Kodėl dauguma moterų taip bijo aplinkinių kritikos ir neleidžia sau realizuoti savęs, apie tai kalbamės su Kauno miesto poliklinikos Dainavos padalinio Jaunimo centro psichologe Agne Žvikaite, pristatančia neseniai leidyklos VAGA išleistą amerikiečių autorės Taros Mohr knygą „Siek daugiau“ (2019).
Pasaulinės lyderystės programos moterims ekspertės ir populiarių konferencijų pranešėjos teigimu, ši knyga nėra apie įprastinę didesnių siekių sampratą – daugiau pinigų, prestižiškesnių pareigų, didesnės valdžios ar šlovės, taip skatintant dar didesnį perfekcionizmo kultą ir moterų konkurenciją tarpusavyje.
Priešingai, knygoje kalbama apie stipresnį kiekvienos moters laisvės pojūtį išreikšti save ir siekti tikslų, kurie iš tikrųjų atrodo reikšmingi. Autorė pateikia idėjų ir konkrečių praktinių būdų, kurie padės kiekvienai moteriai labiau pasitikėti savimi, atrasti savo pašaukimą ir drąsiai įgyvendinti savo idėjas. Tai leis išsivaduoti nuo perfekcionizmo ir perdėto planavimo, ir veikti greitai. Užuot nerimavus dėl to, ką pagalvos kiti žmonės, pajusti pasitenkinimą savimi, o abejone pakeisti vidine ramybe ir išmintimi.
Knygos autorė Tara Mohr teigia, kad viena pagrindinių priežasčių, kuri trukdo moterims siekti daugiau (įgyvendinti savo tikslus, dirbti mėgstamą darbą, realizuoti save) – nesėkmės baimė. Nuogąstaujama, kad nepavykus apsikvailinsime, nuvilsime kitus. Ar galima sakyti, kad ši baimė daugiausiai kamuoja talentingas, atsakingas, karjeros siekiančias, bet neryžtingas jaunas moteris?
Įsivaizduojamų grėsmių baimė dažnai kiša koją ne tik siekti savo tikslų, bet ir užsiimti mėgstama veikla, keisti savo įpročius, bendrauti laisvai ar netgi rengtis taip, kaip patinka. Daugumos žmonių galvoje egzistuoja T. Mohr knygoje aprašomas vidinis kritikas, kuris visomis jėgomis stengiasi apsaugoti mus nuo pavojų. Apskritai, žmogaus smegenys iš prigimties yra linkusios perdėtai reaguoti į potencialią grėsmę mūsų emociniam saugumui. Tačiau minėtas vidinis kritiko balsas paprastai klaidina, nes dažniausiai šios baimės nėra grėsmingos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Nesėkmės baimė dažniausiai būdinga 20–30 m. moterims (bei vyrams), kadangi jos dar gerai nepažįsta savęs. Tačiau ir vyresnės moterys gali nerimauti dėl panašių dalykų, ypač jeigu prieš tai jos neturi teigiamos baimės įveikimo patirties, nėra patyrusios sėkmės jausmo. Didelė sėkmė – tai ne tik geriausi rezultatai, bet ir tai, kad ryžomės imtis veiksmo, nepaisant visų kilusių baimių. Beveik visi žmonės, kurie pasiekia rezultatų ar gyvena taip, kaip jiems patinka, nėra bebaimiai, o tiesiog moka veikti nepaisant jų.
Autorė įvardina net 15 būdų, kaip galima kovoti su nesėkmės baime. Ar galėtumėtėte išskirti kelis iš jų?
Kai artėja koks nors svarbus įvykis, pavyzdžiui, turite paruošti prezentaciją, kurią pristatysite savo kolegoms, arba laukia svarbus darbinis pokalbis, natūralu, kad kyla jaudulys. Ir tai yra labai gerai! Toks jaudulys mus paruošia veikti, padeda sukoncentruoti dėmesį į tai, kas tuo metu iš tiesų svarbu, t. y. pristatymas ar pokalbis. Vis tik kartais jaudulys pereina į stingdančią baimę, o tai pradeda trukdyti. Gerai, kad galima šią baimę treniruoti, knygoje galima rasti keletą tikrai naudingų patarimų, kaip tai padaryti.
Pirmiausia, labai sveika ir naudinga įvardinti ir pripažinti tai, ką šiuo metu jaučiate. Kai kyla nemalonūs jausmai, esame linkę su jais kovoti, o tai tik sustiprina įtampą, bet pats jausmas niekur nedingsta. Įvardinus savo baimes ir leidžiant sau būti su jomis, taip pripažįstame, priimame nemalonias emocijas, o tuomet jų stiprumas dažnai sumažėja, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.
Su baime galime kovoti ir smalsumu, tai – motyvuojanti būsena, skatinanti tyrinėti, atrasti. Galime paklausti savęs „kas šioje situacijoje mane iš tiesų domina?”. Galbūt noras pasidalinti, pasidžiaugti savo atradimais ar pasiekimais darbe, kuriuos atspindėtumėte ir savo prezentacijoje? O galbūt jums smalsu, su kokiais žmonėmis žadate užmegzti verslo ryšius? Leiskite savo vidiniam smalsumui jus vesti.
Taip pat mokykimės atskirti, kas yra tikrovė, o kas yra mintys ir interpretacijos. Dažnai bijome nekonkrečių pasekmių, abstrakčių dalykų. Tad galima įvardinti, kokių pasekmių bijoma ir įvertinti tikimybę, ar tai tikrai įvyks, ar išvis yra įrodymų, kad ši prognozė pasitvirtins. Pavyzdžiui, prieš prezentaciją galime galvoti „man nepavyks, iš manęs juoksis ar netgi atleis iš darbo”. Kas rodo, kad jums nepavyks, jeigu ruošėtės ir žinote, ką šnekėsite? Ar kada nors matėte, kad visi juoktųsi iš žmogaus, kuris stengiasi gerai atlikti pavestą užduotį? Kiek tikėtina, kad remiantis vienu pristatymu, viršininkas nuspręs atleisti iš darbo? Paanalizavus paaiškėja, kad daug baimių iš tiesų neturi pagrindo.
