Visi esame susidūrę su fenomenu, kai patiriamą stiprią emociją, pavyzdžiui, liūdesį, dar labiau sustipriname, klausydami melancholiškų dainų, žiūrėdami šimtąkart apverktą „Perl Harborą“ ar skaitydami graudų eilėraštį. Tuomet atrodo, jog išgyvenama emocija yra tokia galinga, kad aprėpia visą pasaulį, ir nėra vietos jokiam kitam jausmui. Paradoksalu, bet taip pat mąstome ir kai džiaugiamės, bijome ar pykstame.

Tačiau juk pasitaiko ir atvirkštinis fenomenas, kai emocijas sukelia išoriniai dirgikliai. Melodija gali sujaudinti subtiliu skambesiu, filmas – sukelti stiprų susitapatinimo jausmą, tačiau ką, atmetus visa kita, gali žodis?

Paprasčiausias žodis – ištartas, užrašytas, mintyse išsakytas?

Šiandien mokslininkai surenka vis daugiau įrodymų, kad mūsų vartojamas žodynas daro tiesioginę įtaką ne tik įsitikinimams, pasaulėžiūrai bei savęs suvokimui, bet net ir fiziniam kūnui.

Tad kokia ta žodžio galia ir ką mes galime padaryti, kad ji pirmiausia būtų teigiama?

Žodžiai – požiūrio pamatas

Sakoma: „Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu.“ Panašiai yra su mūsų žodžiais – mūsų pasirinkti žodžiai daug apie mus atskleidžia. Psichologo J. Schaferio teigimu, žodžiai – lyg filtras, kurį naudojame mus supančiam pasauliui suvokti, įprasminti. Kadangi pažinimo laukas yra ribotas, mūsų pačių ir aplinkinių žodynas tampa vienu pagrindinių įrankių sudėtingam pasauliui suvokti.

Įsivaizduokite, kad susiduriate su nepažįstamuoju. Stebėdamas jo elgseną, manieras ir kalbėseną, kaipmat pradedate ieškoti žodžių, kuriais galėtumėte jį apibūdinti. Tai suteikia saugumo, užtikrintumo pojūtį, nepažįstamą objektą identifikuojant kaip draugišką, atvirą ar šiltą. Įdomu, kad net ir neigiama etiketė „nepatikimas“, „įtartinas“ ar „atgrasus“ atlieka funkciją – paruošia mus įsivaizduojamai grėsmei ir mobilizuoja jėgas.

Kodėl? Pasak M. Meacham, mūsų vartojama kalba fiksuojama tam tikrose smegenų dalyse, kurios tiesiogiai siejasi su gerokai primityvesnėmis smegenų dalimis, atsakingomis už pagrindinius poreikius ir išgyvenimą.

Įvardydami objektus, jų savybes, dėl sudėtingo smegenų veiklos proceso suaktyviname ir atitinkamas organizmo funkcijas, padedančias išgyventi ar palaikyti socialinį statusą. Tai paaiškina, kodėl sarkastiška replika šiandien gali sukelti tokių pačių emocijų kaip mūsų protėviams pavogtas grobis.

Tad tarp mūsų vartojamų žodžių (ir išorinei komunikacijai, ir vidiniam monologui) ir mūsų pasaulėžiūros yra tiesioginis ryšys. Įvardydami aplinką kaip teigiamą, mes ne tik pasijuntame geriau – toje aplinkoje mes toliau kryptingai ieškome patvirtinimų apie jos teigiamumą. Tai patvirtina klasika tapę tyrimai, pavyzdžiui, 1967 m. E. E. Jonas ir V. Harris tiriamiesiems davė skaityti kelis rašytojų kūrinius.

Dalyviams buvo pasakyta, kad šie darbai priklauso tam tikroms politinėms pažiūroms (nors iš tiesų tai buvo atsitiktinis skirstymas). Paskaitę šiuos darbus, tiriamieji iš tiesų pastebėdavo atitinkamos politinės krypties komentarų. Netgi sužinojus, kad iš tikrųjų politinės pažiūros buvo priskirtos tiesiog metant monetą, dalyviams vis tiek atrodė, kad kūrinyje yra anksčiau nurodytos krypties minčių.

Mes linkę lipdyti etiketes ne tik kūriniams, bet ir aplinkiniams (atkaklus, atsakingas, tinginys, savanaudis ir pan.) ir pamirštame, kad elgesį gali lemti paprasčiausios aplinkybės. Tokias etiketes klijuojame patys arba gauname jas iš aplinkos. Šis socialinis fenomenas, kai žmogaus elgsena priskiriama jo asmeninėms savybėms, o ne paaiškinama susiklosčiusia situacija (pavyzdžiui, metama moneta), vadinama pagrindine atribucijos klaida.

