Jos turi puikiai mokytis, įstoti į geriausius universitetus, nors į priekį jas gena negailestinga savikritika ir nesėkmių baimė. „The New York Times“ bestselerių autorės Rachel Simmons teigimu, nors šiuolaikinės merginos atrodo laimingos ir labai daug pasiekusios, bet iš tikrųjų jos jaučiasi pervargusios ir nevisavertės. Jos nerimauja, kad nėra pakankamai geros, gėdijasi savo kūno, įklimpsta į žalingus įpročius, priklausomybę nuo socialinių tinklų ar net depresiją.

Leidyklos „Vaga“ išleistoje amerikiečių autorės R. Simmons knygoje „Gera tokia, kokia yra“ (2019) analizuojamas tarp šiuolaikinių paauglių įsigalėjęs supermergaitės kultas. Apie tai, kuo žalingas „supermergaitės“ sindromas ir kaip tėvams padėti į suaugusiųjų pasaulį žengiančiai dukrai atsikratyti žalingų grožio ir sėkmės standartų kalbamės su Kauno miesto poliklinikos Dainavos padalinio Jaunimo centro psichologe, programos „Didysis draugas“ vadove Monika Matonyte.

R. Simmons knygoje „Gera tokia, kokia yra“ kalba apie tarp šiuolaikinių 14–18 m. paauglių įsigalėjusį supermergaitės arba perfekcionizmo kultą, kuo jis žalingas jaunoms merginoms?

Pagrindines „supermergaičių“ sindromo keliamas problemas autorė įvardija – pasitikėjimo savimi trūkumą ir per didelį, dažniausiai vienas kitam prieštaraujančių vaidmenų prisiėmimą. Šis sindromas neabejotinai vyrauja ir tarp 14–18 m. merginų Lietuvoje. Dažnai pamirštama, kad šiuolaikinės paauglės nėra „supermergaitės“, joms (kaip ir visiems) būtinas miegas, poilsis, laisvalaikis su draugais be vadovėlių ar socialinių tinklų.

Nuolatinis perfekcionizmo siekis paaugles dažniausiai priveda prie tokių fizinių problemų kaip – išsekimas, pervargimas, miego trūkumas ar nemiga, valgymo sutrikimai. Bandant pamiršti esamas problemas įsitraukiama į žalingus įpročius, atsiranda dėmesio koncentracijos ir atminties sutrikimas dėl miego trūkumo. Kai nebemokama bendrauti realiame pasaulyje, o tik socialinių tinklų pagalba dažnai išsivysto socialinės fobijos ir adaptacijos sutrikimai, o kai persisotinama savo veikla – perdegimo sindromas.

Fizinė sveikata yra neatsiejama nuo psichinės-emocinės savijautos. Siekiant tobulumo galiausiai atsiranda apatija, tačiau kartu bandoma įrodyti sau ir kitiems – „viskas man gerai, aš tikrai sugebėsiu viską atlikti“. Kalbant apie 14–16 m. ir 16–18 m. merginas paprastai minėtos problemos nesiskiria, skiriasi tik jų gylis. Kuo ankstyvesnis paauglių amžius, tuo lengviau „uždaryti perfekcionizmo ratą“, tačiau kuo ilgiau laukiama, delsiama kreiptis pagalbos ar keisti savo įpročius, tuo labiau problemos gilėja.

Kokios yra minėto perfekcionizmo kilmė – vidiniai įsitikinimai, konkurencija tarp bendraamžių ar aplinkos, tėvų, žiniasklaidos, socialinių tinklų įtaka?

Mano nuomone, „supermergaičių“ arba perfekcionizmo kultas labiau kyla iš pačių merginų nuostatų ir tarpusavio konkurencijos. Jeigu grįžtume dvidešimt metų atgal irgi susidurtume su paauglių konkurencija siekiant būti geresne, gražesne, stilingesne ar lieknesne. Anksčiau didesnę paskatą varžytis tarpusavyje jaunimas gaudavo iš žiniasklaidos – žurnalų, TV laidų ar žinomesnių žmonių.