Kodėl daugeliui rūpi, ką apie mus galvoja kiti? Ar galima teigti, kad moterys dėl to nerimauja dažniau dėl primetamų auklėjimo ar visuomenės standartų nuo mažens būti gerai, daug siekiančiai ir pan.?
Žmonių rūpestis dėl to, ką apie juos galvoja kiti, yra natūralus. Mes norime būti priimti, gerbiami, mylimi. Tai galima aiškinti netgi per evoliucinę prizmę – anksčiau išgyvenimas priklausydavo nuo visos grupės, tad būti grupės dalimi yra itin svarbu. Taip pat kitų nuomonės svarba priklauso nuo to, kiek žmogus yra anksčiau gavęs pritarimo, priėmimo, meilės. Kuo šis „indas“ labiau pripildytas, tuo žmogus tampa atsparesnis kitų nuomonei, ir atvirkščiai. Moterys dažniau rūpinasi tuo ir dėl kultūrinių, socialinių lyčių auklėjimo skirtumų.
Knygos autorė taip pat mini reklamos įtaką moters požiūriui į save, kadangi jose ypač pabrėžiama moters išvaizda ir patrauklumas. Atrodo, lyg moters likimas priklausytų nuo jos išvaizdos, o tai yra neatsiejama nuo to, kaip mus mato kiti. Be to, mergaitės dažnai būna auklėjamos būti „gera mergaite“, t. y. kuklia, malonia, nerodančia pykčio, agresijos. Tokiu būdu formuojama žinutė, kad turi sudaryti tam tikrą įvaizdį kitiems, neparodant, kaip viduje iš tiesų jautiesi.
Nors leidžiama daugybė saviugdos knygų, rengiami įvairūs mokymai, daugeliui mūsų vis dar sunku atrasti motyvacijos siekti savo tikslų. Ar sutiktumėte su knygos autorės mintimi, kad stiprybė yra ne valios jėgoje, bet sąmoningume, suvokiant ir pabrėžiant teigiamą ir asmenišką kiekvieno tikslo naudą?
Autorė teigimu, tikslas turėtų būti orientuotas į meilę sau, rūpinimąsi savimi, savo savijautos gerinimą, o ne į tai, ką „reikia“ padaryti, ką sako vidinis kritikas. Būtent taip tikslų siekti yra kur kas lengviau, negu einant prieš save ir siekiant tikslų vien tik valios pastangomis. Tara Mohr tikslus pagal motyvaciją skirsto į dvi grupes – jau minėtus tikslus-dovanas, kuomet darome, ką nors dėl savęs, ir tikslus-grėsmes, pavyzdžiui, galima sportuoti dėl to, kad nepriaugtume daugiau svorio ir neatrodytume stori. Tikslas-dovana šiuo atveju būtų sportuoti dėl to, kad pagerintų gyvenimo kokybę, fizinę ir emocinę savijautą. Arba, tarkime, tikslas „susitvarkyti savo finansus“ ar „uždirbti pakankamai pinigų“ gali būti sunkiai pasiekiamas, jeigu kyla iš gėdos, baimės ar savikritikos, o „užsitikrinti finansinį saugumą, kad gyvenčiau ramiau“, jau turėtų didesnę vertę . Taigi, labai svarbu, kaip į išsikeltą tikslą yra žiūrima.
Kita vertus, nėra realu tikėtis, kad išsikėlus tikslą-dovaną, niekada neiškils sunkumų jo siekiant. Valios pastangos vis tiek reikalingos, jas galima suprasti kaip gebėjimą siekti užsibrėžto tikslo, nepaisant to, kad kartais įsijungia vidinis kritikas, vis šnibždantis į ausį „gal tu geriau niekur neik“, „tau gali ir nepavykti“, „o jeigu apsikvailinsi“ ir pan. Nėra garantijos, kad tokios mintys niekada neaplankys nusistačius net ir patį pozityviausią tikslą, bet galime išmokti jas pritildyti ir jų neklausyti.
Ar galėtumėte išskirti 2–3 ilgalaikes problemas, kylančias moterims dėl to, kad jos neleidžia sau siekti daugiau?
Sunkumų gali kilti daug ir įvairių. Užgniaužti poreikiai ir jausmai niekur nedingsta. Kai kurios moterys taip ir pragyvena visą gyvenimą tyliai kentėdamos, priimdamos visa tai kaip likimą ar savo dalią. Kitoms gali išsivystyti įvairūs psichologiniai sunkumai, tokie kaip depresija, padidėjęs nerimas ar pan. Arba pasireiškti įvairūs fiziniai skausmai ar negalavimai. Taip, sutinku, kad leisti sau gyventi laisvai, išeiti iš savo komforto zonos gali būti nelengva, bet tikrai verta.
Knyga iš pirmo žvilgsnio atrodo skirta karjeristėms arba perfekcionistėms, tačiau jos anotacijoje teigiama priešingai. Kaip apibrėžtumėte pagrindinę jos žinutę?
Siek daugiau – reiškia ne uždirbti daugiau pinigų ar padaryti geresnę karjerą, bet tiesiog daryti tai, kas patinka, nepaisant vidinio kritiko balso ir aplinkinių ar visuomenės nuomonės.
