Nuoširdus ir atviras pokalbis – vienas geriausių būdų išspręsti kilusias problemas ir rasti abi puses tenkinantį sprendimą. Tiesa, kad jis atneštų daugiau naudos nei žalos, reikėtų nedaryti kai kurių klaidų. Kokių įpročių vertėtų atsisakyti, pataria Andrea Miller, knygos „Esminis instinktas“ (leidykla BALTO) autorė.
Atrodytų tai, kad kalbantis nederėtų kelti balso, yra tokia elementari tiesa, kad net priminti to neverta. Vis dėlto retas mūsų to išvengia. Kylant pykčiui neretai prarandame kontrolę, ir balso tonas ima kilti natūraliai. Garsiau ištarti žodžiai išties labiau girdimi, tačiau kai taip tariami ištisi sakiniai ar monologai, tai, ką sakote, tampa negirdima, nes pašnekovas saugodamasis blokuoja savo smegenis nuo agresyvios informacijos. Kitaip tariant, kuo ilgiau rėksite, tuo mažiau tikimybių, kad būsite išgirsta. Todėl pajutus, kad jūsų tonas kyla, geriausia būtų nurimti, įkvėpti ir ištarti: „Bijau, kad nepasakyčiau, ko nenoriu, todėl turiu liautis.“ Šiek tiek atvėsus ir patylėjus, pokalbį reikėtų tęsti. Blogiausia parėkus trinktelėti durimis ir išeiti.
2. Atsitraukimas ir tyla
Ne ką geresnė ir priešinga taktika – vos tik pajutus, kad bręsta konfliktas, atsitraukti ir atsitverti tylos siena. „Gerai jau“, „tiek to“, „nekalbėkim apie tai“ ir panašios frazės lyg ir padeda išvengti konflikto, tačiau iš to nėra jokios naudos, nes užčiaupus tą, kuris norėjo išsisakyti, nuoskaudos tik pagilėja, o pašnekovas pasijunta nesuprastas ir nuvertintas. „Nekalbadienių“ iniciatoriai paprastai jaučiasi teisūs, tačiau nebūtinai tokie yra. Negana to, demonstratyviai tylėdami jie dar labiau gilina konfliktą, kurio priežastis, bet iš dalies, patys ir yra.
3. Įžeidimai ir sarkazmas
Kad ir kaip išerzintų pašnekovas, stenkitės išvengti replikų apie jo protą, humoro jausmą ar kitas savybes. Dar blogiau už tiesmukus įžeidimus „kvailys“, „tinginys“ ir pan. veikia sarkazmas, kai pašaipa paslepiama po mandagia šypsena ir rafinuotomis replikomis. Nors mokslininkai įrodė, kad sarkazmas yra aukšto intelekto požymis, nuoširdžiai pasikalbėti jis tikrai nepadeda. Be to, sarkastiška replika, priešingai, nei netikėtai išsprūdęs įžeidimas, nėra padiktuota laikinos emocijos, tai – gerai apgalvotas įžeidimas, pabrėžiantis kalbančiojo viršenybę, ir dėl to jis yra kur kas skaudesnis.
4. Kaltinimai ir polinkis gintis
Šie dalykai paprastai eina kartu, bet niekur neveda. Kuo labiau puolame partnerį, tuo labiau skatinam jo instinktyvų norą gintis. Taip atsiduriame skirtingose barikadų pusėse, o iki tiesos neprisikasame. Kalbėti reikėtų apie tai, kaip jaučiatės ir kodėl, ir kartu ieškoti sprendimo, ką būtų galima padaryti, kad to ateityje pavyktų išvengti.
5. Apibendrinimai „visada“ ir „niekada“
„Žodžiai „visada“ ir „niekada“ turi stiprų emocinį krūvį ir kaltinimo atspalvį. Jie beveik visais atvejais sužlugdo pokalbį“, – rašo A. Miller. Deja, kuo labiau karščiuojamės, tuo sunkiau tų žodžių išvengti. Tada prasideda bandymai prisiminti šiuos apibendrinimus paneigiančius ir patvirtinančius atvejus („Kodėl visada? Štai užvakar…“– „Na, taip, užvakar galbūt, bet prieš savaitę...) ir pokalbis nuklysta į akligatvį. Knygos autorė siūlo į šiuos žodžius tiesiog nereaguoti, ir mintyse pakeisti juos žodžiai „dažnai“ ir „retai“.
6. Akių vartymas ir kitokia kūno kalba
Pašaipi šypsenėlė, į viršų užverstos akys, gilus atodūsis, atsainus mostelėjimas ranka ar kitokie neverbalūs ženklai neretai suerzina labiau nei žodžiai. Taip mes parodome, kad viskas, ką kalba pašnekovas, yra taip kvaila, nuobodu arba neįtikima, kad dėl to net neverta aušinti burnos. Tai tik pagilina konfliktą. Pakeiskite juos atidžiu klausymusi ir pamatysite, kaip pradės rimti pašnekovo tonas.
7. Siekis tarti paskutinį žodį
Mūsų noras įtvirtinti savo teisumą yra toks didelis, kad net tuomet, kai konfliktas jau išsemtas, sunkiai atsispiriame norui tarti paskutinį žodį. „Tarti paskutinį žodį niekada nėra naudinga, nebent būtum kaltintoja teisme. Tas paskutinis žodis tarp judviejų su partneriu gali įsmigti kaip pleištas, – rašo A. Miller. – Jei tu būtinai nori tarti paskutinį žodį, štai ką turėtum pasakyti: „Aš tave myliu.“ O tada gali net pridurti: „Gal pasimylėkim?“ arba „Išgerkim alaus?“
