Prancūzų rašytojo, knygos „C’est la vie: menas nesukti galvos“ autoriaus Fabrice‘o Midalio, teigimu, neretai net neidentifikuojame mūsų viduje tūnančio klastingo balso, kuris nepaliaujamai komentuoja kiekvieną mūsų veiksmą ir mintį. Šis balsas yra toks reiklus, kokie mes nebūname jokiam kitam žmogui, jis taip įnirtingai mums kartoja neobjektyvią kritiką, kad ji panašėja į persekiojimą. Neretai iš įpročio nekreipiame dėmesio į šį balsą, bet jis, tūnodamas viduje, vis peikia mus, graužia, ėda. Dalinamės F. Midalio knygos įžvalgomis, kokios yra nuolatinės savikritikos priežastys ir patarimais, kaip nuo jos išsivaduoti.
Daugelis jaučiame pareigą nuolat atsiprašinėti, pradėdami pokalbį, laišką, elektroninį laišką: „Apgailestauju“, „Dovanokite“, „Atleiskite“, „Nenoriu jūsų trukdyti, bet...“ Tardami tokius žodžius, turime omenyje: „Žinau, kad, jūsų akimis, esu nieko vertas.“. Mes save stebime, teisiame ir paskui apsikvailiname. Štai jums nauja dingstis ant savęs pykti. Užburtas ratas, neturintis išeities.
„Vidinis aš“ yra siaubingai žiaurus, todėl reikia išmokti bent akimirkai jį nutildyti... Kai mums pavyksta sukilti prieš šį balsą, taisome padarytą žalą, pereidami į aukštesnį persekiojimo etapą. Tam tikra prasme padvigubiname artileriją: „Buvau kvailas manydamas, kad man nepavyks“, „Esu kvailas manydamas, kad esu kvailas...“ Taip grimztame vis gilyn į liūną, pakliūvame į savo pačių spąstus. Tas savitaigos metodas, kurį skrupulingai sau taikome, mums trukdo daryti pažangą: esame lyg tas vaikas, kuriam nuolat kartojama, kad jis nieko nesugeba, ir kuris, tuo įtikėjęs, praranda bet kokį norą stengtis.
Išdrįskite save pagirti
Daug rečiau išdrįstame save pagirti, be to, tai darome itin atsargiai: „Šį kartą pavyko“, „Kaip čia nutiko, kad man pavyko?“, „Neįtikėtina, aš laimėjau!“ Seni mokymo metodai mus giliai paveikė: nesakome vaikui, kad jis gražus, nes „jis taps nepakenčiamas“; nesveikiname savo komandos nario, kuriam pavyko išspręsti sudėtingą užduotį, nes „jis atsipalaiduos ir paprašys padidinti atlyginimą, gal net paaukštinti pareigas“; neskatiname mokinio žodžiais „labai gerai“, nes jis nebesistengs užduoties atlikti dar geriau ir užmigs ant laurų.
Mes esame įsitikinę, kad pasiekti pažangą galima, tik palaikant įtampą. Labai klaidinga taip manyti! Taikant ne tokius griežtus pedagoginius metodus įrodyta, kad, kai vaikui padedama lavinti jo turimas savybes, jis atsipalaiduoja ir randa savyje jėgų „padaryti geriau“. Kai kritikuojame save, užuot išdrįsę pagirti, mūsų savivertė menksta. Galiausiai iš tikrųjų įtikime, kad nesugebame. Taip slopiname savo gyvybingumą. Mišelis de Montenis buvo teisus sakydamas: „Nuvertinti save yra kvailystė, o ne kuklumas.“
Tapkite geriausiu savo paties draugu
Daugelis vis dar plakame save rykštėmis, ypač už nekantrumą. Dėl to netampame kantresni, tik suteikiame sau skausmo. Tik stebėdami save galime suvokti, kokie negailestingi, despotiški, žiaurūs sau esame. Negana to dažnai žiaurumo mes nevertiname kaip žiaurumo – mes jį suvokiame kaip visiškai normalų dalyką! Sakome: buvau išsižiojęs, kad pamiršau skėtį, kvailas, kad blogai suplanavau savo darbotvarkę, idiotas, kad išjungiau savo telefono garsą, tinginys, nes bėgau nepakankamai greitai ir nespėjau į metro, nors kitas atvažiavo už dviejų minučių...
Kaip išsivaduoti iš šio užburto rato? Iš pradžių atlikite bandymą – kiekvieną dieną save stebėkite, kad nustatytumėte, kiek jūs save persekiojate. Tada ieškokite sprendimo, kaip save ištraukti iš tos aplinkos, kurią patys užnuodijote. Paprasčiausiai suskaičiuokite, kiek kartų per dieną save peikėte, įžeidėte.
Antrasis etapas – elgtis su savimi kaip su tikru draugu, t. y., kur kas maloniau, nei mes įprastai elgiamės su savimi. Nereikia stengtis save pamilti, valandų valandas žvelgiant į savo atvaizdą veidrodyje ir be paliovos beriant komplimentus, – verčiau būti sau švelniam ir maloniam. Leisti sau būti. Kai draugas netinkamai pasielgia, jam tai pasakome, bet nekalame to į galvą, neįkyrime jam, kartodami dešimt kartų iš eilės, kad jis netinkamai pasielgė.
Kalbamės su juo apie tai, kaip jis galėtų atitaisyti žalą, apie priemones, kurių galėtų imtis, kad pagerintų savo elgesį ir tai nepasikartotų. Nekaltiname draugo už padarytą klaidą iki jo gyvenimo galo, nekartojame jam „tu privalėjai“. Mes jį giriame, kai jis to nusipelno, raminame, kai jis nusižengia, padedame jam išsigydyti žaizdas. Be paliovos neprikaišiojame draugui jo trūkumų. Tiesą sakant, vertiname tą žmogų su visais jo trūkumais, net dėl jų! Taip turime elgtis ir su savimi, kai tampame patys sau geriausiais draugais.