Atsiradus socialiniams tinklams žiniasklaidos įtaka sumažėjo, tačiau konkurencija tapo didesnė, platesnė. Tarpusavyje jau gali varžytis visos merginos, nepaisant savo žinomumo ar socialinio statuso, visa tai leidžia šiuolaikinė socialinė žiniasklaida. Ji atveria platesnes ir greitesnes galimybes išreikšti save, atskleisti savo talentą pasauliui ar tapti labiau matomai negu anksčiau. Kaip pastebi knygos autorė R. Simmons, atsirado naujos sėkmingo gyvenimo taisyklės: „socialinė žiniasklaida padeda merginoms išlaikyti daug tapatybių: sportininkės, mokslininkės, grožio karalienės, vakarėlių liūtės, geriausios draugės ir t. t. Visa tai reikia įsprausti į tą pačią dvidešimt keturių valandų parą, net jei labai sunku.“

Būtent tėvai, atstovaudami „blaivų protą“ savo vaikų gyvenime, gali padėti dukroms nepasiduoti supermergaičių kultui, kalbėdamiesi apie socialinės žiniasklaidos pasaulio tikrumą ir netikrumą, galimą pagalbą ir žalą, pateikdami pavyzdžių iš savo gyvenimo, bei sustiprindami mergaičių pasitikėjimą savimi net ir tokiais paprastais posakiais kaip – palauk, sustok, esi gera tokia, kokia esi.

Ar galėtumėte teigti, kad „supermergaičių“ kultas labiau įsigalėjęs tarp merginų nei tarp vaikinų?

„Superberniukų“ kultas paplitęs ir tarp vaikinų. Iš jų nėra tikimąsi aukštų mokymosi rezultatų, tačiau formuojama nuostata, kad kiekvienas šiuolaikinis paauglys turėtų būti sportiškas ir privalo mėgti sportuoti arba bent jau juo domėtis. O jeigu vaikiną domina muzika, šokiai, dailė, technika ar politika, tada jis būtinai privalo ko nors pasiekti toje srityje, negali tiesiog šiaip sau ja domėtis.

Nors socialiniai tinklai šiandien yra ypač populiari komunikacijos priemonė tarp jaunimo knygos autorė kalba apie jų keliamas psichologines ir emocines grėsmes. Ar paauglių priklausomybė nuo socialinių tinklų realiai egzistuoja?

Natūralu, kad socialiniuose tinkluose slypinčios psichologinės ir emocinės grėsmės nebuvo numatytos iš anksto, nes tai šalutinis vartotojų produktas. Remdamasi savo psichologinio darbo praktika sakyčiau, kad tokios problemos kaip – priklausomybė, prarastas pasitikėjimas savimi ir patyčios, įžvelgiamos socialiniuose tinkluose yra išpūstos. „Vaikų linijos“ tyrimo duomenimis, kuris buvo atliktas 25 Europos šalyse, rezultatai rodo, kad patyrusių patyčias internete Lietuvos mokinių procentas yra mažesnis už bendrą šalių vidurkį ir siekia 5 proc. Tačiau patyčių, vykstančių elektroniniame ir realiame gyvenime, paplitimo rodiklis mūsų šalyje yra gana aukštas lyginant su kitomis šalimis – net 19 procentų. Taigi, kol kas Lietuvoje labiau reikėtų atsižvelgti į realų gyvenimą, žinoma, nepamirštant analizuoti, kokios grėsmės iš jo persikelia į virtualų pasaulį ir socialinius tinklus.

Kita vertus, paaugliui patiriant patyčias, nepasitikint savimi, nežinant, kaip užkalbinti žmogų su kuriuo norėtum draugauti, socialiniai tinklai tampa saugiu pasauliu, į kurį jis įsitraukia, kartais net susikurdamas „naują asmenybę“. Kiekvienas kraštutinumas yra blogai, nes veda prie realaus ir virtualaus pasaulio disbalanso. Uždrausti socialinių tinklų nereikėtų, tačiau galima padėti išmokyti socialinius tinklus „dirbti“ žmonių naudai. Pavyzdžiui, kur didesnė tikimybė rasti bendraminčių mėgstančių tą patį pomėgį – realiame pasaulyje ar virtualiame? Juk virtualaus pasaulio draugą irgi galima pakviesti susitikti realybėje. Taigi, su tinkama priežiūra ir sąmoningumu socialiniai tinklai gali tapti pagalbininku „atverti“ net ir patį uždariausią paauglį.

Knygoje „Gera tokia, kokia yra“ taip pat analizuojamas stojamųjų egzaminų į universitetus kompleksas, kurį galėtume palyginti su visuotiniu Lietuvos moksleivių nerimu dėl brandos egzaminų. Ar įžvelgiate jo žalą jaunimo tarpe?

Baigiamųjų egzaminų kompleksas Lietuvoje iš tiesų realus ir tarp moksleivių pasireiškia netgi kelis metus prieš mokyklos baigimą. Mūsų visuomenėje, dažnai ir šeimoje vis dar paplitusi nuostata, kad privaloma baigti universitetą, o ne atrasti sau patinkančią specialybę, kad ir kokioje įstaigoje (aukštojo ar profesinio mokslo) ji bebūtų. Todėl daugelis paauglių pradeda jausti nuolatinį stresą ir nerimą. Kartais tai pasireiškia psichosomatiniais simptomais – galvos, pilvo skausmu, alpimu ar pykimu, ir tęsiasi iki pat mokyklos baigimo ar netgi įstojimo į universitetus.

