Barščiams – ypatinga pagarba
Jei namuose be naudos vietą užima didelė senovinė sriubinė, pats laikas nuvalyti nuo jos dulkes ir pasikviesti svečių. Šis indas, kai jame garuoja barščiai ar raugintų kopūstų sriuba, gali puikuotis ant vaišių stalo, nors kitos sriubos paprastai pilstomos į lėkštes virtuvėje.
Sultinius ir trintas sriubas dera patiekti kitaip. Jos pilamos ne į gilias lėkštės, o į specialius indelius su viena arba dviem rankenėlėmis, dedamus ant plokščios lėkštelės, kad, išsiliejus skysčiui, netyčia nebūtų sutepta staltiesė. Šį patiekalą reikia valgyti ne valgomuoju, o desertiniu šaukštu. Džiūvėsėlius ir žalumynus geriau dėti į atskiras lėkštutes, kad kiekvienas svečias galėtų pats jų įsiberti tiek, kiek nori. Jei sultinys įpiltas į puodelį su viena rankenėle, galima drąsiai už jos paėmus skystimėlį išgerti kaip arbatą, jei į indą su dviem rankenėlėmis – reikia valgyti kaip sriubą.
Etiketas griežtai draudžia suvalgyti sriubą iki paskutinio lašelio: lėkštės negalima paversti nei nuo savęs, nei į savo pusę. O jei patiekalas labai patiko, paprašykite šeimininkės dar vienos porcijos – tai jai bus didžiausias pagyrimas.
Sumuštinis: paprasčiau nei paprasta?
Ne naujiena, kad namie ryte viena ranka griebiame sumuštinį ir skubiai jį kramsnojame, o kita dar spėjame nuveikti vieną kitą darbelį, pavyzdžiui, išmaišyti cukrų kavos puodelyje. Restorane ar svečiuose šiam valgiui tenka skirti daugiau pagarbos. Vaišinami įspūdingo dydžio sumuštiniu turėtume įsidėti jį į lėkštę ir valgyti peiliu ir šakute.
Kiek kitoks suvožtinių likimas – jie sukurti tam, kad būtų galima valgyti neišsitepant rankų. Tad, jei svečiuose tektų vaišintis tokiu patiekalu, drąsiai kibkite į jį abiem rankomis.
Vis dėlto vaišėms tinkamiausi vieno kąsnio sumuštinukai. Jie gali būti klasikiniai – duonos riekelės su minkštų produktų (ikrų, pašteto ar kitokio aptepo) sluoksniu. Arba smeigtukais perveriami sumuštinukai su kietais produktais (sūriu, kumpiu, alyvuogėmis ir kt.). Šie užkandžiai valgomi rankomis laikant duonos riekelę arba pagaliuką, kuriuo jie persmeigti.
Sumuštiniai dedami į didelę plokščią lėkštę taip, kad nesuliptų. Kiekvienam svečiui pasiūloma lėkštelė ir servetėlė, jei jie sumuštinius valgo rankomis.
Jeigu reikia pramušti šarvus
Jūrų gėrybės nėra toks įprastas patiekalas, kad lukštentumėte jas taip pat įgudusiai, kaip pjaustote karbonadą? Tai neturėtų tapti kliūtimi jomis mėgautis.
Midijų geldelės patiekiamos atvertos, nes, norint įveikti jų apsaugą, iš pradžių reikia jas panardinti į verdantį vandenį, paskui geldeles atidaryti specialiomis žnyplėmis. Beje, valgant šios turėtų būti ant stalo ir padėti susidoroti su midijų „šarvais“: kaire ranka žnyplėmis prilaikoma geldelė, o dešine paėmus paprastą arba austrių šakutę išimamas moliuskas. Tiesa, įmanoma išsiversti ir be žnyplių, tada geldelė prilaikoma ranka. Moliuskai be geldelių valgomi peiliu ir šakute.