Kaip save apibūdintumėte, jeigu savo žodyne turėtumėte vos penkis žodžius? Kokie pirmieji būdvardžiai šauna į galvą? Jie teigiami ar neigiami? Užsirašykite ir stabtelėję paanalizuokite, ką tai atskleidžia apie jus, jūsų požiūrį į save ir aplinką. Kaip dažnai jūsų elgsena būna nulemta situacijos, o kaip dažnai jūsų asmenybės ypatumų? Kartais vieno atsakymo paprasčiausiai nėra, tačiau jau pati paieška yra naudingas ir atradimų kupinas dialogas su savimi.

Psichologų nuomone, mūsų savivertė tiesiogiai priklauso nuo to, ką patys apie save galvojame. Save apibūdindami tam tikru būdvardžiu, mes, kaip ir to tyrimo dalyviai, kryptingai ieškome atitikmenų savo veiksmuose, aplinkinių komentaruose, sėkmės ar nesėkmės receptuose.

Tad, jei manome, kad esame drąsūs, rasime galybę pavyzdžių, patvirtinančių mūsų įsitikinimą – lygiai tiek pat, kiek manydami, kad esame bailiai.

Kodėl mūsų naudojamas žodynas apie save ir aplinką taip smarkiai veikia mūsų požiūrį, įsitikinimus, emocijas? Kaip tai paaiškinti? Atsakymai slypi mūsų smegenyse.

(Ne)paprasti neuromokslo atradimai

Rengdama straipsnį, nusprendžiau pati daugiau įsiklausyti į mane supančią kalbą. Ką girdžiu troleibuse? Parduotuvėje, stovėdama prie kasos? Darbe, įtemptą pirmadienį arba nurimusį penktadienį? Ką girdžiu susitikusi su artimaisiais, šeima? Paradoksalu, tačiau kur kas labiau atmintyje įstringa išgirsti neigiami žodžiai – kartais net atrodo, kad jų aplink gerokai daugiau nei teigiamų.

Pastebėjau, kad ta aplinka, kurioje dominuoja teigiama žodinė komunikacija, tampa patrauklesnė, išstumdama į antrąją planą negatyvaus žodyno pritvinkusią erdvę.

Pasak mokslininko T. J. Borchardo, tai yra visiškai natūralu. Vertinant evoliuciniu aspektu, žmogus yra linkęs nerimauti – atidus dėmesys galimoms grėsmėms jam padėjo išgyventi, tad mūsų smegenys tebėra skirtos galimo pavojaus paieškai ir analizei.

Šiai laikais, pasitelkę naujausias technologijas, jau galime užtikrintai pasakyti, kokį poveikį mūsų mintims ir organizmui daro naudojamas arba mus supantis žodynas. Mokslininkų Andrew Newbergo ir Marko R. Waldmano atlikto tyrimo metu tiriamiesiems buvo pateikiami teigiami žodžiai (taip, taika, meilė ir pan.) bei neigiami žodžiai (ne, mirtis, liga, skurdas ir pan.), o jų smegenų aktyvumas buvo matuojamas funkcinio magnetinio rezonanso prietaisu. Rezultatai nepaliko abejingų.

Pasirodo, teigiami žodžiai suaktyvino priekinę smegenų skiltį, iš kurios vėliau signalas keliauja į motorinę smegenų dalį bei už emocijas atsakingus centrus (lot. thalamus). Tai reiškia, kad teigiami žodžiai, suaktyvinę šią grandininę reakciją, nulėmė teigiamų veiksmų pasirinkimą, teigiamą savęs ir aplinkinių vertinimą.

Maža to, dalyvių organizme reikšmingai sumažėjo streso hormono kortizolio, kuris sukelia „bėk arba kaukis“ parengtį arba tiesiog palaiko ilgalaikio streso padarinius: įsitempusius raumenis, sustojusį virškinimą, padažnėjusį širdies pulsą, aukštesnį kraujospūdį ar sumažėjusį lytinį potraukį.

Be to, ilgalaikis teigiamų žodžių vartojimas ne tik reikšmingai sumažina šiuos ilgalaikio streso padarinius, bet ir skatina teigiamų emocijų, minčių atsiradimą bei palankų požiūrį į save ir aplinkinius.

O neigiami žodžiai sukelia priešingą reakciją. Jie ypač veikia už emocijas, apetitą bei miegą atsakingos smegenų struktūros – migdolo – aktyvumą. Pasirodo, jau pats žodis „ne“ savaime suaktyvina migdolo siunčiamą pavojaus signalą organizmui, o kartu ir streso hormonų bei mediatorių išsiskyrimą.

Kuo gausesnis ir dažniau vartojamas neigiamų žodžių rinkinys, tuo stipresnis efektas: sutrikęs miegas, sumažėjęs apetitas, suprastėjęs loginis mąstymas, kalba ir netgi gebėjimas patirti džiaugsmą bei pasitenkinimą. Nuolatinė neigiamų žodžių tirada taip veikia smegenis, kad ryšiai tarp neigiamų asociacijų (vertinant save, aplinkinius, ateitį) neįtikėtinai sustiprėja.

Žmogus nebegali tinkamai įvertinti jį supančios aplinkos. Atrodo, kad aplink slypi pavojai, o jis pats jaučiasi neramus, prislėgtas ir suirzęs. Taip susidaro uždaras ratas.

