„Antrąją visumos dalį sudaro kokybiškas poilsis. Gerai dirbti gali tik tas, kuris moka gerai ilsėtis“, – įsitikinęs žinomas Lietuvos psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas Eugenijus Laurinaitis, kovo 30 d. dalyvausiantis pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“. Jo teigimu, poilsio stoka – vis dar opi mūsų visuomenės problema.
„Kai prieš 15–20 metų pirmieji mūsų aukštos kvalifikacijos specialistai pradėjo ieškoti darbo vietų užsienyje, juos labai nustebino svetur vyraujanti darbo kultūra, kuri buvo (ir vis dar yra) kitokia nei Lietuvoje. Pamenu vieno pažįstamo gydytojo pasakojimą. Darbo pokalbio metu būsimasis darbdavys daugiau nei pusę laiko jo klausinėjo, kaip jis ilsėsis.
Darbdaviui rūpėjo, kaip integruosis jo šeima, kaip jie čia leis savo laiką, kuo jie užsiims, t.y. kaip jis atsistatys, kad darbe galėtų būti kokybiškai dirbantis darbuotojas. Mūsų kultūroje mokėjimas kokybiškai ilsėtis kol kas yra paties dirbančiojo rūpestis. Apie tai beveik nekalbama ar nekalbama iš viso“, – atkreipia dėmesį psichiatras E. Laurinaitis.
Jo teigimu, neskirdami dėmesio kokybiškam poilsiui, greitai galime pasiekti perdegimo būseną, kuomet nebelieka džiaugsmo nei darbe, nei asmeniniame gyvenime.
Kas yra perdegimo sindromas? Tai – didelis nuovargis ar klinikinė būklė?
Perdegimo sindromas yra tam tikras pojūčių, savijautos, minčių rinkinys, kuris atsiranda tada, kai mes pervargstame, o pervargstame tuomet, kai nemokame ilsėtis, negalvojame, kad poilsis yra būtina, integrali darbo dalis.
Svarbu suprasti, jog pervargimas nėra nuovargis. Nuovargis – fiziologinė būsena, iš kurios, pailsėjus, galima išsivaduoti. Tuo tarpu pervargimas jau yra liguista būklė, poilsio nepakanka. Reikalingos specialios priemonės.
Koks elgesys mus atveda į pervargimo būseną?
Mus visus nuo vaikystės auklėja, kad turime būti geri. Gerai dirbti, gerai draugauti, gerai mokėti kalbėtis su žmonėmis. Paprasčiausias dalykas – norime būti geri darbuotojai. Norėdami būti geri, žmonės stengiasi dirbti geriau. Ką reiškia dirbti geriau?
Turime aiškiai suvokti, kad mes negalime dirbti geriau nei galime. Galime dirbti tik ilgiau. Tačiau ilgiau dirbdami mes atimame laiką iš savo artimųjų, savęs paties, savo pomėgių, sau būtinos fizinio krūvio dalies per savaitę. Visa tai ir veda į perdegimo sindromą.
Deja, mokėjimas turėti kokybišką poilsį mūsų kultūroje neugdomas ir daugelio darbdavių nėra vertinamas. Yra vertinamas tik darbas iki perdegimo, o kai žmogus nustoja galėti būti kokybiškas, kūrybingas, duoti rezultatą, kurio iš jo laukiama, neretai su juo tiesiog atsisveikinama.
Todėl patys sąmoningai turime ugdyti save poilsiui, susikurti tokį gyvenimo ritmą, kad to pervargimo nebebūtų.
Galbūt yra ir kitų priežasčių, kodėl žmonės renkasi dirbti daugiau nei gali?
Darboholizmui priežasčių gali būti labai įvairių. Tai – ir socialinis spaudimas, ir menkavertiškumo jausmo išraiška, kai žmogus savo vertę bando sukurti išoriniais pasiekimais, tose srityse, kur jam sekasi geriau.
Gali būti ir vienišumo jausmas, nenoras grįžti namo, kur niekas nelaukia. Tuomet buvimas darbe, kur viskas verda, duoda rezultatą, gali būti žmogaus pasirinkimas (sąmoningas arba nesąmoningas – jau kitas klausimas).
Kai kalbame apie tuos darboholikus, kurie nemoka išeiti iš darbo ir uždaryti durų, kurie atostogauti vyksta su kompiuteriais, priežastys, juos motyvuojančios taip su savimi elgtis, gali būti labai įvairios ir kiekvienu atveju, žinoma, yra individualios.
Nusistatyti darbo ir poilsio ribas, ypač, kai dirbi sau, gali būti sunku. Kaip pamatuoti, kada jau gana?
Yra du dalykai, kuriuos reikia atskirti – kaip mus vertina aplinka, ir kaip aš vertinu save pats. Kai mes kalbame apie aplinką, jie vertina mūsų darbą pinigais. Mes parduodame savo darbą už tam tikrus pinigus. Kiek jų užtenka – kiekvieno apsisprendimo reikalas.
Pradėjus dirbti sau atrodo, kad tų galimybių visur pilna – ir dar truputį galima ten įsikišti, ir dar to atsikąsti... Tačiau taip yra prarandamas saiko jausmas, o saikas – vienas svarbiausių dalykų, kurie padeda suvokti, kada turiu sustoti tam, kad galėčiau pailsėti ir eiti toliau.
Jeigu mes visą laiką bėgame, puikiai žinome, kur baigiasi finišo tiesioji. Manau, kad mokėjimas įvertinti, kiek aš noriu to bėgimo, o kiek noriu gyvenimo su savimi ir su savo brangiausiais, artimiausias žmonėmis, yra klausimas, skirtas sau pačiam. Išorėje atsakymo niekas negali pateikti.
Pokalbio pabaigai – kas yra tas kokybiškas poilsis? Kiek laiko poilsiui turėtume skirti kasdien?
Tūkstantmečių senumo taisyklė byloja, jog diena yra sudaryta iš trijų aštuoniukių. Aštuonios valandos darbui, aštuonios miegui ir aštuonios – savo gyvenimui be darbo. Jeigu mes nemokame šių proporcijų išlaikyti, prasideda negeri dalykai.
Kalbant apie kokybinį poilsio kriterijų, yra labai paprasta laimės formulė: kai iš ryto norisi eiti į darbą, o po darbo – norisi eiti namo. Jūs pagalvokite, kiek daug telpa šiame posakyje, nes pagrindinis žodis – norisi.
Daugiau naudingų patarimų iš E. Laurinaičio išgirsite pokyčių konferencijoje moterims „Išdrįsk pradėti. Žingsniu toliau“ Vilniuje kovo 30 d. (šeštadienį), kur jis kalbės apie tai, kaip priimti sprendimus ir mintį paversti darbu. Renginyje pranešimus taip pat skaitys ir praktines dirbtuves ves su pokyčiais dirbantys psichologai, koučingo specialistai, lektoriai. Bilietus ir renginio programą galite rasti interneto svetainėje isdriskpradeti.lt