Austrių kriauklės dedamos praviros ant padėklo su grūstu ledu. Geldelė imama kairiąja ranka, o minkštimas atskiriamas specialia tridante šakute. Beje, stenkitės austrę ne pasmeigti, o atsargiai šakute paimti. Prieš keliaujant šiam moliuskui į burną, ant jo pagal skonį užberiama šiek tiek šviežiai maltų pipirų ir užlašinama keletas lašų citrinų sulčių.
Lukštenti krevetes kaip saulėgrąžas smagu namie įsitaisius priešais televizorių. Viešesnėje vietoje šios jūrų gėrybės patiekiamos jau nuvalytos, nebent viena ar dviem neišlukštentomis papuošiamas valgis. Lukštentas krevetes iš indelio reikia imti austrių šakute ir pamirkyti į padažą, o jei jų yra patiekale, valgomos įprasta šakute ir peiliu. Jei pakliūva vėžiagyvis su uodegėle, ši ne nugnybiama pirštais, o atpjaunama peiliu.
Kalmarais mėgautis itin lengva: jie neturi nei kiauto, nei geldelės, dažniausiai paduodami supjaustyti, naudojama šakutė ir peilis.
Omarai valgomi tam tikru stalo įrankiu: šio dvidante šakute iš kiauto ištraukiama mėsa, o plokščiu šaukšteliu iškabinamas skystimas. Dorojamo omaro gabalą reikia nesivaržant suspausti rankoje, o jei skanios mėsytės nepavyksta iškrapštyti, galima ją iščiulpti.
Jei jūrų gėrybės valgomos ne tik su stalo įrankiais, bet ir pasitelkus rankų jėgą bei miklumą, joms nusiplauti atnešamas indas su vandeniu ir citrinos skiltele.
Kur dėti vyšnios kauliuką
Gražiu iš prancūzų kalbos kilusiu žodžiu „desertas“ vadinami saldieji patiekalai – jais paprastai baigiamos vaišės. Deserto indai ir įrankiai yra mažesni ir dailesni nei pagrindinių patiekalų. Tad ir jo valgymo taisyklės kiek kitokios.
Tortai patiekiami jau supjaustyti (išimtis – vestuvių gardumynas; jį tradiciškai dalija ir pirmiausia skanauja jaunavedžiai.) Trikampis torto gabalėlis valgomas desertiniu šaukšteliu arba šakute nuo smailiojo galo plačiojo link. Tiesa, jei torto pagrindas kietas ir ne taip lengvai įveikiamas, prireiks desertinės šakutės ir peilio, o kad pjaustyti būtų patogiau, jo gabaliukas paverčiamas ant šono.
Cukraus pudra pabarstytas spurgas, ragelius, įdarytus, plikytus pyragaičius reikia įsidėti į lėkštutę ir valgyti rankomis. Nors niekas nedraudžia naudoti ir desertinės šakutės, ji nebūtina.
Vazelėse duodamą desertą: želė, tiramisu, kremą, plaktą grietinėlę, putėsius, patariama valgyti arbatiniu arba desertiniu šaukšteliu. Saldūs valgiai su uogomis skanaujami savaip – vyšnaitė pakabinama ir kauliukas padedamas ant lėkštelės šaukšteliu. Gerti iš desertinės vazelės skystį, netgi kompotą, nedera, nors lyg ir norėtųsi. Pavalgius šaukštelis paliekamas ne vazelėje, o lėkštelėje, ant kurios ši pastatyta.
Sausainiai ir kiti panašūs saldumynai valgomi paprastai – imama rankomis ir mėgaujamasi. Jei gardėsio, tarkime, šakočio, gabalas nemažas, šis laužomas į smulkesnius.
Dailiai valgyti ledus – šioks toks menas. Iš pradžių šaukšteliu atgnybiamas ledų rutuliuko gabaliukas, jis lengvai sutrinamas, kad aptirptų, pakabinama šaukštelio galu ledų tiek, kiek galima įsidėti į burną, ir iškart suvalgoma. Šaukštelyje ledų neturėtų likti. Jeigu manote, kad visai smagu po truputį iš visų pusių laižyti šaukšteliu pakabintą didelį kąsnį šio skanėsto, nenustebkite, jei stalo kaimynai pradės į jus keistai žvilgčioti.