Be to, norint nemokamai studijuoti mūsų universitetuose kas pusmetį peržvelgiami pažymių vidurkiai, o tai irgi kelia įtampą jauniems žmonėms. Pagrindinės šios įtampos pasekmės ne tik išsekę nuo mokslų mokiniai, bet ir studentai, kurie įstoję į nemokamą vietą stengiasi ten išsilaikyti, nepaisant to, kad pasirinkta specialybė net nepatinka. Vis dažniau tenka išgirsti, kad po mokyklos baigimo jauni žmonės daro pertrauką prieš pradėdami studijas. Jie perlaiko egzaminus, savanoriauja, keliauja. Mano nuomone, tokia pertrauka gali padėti „susidėlioti“ prioritetus, ką norima veikti gyvenime arba neįstojus vėl bandyti kitais metais.

Kaip manote, ar šiandien tėvai skiria pakankamai dėmesio savo atžaloms, stengdamiesi suprasti jų lūkesčius, emocijas ir nuogąstavimus? Kaip patartumėte elgtis tėvams, kad paaugliai nepatirtų „supermergaičių“ ar „superberniukų“ spaudimo ne tik šeimoje, bet ir mokykloje, universitete ar draugų tarpe?

Manau, kad tėvai daro tiek, kiek įmanoma – juk visi nori viso ko geriausia savo atžaloms. Daug dirba būtent todėl, kad galėtų suteikti galimybes, kurių patys neturėjo – korepetitoriai, būreliai, naujausia technika, mokslai ir kelionės į užsienį. Be to, konkurencija egzistuoja ir tarp paauglių tėvų – pastangas suteikti savo atžalai patį geriausią gyvenimą sustiprina vaiko bendraamžių pasiekimai, kitų tėvų, bendradarbių, pažįstamų ar socialinės žiniasklaidos pateikiami pavyzdžiai. Į konsultacijas su psichologu atvyksta vis daugiau tėvų, kurie patarimų, kaip kalbėti ir padėti savo vaikui, ieško būtent socialinėje žiniasklaidoje. Drįsčiau teigti, kad suaugusieji skiria pakankamai dėmesio savo atžaloms, stengdamiesi suprasti jų lūkesčius, baimes, nesėkmes ir emocijas.

Svarbiausia tėvams nebijoti ieškoti atsakymų ar problemos sprendimų, nes būtent tuomet jie parodo, kad nėra visažiniai, taip pat turi abejonių. Taip galima sumažinti savo pačių nerimą dar prieš perduodant jį savo vaikams. R. Simmons knygoje „Gera tokia, kokia yra“ pateikiamos kelios naudingos emocinio palaikymo strategijos paauglius auginantiems tėvams:

1. Neužmirškite, kad paauglys vis dar stebi jus.
2. Rodykite silpnumo pavyzdį.
3. Atminkite: ožiavimasis bet kokiame amžiuje yra ožiavimasis.
4. Nedramatizuokite padėties.
5. Priminkite paaugliui, kad ne viskas nuo jo priklauso.
6. Abiejų pusių (jūsų ir vaiko) emocinė savireguliacija yra labai svarbi.
7. Mokykite dukrą/sūnų nebijoti abejonių.
8. Ugdykite tokį vaiką, kokį turite, o ne tokį, kokio norėtumėte.

Ar galima teigti, kad mergaitėms, kurios paauglystėje linkusios prisiimti supermergaičių vaidmenį, sunkiau atsiriboti nuo jo vėliau, suaugus? Jos ir toliau nori būti geriausios visose srityse, siekdamos būti „supermoterimis“ („supermamytėmis“, „superžmonomis“ ar karjeristėmis).

Taip, galima. Mergaitės, paauglystėje prisiėmusios supermergaičių rolę paprastai ją persineša ir į kitas sritis. Pagrindinės dėl šio perdėto perfekcionizmo kylančios problemos, tai: nemokėjimas pasiduoti ir pralaimėti, sustabdyti savęs, emocinis išsekimas, nemokėjimas pasakyti „ne“, tiek sau, tiek kitiems, nuolatinė konkurencija su kitais ir pačia savimi siekiant tobulo rezultato, nemokėjimas balansuoti tarp skirtingų vaidmenų. Man įstrigo R. Simmons žodžiai, kad „mergaitės keičiasi lėtai ir subtiliai, bet labai giliai.“ Taigi užaugti iki moters užtrunka ilgai, o norint tai padaryti anksčiau ar vėliau vis tiek reikės atsikratyti supermergaitės vaidmens, jeigu nenorima tapti nelaiminga „supermoterimi“ visose ar bet kurioje iš anksčiau minėtų sričių.