Taigi A. Franso frazė „nėra stipresnės magijos už žodžių galią“, šiandien įgyja ne vien romantinę, bet ir moksliškai pagrįstą prasmę. Mūsų vartojami, girdimi ir išsakomi žodžiai daro didelį poveikį mums patiems bei aplinkiniams ir psichologine, ir fiziologine prasme.

Tad, norint pagerinti gyvenimo kokybę ar juo labiau ištrūkti iš negatyvaus uždaro veiksmų, minčių ir žodžių rato, svarbu treniruoti savo smegenis, stiprinti ryšius tarp teigiamų asociacijų ir išmokti selektyviai dėmesį skirti teigiamam žodynui.

Praktiniai patarimai

Žinoma, tikėtis, kad aplink save galima susikurti aplinką, kurioje niekada neišsprūstų nė viena pikta frazė ar keiksmažodis, yra mažų mažiausiai naivu. Na, nebent izoliuoti medituotume vienuolyne – ir vis tiek bent mintyse retkarčiais nusikeiktume dėl kietų grindų.

Mokslininkų nuomone, neverta kurti sau iliuzijos apie idealią, nepriekaištingą aplinką – kur kas realistiškiau dėti pastangas būti sąmoningesniems ir dėmesingesniems. Atkreipti dėmesį į sakomus žodžius, girdimus komentarus, skaitomą tekstą. Gebėti pasirinkti, atsisakyti.

Jei manote, kad šie maži pasirinkimai neturi prasmės ir realaus poveikio, žvilgtelėkite į negatyvius žodžius ir prisiminkite, kad ką tik jūsų organizme pasileido ištisa grandinė streso hormonų. O kliaunantis pozityviosios psichologijos atstovės, mokslininkės Barbaros Fredrickson tyrimų duomenimis, kiekvieno neigiamo žodžio poveikį neutralizuoti gali trys teigiami, tad taisau padėtį ir sakau: „Taip, taip, taip.“

Štai keli psichologų B. Fredrickson bei S. Hibbs praktiniai patarimai, ką dėl teigiamesnio žodyno ir pozityvesnės savijautos galime padaryti patys.

1. Dažniau sutikite. Kai tik turite galimybę, padarykite paslaugą sau ir sakykite „taip“. Garsiojo filmo „Jis sako TAIP“ aktoriaus Jimo Carrey įkūnytas herojus pridėtų, kad dažnai sakomas „taip“ iš tiesų suteikia jėgų, suaktyvina, skatina teigiamas emocijas, pagaliau suteikia naujų nepakartojamų potyrių.

2. Kalbėkite ramiu tonu. Pastebėta, kad pakeltas tonas ar agresyvi kalbos maniera skatina mus rinktis ir neigiamus žodžius, kaltinti, pulti. Tad, užbėgdami įvykiams už akių ir nenorėdami sukelti bereikalingo konflikto, kalbėkite ramiai ir užtikrintai.

3. Atraskite jungtuką „vis dėlto“. Visi susiduriame su sunkumais ir nemaloniais išgyvenimais, tik kiekvienas skirtingai juos interpretuojame. Tačiau kaip dažnai mes net ir teigiamą patirtį nuspalviname tamsiomis spalvomis, pavyzdžiui: „kaip laukiu atostogų. Bet koks skirtumas, vis tiek negaliu sau leisti niekur išvykti“ arba „kokia gardi vakarienė, tačiau kiek po jos teks tvarkytis“. Nežinau, kaip jums, bet man nei vakarienė nebeatrodo gardi, nei atostogos malonios.

Mokslininkai siūlo atrasti jungtuko „vis dėlto“ grožį ir juo užbaigti kilusias neigiamas mintis, pavyzdžiui: „šiandien esu pervargęs, vis dėlto užbaigsiu paskutinį darbą ir tuomet ilsėsiuosi“ arba „jaučiuosi nevertinamas savo naujoje darbovietėje, vis dėlto galiu toliau mokytis, ugdyti savo kompetencijas ir ilgainiui surasti labiau mane vertinantį darbdavį.“ Šis paprastas jungtukas suteikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir skatina veikti.

4. Stenkitės atsisakyti neigiamų žodžių. Be abejo, tai nereiškia, kad ligas ar netektis nuo šiol vertėtų vadinti „tais, kurių nevalia minėti“, tačiau, turėdami galimybę tarp „negalima“ ir „aš renkuosi“ arba „neįmanoma“ ir „tai iššūkis“, pabandykite rinktis pozityvesnį variantą.

5. Atsakingai rinkitės supančią aplinką. Jei nuolat tenka klausyti skundų, barnių arba neigiamų komentarų, pagalvokite, kaip to išvengti. Išsakyti nuomonę, vengti susitikimų su toksiškais žmonėmis, nukreipti iškilusias temas kita linkme, kategorišką kritiką atremti humoru – tai tik keletas naudingų būdų, padedančių pasijusti geriau.

Daugiau psichologijos žinių įgykite studijuodami Psichologijos akademijoje!