Skausmas yra neišvengiama gyvenimo dalis. Tačiau kiek nuo jų kenčiame iš dalies priklauso nuo mūsų reakcijos. Daugelis žmonių, nepaisydami skausmo, gali išmokti kurti prasmingą ir pasitenkinimą keliantį gyvenimą.
Mokosi gyventi
„Kasdien mokausi gyventi viltimi, nepaisydama vis užplūstančios nevilties, mokausi patikėti, kad mano gyvenimas – prasmingas ir vertingas“, – sako Dovilė (vardas pakeistas – red.). Auginti viltį jai leidžia patirtis, kad depresija jau pasitraukė, ir ji vis dažniau geba pasinerti į tai, kas iš tiesų yra brangu.
Dar visai neseniai Dovilė stovėjo ant slenksčio, nuo kurio žengus, kelio atgal nebėra.
„Nuo mažumės iš paskutiniųjų stengiausi būti gera mergaitė, gera mokinė, norėjau patikti visiems, norėjau, kad mane girtų, norėjau pateisinti tėvų ir mokytojų lūkesčius. Norėjau būti bent tokia, koks yra mano brolis Tomas. Jam gerai sekėsi mokslai ir jis akimirksniu tapdavo klasiokų, mokytojų bei kaimynų numylėtiniu. O aš visuomet buvau bjaurusis ančiukas“, – prisimena Dovilė.
Pasijusti mylima, vertinga, Dovilei neleisdavo ir jos ambicinga motina. Jai nerūpėjo mergaitės jausmai ir ji nepaisė net darželio grupės auklėtojos pastabų, kad Dovilė yra labai jautri. Grįžusi vakare iš darbo, mama nuolatos dukrai prikišdavo, esą ji nevalyva, per mažai stengiasi: „Tomas galėtų tau parodyti“, „Pažiūrėk, kaip Tomas pasielgė“...
Kai Dovilei sukako trylika, ji savyje „atrado“ naują jausmą – vienišumą, kuris lyg peilis badydavo širdį. Kad nors kiek apmalštų šis kankinantis jausmas, ji atrado, kad gali pasiguosti šokoladu, saldžiais varškės sūreliais. Didėjantis svoris ir dėl to vis dažnėjančios patyčios, nepadėdavo susilaikyti – prislėgtumas ir gėda ją tiesiog nublokšdavo prie saldumynų spintelės.
Kartu Dovilė ėmė nebekęsti savęs ir ypač – savo kūno. Šie jausmai tolydžio didėjo, augo. Galiausiai, sulaukusi šešiolikos ji dvi savaites negalėjo atsikelti iš lovos ir nebenorėjo gyventi. Tuomet pirmą kartą psichologė prašneko apie depresiją. Prasidėjo keletą metų trunkanti kelionė atgal į gyvenimą.
„Tų ilgų pokalbių metu sužinojau, kas lemia mano baimės, nevisavertiškumo, gėdos ir bejėgiškumo jausmus. Ėmiau mokytis nebesmerkti savęs, o jausmus vertinti, kaip reakcijas, kurias lemia mano gyvenimo ir santykių su kitais žmonėmis patirtis“, – pasakoja Dovilė.
Mergina vis dažniau ėmė atpažinti akimirkas, kai prislėgtumas ir gėda skatindavo ją raminti save maistu. Vis dažniau pavykdavo laiku parinkti veiklą, kuri leisdavo sulaikyti link saldumynų besiteisiančią ranką ir vis rečiau užplūsdavo beprasmybės jausmas.
Netrukus Dovilė suprato, kad jai patinka plaukioti. Baseine sutiko draugų, kuriems buvo nusispjauti jos pažymiai, išvaizda ir statusas, bet jiems patiko leisti laiką kartu.
Dovilė – jau universiteto studentė. Nors nerimastingumas ir laikinas prislėgtumas ją lydi ir dabar, kai ruošiasi baigti studijas, tačiau ji žino savo ribas, todėl stengiasi už jų nežengti.
Jausmai – kaip svečiai
„Jausmai kaip svečiai – ateina ir išeina, todėl turime išmokti išmintingai elgtis su jais“, – teigia gydytojas „IPS klinikos“ psichiatras-psichoterapeutas Janas Hilbigas.
Kiekvienas žmogus, gimsta su jausmais ir jiems būdinga išraiška, kūno reakcijomis. Kiekvienas žmogus turi biologiškai lemtą jausmų intensyvumą: vieni – ūmesni, kiti – santūresni. Tačiau mūsų patirtis lemia, kaip ir kokios situacijose mums kils jausmai. Iš žmonių, kurie mus supa, su kuriais susitinkame, taip pat, kaip vaikščioti ar skaityti, rašyti, turime išmokti ir valdyti jausmus. Jei pasiduodame užplūstantiems jausmams, galime atsidurti krizinėje situacijoje. Tokiems žmonėms padeda dialektinės elgesio terapijos specialistas J. Hilbigas.
„Krizinėje situacijoje esantys žmonės, jei jiems nepavyksta pakeisti savo minčių, jaučiasi bejėgiai ir dar labiau klimpsta į neviltį. Pastebėta, kad žymiai lengviau pagerinti gyvenimo kokybę ką nors veikiant, įgyjant naujus įgūdžius negu tiesiogiai bandyti keisti jausmus arba mintis. Todėl jiems galėtų padėti dialektinė elgesio terapija“, – sako psichiatras-psichoterapeutas J. Hilbigas.