Būti maloningam sau nereiškia save išlepinti
Bet dažnai mes blogai suprantame tą antrąjį etapą. Manome, kad būti maloningam sau reiškia save liaupsinti, elgtis su savimi naiviai maloniai, visą dieną save it narcizui raminti ir guosti, pasidovanoti suknelę arba suvalgyti šokolado „pasimaloninant“, kaip pataria kai kurie asmeninio tobulėjimo guru.
Tačiau kartoti sau, kad save myli, ir girti save save už tai, jog pamiršote skėtį, kai gresia lietus, yra groteskiškas ir neveiksmingas būdas. Taip pat neparodome malonės vaikui, nei nuolat jį bardami, nei tenkindami visus jo kaprizus, niekada dėl nieko jam nepapriekaištaudami.
Susitaikydami su gyvenimu, akivaizdžiai pamatome, kokie žiaurūs esame sau. Neretai save plūstame, nes buvome auklėjami nuolat save koneveikti. Kai tai įsisąmoniname, imame šypsotis, save plūsti vis mažiau ir ne taip griežtai. Tai iš tiesų kelia juoką. Taip pat juokinga, kai nuolat sau kartojame „privalėjau“, įsikimbame į praeitį, kuri jau įvyko ir kurios nebegalime pakeisti, užuot sutelkę savo energiją į dabartį.
Nustokite nuolat save vertinti – priimkite save tokius, kokius esate
Susitaikymo su gyvenimu neužtenka tik išmokti, tai – mantra, kurią turime kartoti, kai tik pajuntame, kad vėl leidžiamės užvaldomi nesuprantamų mechanizmų. „Nesu nevykėlis (-ė)“ – tokią mantrą reikia pasitelkti kaip atsvarą mantrai „esu nevykėlis (-ė)“, kuri beveik savaime ateina į galvą bet kokiomis aplinkybėmis. Aš nesu nevykėlis (-ė), taip pat nesu stebuklingų gebėjimų. Besąlygiškai priimu save tokį, koks esu, kad galėčiau pamatyti, ką galiu padaryti, kaip galiu save patobulinti. Taip, esu išsiblaškęs, nekantrus arba nervingas. Priimdamas save, pasijuokdamas iš to, koks esu, tampu labiau susikaupęs, kantresnis, ramesnis. Sužadinti palankumą sau yra veiksmingiausias priešnuodis.
Susidraugauti su savimi yra sunkus darbas, nes reikia išsivaduoti iš mus kaustančių vidinių nuostatų. Čia svarbu ne suprasti: nėra reikšmės, kodėl pykstu ar esu emocionalus, – aš konstatuoju, kad toks esu. Nesistengiu analizuoti, verčiau išmokstu priimti tikrovę tokią, kokia ji yra. Taip pat nesiekiu savęs vertinti – tai reikštų save matuoti pagal skalę, lygintis su standartu, kurio nėra. Aš paprasčiausiai švelniai ir maloningai stebiu, ką ir kaip jaučiu. Vakarų kultūroje, kurioje gyvename, mes pirmiausia esame savo pačių žiaurumo, nukreipto prieš save, aukos – tapome savęs pačių kankinimo ekspertais.
Beje, tai pagrindinė kliūtis, su kuria susiduriama Vakaruose, mokant meditacijos: pirmieji jos mokytojai rytiečiai, atvykę iš Indijos, Tibeto, Vietnamo arba Japonijos, neįvertino, kaip vakariečiai stokoja palankumo sau. Mokytojai iš Rytų nesuprato, kodėl mums sunku susidraugauti su savimi, nes jų kultūroje tai visiškai paprasta, lengviau, nei įveikti kitus sunkumus.
Toks įsitikinimas yra kone šventas: manome, kad viskas paremta egoizmu, individualiu noru ir pavydu. Jokiais būdais negalime atsipalaiduoti. Negebame pamatyti, kad, greta ydų, kurių mes neneigiame, mumyse gali glūdėti ir gerumas bei dosnumas. Žmogus ne visada yra žmogui vilkas – taip skubotai supaprastinę tikrovę, savo daugialypiškumą, mes jaučiamės privalą būti nuolat pasirengę gintis. Taip save sekiname.
Būti maloningam sau buvo ir tebėra vienas iš didžiausių mūsų visuomenės tabu. Vis dar priimta manyti, kad nereikia mokytis būti sau atlaidesniam, tapti sau tikru draugu, liautis save plakus rykštėmis ir negailestingai kaltinus, mat tai yra egoizmo forma, netgi išrinktųjų privilegija. Tačiau, iš esmės žvelgiant, egoistas save myli per mažai, o ne per daug. Iš meilės stygiaus kyla tuštumos jausmas ir frustracijos. Jos kompensuojamos begaliniu troškimu patirti pasitenkinimą. Egoistas yra nesubrendęs vaikas, kuriam reikia kito, kad gautų tai, ko jam nepavyksta gauti iš savęs.
Pradėkite užmegzdami draugystę su savimi. Visiškai save priimti, pajusti sau švelnumą, neatsižvelgiant į savo trūkumus, susitaikant su jais, yra herojiškas aktas. Tik priimdami savo trūkumus, mes galime keistis. Maloninga meilė – paprasčiausias ir tiesiausias kelias susitaikyti, susidraugauti su savimi ir taikiai atsiverti pasauliui.