Nuo prancūzų filmų iki virtuvės

Lietuvoje karaliaujant prancūzų filmų festivaliui „Žiemos ekranai“, tai puiki proga pakalbėti apie šio krašto virtuvę. Juolab kad ne vienas Holivudo ar prancūzų režisierius savo filmuose yra atkreipęs dėmesį į prancūzų virtuvės ypatumus.

Juostose „Džuli ir Džulija“, „Šokoladas“, „Aukštoji virtuvė“, „Šefas“, „Šimto žingsnių kelionė“ maistas yra iškeliamas kaip gurmaniškas malonumas, o jį gaminantys šefai prilyginami menininkams.

Apie ne vieną kino režisierių įkvėpusią prancūzų virtuvę sutiko papasakoti Prancūzijos maisto kultūrą Lietuvoje puoselėjančio prekybos tinklo „IKI“ viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė. Šiam tinklui vadovaujantis prancūzas Gerardas Rogas jau kelerius metus stengiasi lietuvius supažindinti ne tik su savo šalies, bet ir kitų kraštų virtuvėmis.

Prancūzų mitybos įpročiai

„Vieniems maistas – organizmo degalai, reikalingi žmogaus gyvybinėms funkcijoms palaikyti, kitiems – vaistas nuo gyvenimo negandų, ypa
depresijos. Prancūzams – tai vienas iš gyvenimo malonumų, mėgavimosi maistu jie niekada neišdrįstų pavadinti nuodėme. Pasak prancūzų, valgydami niekuomet neturime jausti kaltės, priešingai – tik mėgautis. Ir būtent šios taisyklės pirmiausia išmoksite lankydamiesi Prancūzijoje“, – pasakoja B. Čaikauskaitė.

Prancūzų mitybos įpročiai nekinta daugybę metų. Dažniausiai jie valgo tris kartus per dieną, vaikams prieš vakarienę leidžiama lengvai užkąsti. Mažieji, valgydami tris kartus, sulaukę pietų ar vakarienės, jaučiasi labiau išalkę, todėl yra mažiau išrankūs maistui. Šeima visuomet susiburia prie bendro stalo ir tradiciškai kalbasi apie maistą, ingredientus, jų skonį, derinius, tačiau viena iš dažniausių pokalbio apie maistą temų – jo kilmė. Tai ypač įdomu vaikams, jie noriai įsitraukia į diskusiją ir taip sužino apie sveiką mitybą, iš kur atkeliauja produktai. Nuo mažų dienų lydimi atsakingo požiūrio į maistą, valgymą, prancūzai tampa daugybę sekėjų turinčių dietų pradininkais. Žinome Madeleine‘os Gesta valgomąją, Alaino Delaboso – chronobiologinę dietas, o dėl Pierre‘o Dukano baltymų dietos pamišęs visas pasaulis.

Prancūziški pusryčiai – dažniausiai jokių pusryčių

Vienose pasaulio šalyse pusryčiams populiaru valgyti saldžius patiekalus – blynus su uogiene, klevų sirupu, grietinėle, dribsnius su pienu, skrebučius su šokoladiniu kremu. Kitur pusryčiai sotesni – kepta kiaušinienė su šonine ir daržovėmis, košės ar sotūs sumuštiniai. Prancūzai per pusryčius vengia itin saldžių valgių, nes, jų manymu, tai, kas saldu – keksiukai, spurgos, plikyti pyragaičiai ir net blynai, tinka tik kaip desertas. Pas prancūzus ryte ant stalo nerasi ir mėsos, kiaušinių, sūrio ar daržovių.

Prancūzai, pasak prekybos tinklo atstovės, pusryčiams lengvai užkanda, bet dažniausiai nevalgo nieko. „Pusryčiai Prancūzijoje ilgai vadinti déjeuner, išvertus, tai reiškia pietus. Kiek vėliau atsirado tradicija pusryčiams suvalgyti nedidelį kruasaną ar prancūziško batono riekelę su sviestu bei džemu. Rytais prancūzai dažniausiai geria kavą ar vandenį ir suvalgo kokį nors vaisių. Tokie pusryčiai vadinami mažaisiais pietumis (pranc. petit déjeuner).“

Pietūs – daug sviesto, grietinėlės ir meilės

Pietūs prancūzams – ypatingos svarbos dienos dalis. „Dažnai tradiciniai pietūs yra valgomi po darbo, vakarienės metu, o darbe suvalgoma salotų. Kadangi prancūzai valgydami nėra linkę skaičiuoti laiko, tad dažniausiai mėgaujasi trijų ar net keturių patiekalų pietumis. Jie prasideda nuo salotų, pagrindinis patiekalas ruošiamas iš mėsos (populiaru troškinta jautiena su pupelėmis, ančių krūtinėlė) arba iš žuvų. Prieš desertą gali būti patiekiamas ir sūrio užkandis“, – atskleidžia B. Čaikauskaitė.

Dažniausiai pagrindinis patiekalas būna itin sotus, o jį ruošiant negailima ne tik meilės, bet ir sviesto ar grietinėlės. Prancūzams padažas – patiekalo esminė dalis. Tai ypač akivaizdu filme „Džuli ir Džulija“, aktorei Meryl Streep ši juosta atnešė net 11 apdovanojimų, tarp jų – Auksinio gaublio. Filmo pabaigoje rodoma, kaip garsios kulinarės Julios Child receptus išbandžiusi tinklaraštininkė Džulija jos garbei atidarytame muziejuje apsilanko nešina ne gėlėmis, o sviesto pakeliu.

Kas vakarienei? Be abejo, sūris!

Viena iš dažnai cituojamų prancūzų generolo Charles‘io de Gaulle‘io frazių yra būtent apie maistą. „Kaip galima valdyti šalį, kuri turi 246 rūšis sūrio?“, – teigė garsusis strategas. O prisimenate, ką sakė rašytojas Francoisas Rabelais? „Valgis be sūrio? Tai tas pats, kas gražiausia ledi be vienos akies.“ Iš tikrųjų sūrių pasirinkimas Prancūzijoje itin platus, tad nenuostabu, kad kiekvienas šeimos narys dažniausiai turi savo mėgstamą sūrio rūšį ir jį valgo dažnai, o ypač juo mėgsta pasilepinti vakare.

„Kaip ir minėta, daug ir ilgai dirbančių prancūzų vakarienės iš tikrųjų yra vėlyvi pietūs iš kelių patiekalų, valgio metu išgeriama taurė vyno ar paprasto vandens. Tačiau tradiciškai prancūziška vakarienė yra lengva, tai gali būti užkandis su sūriu, vaisiai ar jogurtas“, – pasakoja „IKI“ viešųjų ryšių vadovė.

Ir, beje, – jokių užkandžių dieną.

Prancūzų virtuvė – tai kitoks požiūris į maistą. Tikriausiai dėl to dar ne kartą apie ją bus kalbama ir ekrane.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis