Baimė – instinktyvi, prigimtinė reakcija, būdinga net kūdikiams. Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais galime pastebėti baimės reakcijas į stiprų garsą, aukštį, gylį, neįprastus daiktus ar svetimus žmones.
Pastaroji baimė skatina kūdikį laikytis kuo arčiau juo besirūpinančių artimųjų. Psichoanalizė pirminiu baimės šaltiniu laiko gimimą: gimdamas žmogus susiduria su daugybe kliūčių, patiria mirties artumą. Šią teoriją bent iš dalies patvirtina tyrimų duomenys: gimdymo takuose strigę žmonės daug dažniau kenčia nuo klaustrofobijos (uždarų patalpų baimės).
Y. N. Harari knygoje „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ iškelia mintį, kad baimė, nerimas ir nesaugumas išplito dėl pernelyg greitos žmogaus evoliucijos. Itin greitai iš mitybos piramidės vidurio į jos aukštumas iškilęs žmogus nespėjo įgyti tokiam pavojingam plėšrūnui derančio orumo ir pasitikėjimo savimi. Bijodamas ir nerimaudamas dėl savo padėties, žmogus linkęs elgtis agresyviai ir pavojingai.
Kartais sakoma, kad turime būti dėkingi baimei, nes ji mus apsaugo nuo daugybės nemalonumų. Dėl jos išvengiame daugybės pavojų ir liekame gyvi. Tik ar visada gerai dėl to jaučiamės? Bijodami atstūmimo, imamės arba atsisakome daugybės veiklų, kad įtiktume kitiems. Deja, ne visada pamąstome, ar tas priėmimas iš tikrųjų toks jau svarbus, ar ne per didelė jo kaina.
Bijau, bet iš tikrųjų noriu
Baimės gali būti ir išmoktos, įdiegtos. Patyrę kažką nemalonaus, galime imti bijoti situacijų ar objektų, primenančių nemalonią patirtį.
Psichoterapeutas, geštaltinės psichoterapijos pradininkas F. Perlsas pažymi, kad daugiausia baimių kamuoja tuos, kurie buvo auklėjami „lazdos“ principu. Jei tėvai akcentavo bausmes, teigdami, kad turi daryti taip, kai sakiau, nes būsi nubaustas, suaugę vaikai nesąmoningai lauks bausmės ar bijos katastrofos įgyvendindami savo sumanymus.
Analitinės psichoterapijos kūrėjas K. G. Jungas taikliai pastebėjo, kad ten, kur pasirodo stipri baimė, visada yra bent dalelytė troškimo, slapto noro, kad įvyktų tai, ko taip bijome. Turbūt yra tekę pastebėti, kaip nušvinta slapto intriganto veidas, ištariant: „Kad tik niekas nesužinotų…“ Taip pat ir tas, kuris nuolat bijo, kad jį atleis iš darbo, giliai viduje pats nori jį mesti.
Pervargusi mama gali išgyventi stiprią baimę, kad kas nors pavogs jos kūdikį, ir tik neaiškiai nutuokti apie didelį nuovargį, būtinybę pailsėti ir atsitraukti nuo vaiko. Konsultuodama ŽIV paveiktuosius bei jų artimuosius asociacijoje „Demetra“ ne kartą susidūriau su situacija, kai ŽIV diagnozę išgirdęs žmogus išgyvena stiprią mirties baimę, už kurios slypi savižudybės impulsai.
Kaip galime įveikti baimę? Kas būtų jos priešingybė?
Pirmiausia, žinoma, drąsa. Bet tik drąsa baimę įveikti sunku. Būtinai reikia meilės ir tikėjimo. Kai tikiu, kad yra kažkas svarbesnio už mano baimę, galiu atsistoti (nors ir drebančiomis kojomis) ir apginti savo vertybes, įsitikinimus, idealus. Tuomet aš myliu labiau negu bijau.
Sunkiausia nugalėti nepažintą baimę. Už jos slypi begalybė, niekas ir viskas. Nepažinta baimė tampa beribė. Tokios baimės kiekvienas išsigąstų. Jos apimtas žmogus ima bijoti… savo baimės. Prieš jį atsiveria siaubo kambarys, kurį taip ryškiai aprašė Dž. Orvelas romane „1984-ieji“.
Beformę baimės baimę galima suvaldyti pasitelkus vaizduotę. Darbą su vaizduote taiko daugelis psichoterapijos krypčių. Bene plačiausiai šį metodą yra išplėtojusi geštaltinė psichoterapija. Idėja paprasta: tereikia simptomui suteikti pavidalą ir įsivaizduoti jį kaip žmogų, gyvūną, augalą ar kitą gamtos reiškinį ir pabandyti užmegzti su juo kontaktą (arba įsivaizduoti figūrą, kuri tą pajėgtų padaryti).
Klientai nuolat supažindina mane su labai skirtingais baimės pavidalais.
28 m. projektų vadovė Ieva labai bijojo naujų vadovaujamųjų pareigų ir išaugusios atsakomybės. Jos baimė iškilo kaip sovietinių laikų biurokratas – formalus ir susireikšminęs. Moteris sakė, kad niekaip nemokėtų su tokiu bendrauti, nežinotų, kaip prie jo prieiti, ką jam sakyti. Paklausus, ar ji galėtų įsivaizduoti ką nors, kas sugebėtų tai padaryti, Ievai iškilo aktyvios, sportiškos keturiasdešimtmetės figūra.
Tapatindamasi su šia laisva ir dinamiška moterimi, Ieva patyrė savo galią ir jėgą pasipriešinti formaliems ir vienareikšmiškiems vidinio biurokrato reikalavimams. Šalia iškilo ir biurokrato panašumas su tėvu ir kai kurios liūdnos jų bendravimo situacijos, kurios vėliau tapo jos baimių pagrindu.
Baimė gali pasirodyti ir kaip sena rupūžė, jauna gyvatė, įkyri širšė, tingi karvė. Arba žmogišku pavidalu – kaip kaltinantis prokuroras, priekabi viršininkė, visažinė ekspertė, etikečių klijuotoja ar atsidavusi tarnaitė.
Senoji rupūžė – ta, kuri tiek visko matė ir dar daugiau patyrė – pučiasi ir trokšta, kad visi pamatytų jos reikšmingumą. Ji nieko blogo nenori pasakyti, tik perspėti. Ji pavydi visiems ir visko, kad ir kas tai būtų. Ir visi jai atrodo turintys daugiau galimybių nei ji pati. Ji slapta tikisi, kad visi gailėsis, kad neklausė jos išmintingų perspėjimų. Tingi ir inertiška karvė bijo, kad teks atsisakyti to, kas taip gerai pažįstama ir įprasta.
„Gerai taip, kaip yra, kad tik blogiau nebūtų“ – štai jos pozicija. Prokuroras primena, kad stojusi į pokyčių kelią būsiu pati dėl visko kalta. Tarnaitė sunerimsta: „O ar tie pokyčiai netrukdys kitiems?..“ Artistė rūpinasi, kad kam nors visa tai gali ir nepatikti. Priekabi viršininkė orientuojasi tik į rezultatus ir nori juos gauti kuo greičiau. Ir atsiperkamumas jai svarbiau už viską…
Pabandykite įsižiūrėti į baimę. Išdrįsę jai pasipriešinti praturtės, nors gal ir ne visi tuos lobius matys…