Pirmoji pagalba
Kai žmogus negali sustabdyti užplūdusių jausmų, nebemato savo buvimo prasmės ir vertės, dažnai ima žaloti save – rūkyti tabaką, kanapes, nesaikingai vartoti alkoholį, valgyti saldumynus. Žinodamas, kad tai žalinga, vis tiek tai daro ir pratina save prie švelnaus kenkimo sau. Atsisakyti šių įpročių sunku, nes jie siejami su greita, nors ir trumpalaike, teigiama pasekme.
„Kartais jausmai gali būti tokie stiprūs, kad paskatinta žmogų padaryti nepataisomus veiksmus. Tokiu metu svarbiausia greitai nukreipti dėmesį, kad įkarštis praeitų ir jis vėl galėtų pradėti mąstyti“, – sako J. Hilbigas.
Kai užplūsta stiprūs jausmai, dialektinė elgesio terapija siūlo strategijas, kurios padeda juos valdyti. Tai fiziniai dirgikliai. Jie stiprūs, tačiau nesukelia žalingo ilgalaikio poveikio, kaip rūkymas, alkoholis ar saldumynai. Tai gali būti, pavyzdžiui, amoniako pauostymas, – tuo metu nebegali galvoti nieko, išskyrus stipraus kvapo sukeltus pojūčius, arba šaltas dušas ar net ledas jautriausioje vietoje – net pilvo, akmenukas bate, aitrieji pipirai, krienai.
Tačiau specialistas pabrėžia, kad tai tik laiko laimėjimas – žmogui vis tiek reikės išmokti valdyti jausmus.
Sukaupti dėmesį
„Būna fazių, kai mes neigiame faktus – taip skaudu, kad nenorime nė matyti ir žinoti. Tačiau, jeigu nekenčiu savo kūno ir noriu pradėti pokyčius, man nepavyks, kol nepriimsiu situacijos, – kaip galiu pakeisti tai, ko nekenčiu? – aiškina specialistas. – Taigi visų pirma būtina pripažinti, kad yra blogai.
Priėmimas taip pat reiškia, kad matau, jog situacija yra pagrįsta ir žiūriu į tai su atjauta, todėl galiu rūpestingai ieškoti pokyčių. Įsivaizduokite mokytoją, kuris nekenčia mokinio, – taip jis gali jį teigiamai paveikti? Vaikas jausis atstumas, nepageidaujamas, užsivers, nes jam nesaugu prie mokytojo. Taip pat mes elgiamės su savimi – jeigu save tik smerkiame, atmetame ir bandome naikinti, pokyčių nebus.“
Pripažinti situaciją ir suvokti realybę padeda dėmesingumas. Jis leidžia jausti situaciją atsisakant automatinių vertinimo filtrų, kurie leidžia greitai elgtis, bet ir uždengia dalį faktų, kurie gali mums būti naudingi. Dėmesingumas ugdo vidinį stebėtoją, kuris gali į situaciją pasižiūrėti nesusitapatindamas su ja. Išlavinę dėmesingumą, pasak J. Hilbigo, rečiau įsiveliame į vidines audras.
Pavyzdžiui, dėmesingumas leidžia elgtis priešingai stimului, kurį sukelia jausmas – jeigu žmogus nori sumažinti didelį antsvorį, nes jam tai kelia problemą ir žino, kad sportuoti būtų naudinga. Bet nutukusiam žmogui tai daryti gėda. Taip jis įsisuka į ydingą ratą – sportuoti reikia, bet gėda, todėl nieko nedaro ir kenčia nuo antsvorio. Tačiau jeigu jis, žinodamas šiuos jausmus, pasielgtų priešingai – ne pasislėptų namie, o eitų į viešumą, sportuotų, ilgainiui gėda imtų mažėti ir atsirastų teigiamų patirčių – galiu judėti, jėgos auga, padidėjo savivertė ir galiu pasiekti tikslą.
Bendravimo įgūdžiai
Žmonės, kurie sunkiai valdo jausmus, dažniausiai turi ir bendravimo sunkumų. Nevaldantis pykčio žmogus pasiekia tai, kad aplink jį yra pykstančių žmonių ir daug situacijų, kurios sukelia neigiamus jausmus, jie didina nusivylimą, neapykantą. O tai gali vesti prie tokio stipraus savęs neigimo, kuris kartais žmogų priveda prie egzistencinio skausmo – manyti, kad vienintelė išeitis nebebūti.
Tačiau tai irgi galima pakeisti. Pavyzdžiui, žmogui su antsvoriu sunku gauti norimą darbą vien dėl to, kad jis nepasitiki savimi ir nemoka bendrauti. Gali būti ir, kad darbdaviui išvysti šio specialisto privalumus sutrukdys išankstinės nuostatos.
Tokie žmones bendravimo įgūdžių įgyja grupėmis – žaisdami rolių žaidimus. Juose ne tik stiprinama savivertė – pasirodyti kuo geriau ir gauti darbą, bet ir padėti pagrindus ateities bendravimui su tuo žmogumi. Be to, siekiama didinti ir savigarbą – kaip jausiuosi ir kaip galvosiu apie save kai baigsis situacija. Mokomasi kurti ir ilgalaikius santykius, o tai didina pasitenkino jausmą ir gyvenimo kokybę.
„Ši terapija skirta žmonėms, kurie stokoja įgūdžių ir bėdos paprastai neišsprendžiamos. Todėl grupinė terapija derinama su individualia terapija. Individuali terapija padeda žinias įtvirtinti kasdienybėje“, – sako psichiatras.
