ir nepaisant visko – aš vis dar noriu saldumynų!

Ar yra būdų išsivaduoti?

Psichologas Julius įspėjo, kad valia emocinio valgymo klausimais – neveikia. Ji yra efektyvi tada, kai esame gerai nusiteikę ir pailsėję. Kai esame pavargę, nuliūdę ar blogai jaučiamės, apsaugos mechanizmai išsijungia. Štai kodėl daugelis prisikertame vakarais, po darbų.

Efektyviausias būdas – bandyti pakeisti įprotį. Kartoti tai, ką norime įtvirtinti vėl ir vėl, kol galiausiai tai imi daryti autopilotu. Kad kaip ir aš – tikriausiai jau esu sumušusi bėgimo pro saldumynų skyrių rekordą. Po 10 dienų jau esu visai nebloga sprinterė.

Kitas būdas – sąmoningas suvokimas ką ir kodėl darome. Tiesiausias kelias į emocinį valgymą, pasak Juliaus, yra stresas, nuovargis, miego ir fizinės veiklos trūkumas, nuobodulys ir žalingi įpročiai. Tikriausiai jų yra ir daugiau, o čia ir slypi pagrindinė užduotis, kaskart paklausti savęs ne tik ką valgau, bet ir kodėl tai darau.

Valgyti pirmiausiai reikia tada, kai jauti alkį. Greitas kuras – labai viliojanti alternatyva, tačiau sveiki pasirinkimai duoda daugiau ilgalaikės naudos. Nepamokslausiu, nes iki pamokslų man dar pačiai labai toli. Bet vieną gerą dalyką, atsisakiusi pridėtinio cukraus, tikrai pastebėjau. Pradėjau valgyti žymiai sąmoningiau, nes pirmą kartą per savo gyvenimą ėmiau skaityti etiketes.

Apie 90 procentų parduotuvėje esančio maisto yra su pridėtiniu cukrumi. Tai reiškia, kad šiuo metu maitinuosi apie 10 procentų produktų, kuriuos randu parduotuvėje. Ar nuo to jaučiuosi blogiau? Fiziškai – tikrai ne (nors buvo labai sunku pirmas keturias dienas). Emociškai man vis dar yra sunku. Aš vis dar noriu skanėstų.

Bet dabar jau pati įsitikinau – cukrus sukelia priklausomybę. Sakote, kad tik ne jums? Galite mesti kada tik panorėję? Nors ir dabar? Viskas gerai, manęs tuo įtikinėti nereikia, svarbiausia, kuo tikite patys.

O aš stebiu save toliau. Prieš akis – dar 20 dienų.