Su Tilda Jūs pažįstama ir bendradarbiauti pradėjote labai seniai, dar jai dirbant su režisieriumi Dereku Jarmanu. Kaip susitikote?
Dereką pažinojau dirbdama Londone dar 8-ąjį dešimtmetį. Kai Berlyno kino festivalyje jis pristatė juostą „Karavadžas“ („Caravaggio“, 1986 m.), su juo buvo ir filme vaidinanti Tilda. Mane žavėjo neįprasta jos vaidyba. Susitikome ir iškart susidraugavome. Tuo metu aktorės kaip tik ieškojo režisierius Klausas Wyborny, – jam tada padėjau dirbti. Supažindinau jį su Tilda. Aktorė iškart sutiko imtis vaidmens ir taip filmo kūrybinė grupė atsidūrė Fidžyje, – čia aš užaugau. Filmavimo metu drauge praleidome labai daug laiko, tai sutvirtino mūsų draugystę. Vėliau susitikdavome, kai ji lankydavosi Berlyne, o aš – Londone. 1988-aisiais viena Vokietijos televizija paskelbė trumpametražio filmo tema ,,Žvilgsnis iš išorės“ konkursą. Pamaniau, kad būtų įdomu dviračiu apvažiuoti visą Berlyno sieną. Paklausiau Tildos, ar jai tai būtų įdomu. Ji sutiko.
Kas Tilda buvo 1988-aisiais? Tikriausiai anuomet ji buvo žinoma tik gana uždaram kino kūrėjų ratui?
Tikrai taip. Kita vertus, „Karavadžas“ sulaukė labai daug dėmesio. Dereko draugas Niujorke net kažką pasamdė dažais ir filmą reklamuojančiais šūkiais išpurkšti miesto grindinius. Žmonės Tildą pradėjo pastebėti. Po metų ją supažindinau su režisiere Sally Potter. Ji kūrė filmą ,,Orlando“. Pamenu: nors Sally ir Tilda labai stengėsi, juostai surinkti pinigų nebuvo lengva. Britų kinas labai konservatyvus, jų nelabai kas suprato. Būtent „Orlando“ buvo tas filmas, po kurio Tilda tapo atpažįstama.
Ką Jums reiškė Berlyno siena. Kodėl pasirinkote kelionę dviračiu?
Žmonės čia visuomet važinėjo dviračiais. Gyvenau Potsdamo aikštėje, vieno fabriko viršuje. Ten, kur šiandien stūkso daugiaaukščiai, anksčiau pro langus matydavau sieną. Tai buvo labai dramatiška vieta. Dažnai palei ją mindavau iki pat vyriausybės pastato, kartais net naktį. Daug galvojau apie Berlyno istoriją. Važiuodamas dviračiu turi daugiau laisvės stebėti tai, kas tave supa. Pamaniau, kad tai būtų geras būdas apžiūrėti visus 160 sienos kilometrų. Prieš filmuodama šį eksperimentą atlikau pati. Tąkart iki galo suvokiau Berlyno realybę. Gyvenome siena aptvertoje teritorijoje! Suvokiau, kaip taip buvo dirbtinai sustabdyta miesto plėtra, kad jis buvo priverstas augti viduje. Įsivaizdavau ir neįsivaizduojama: euforiją, kuri kiltų tai sienai griuvus…
Ar tuo metu buvo kokių nors užuominų, kad taip gali nutikti?
Tikrai ne. Tačiau neseniai, rengdama filmo „Minant kadre“ užkadrinio teksto versiją Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui, dar kartą įsiklausiau į žodžius, kuriuos filme taria Tilda: „Siena, siena, gražioji siena, jei tu sugriūtum… ir žmonės galėtų…“ Be to, viename kadre matyti mažas lipdukas su užrašu, kad Berlynas bus išlaisvintas nuo sienų. Filme daug užuominų, kai aktorė lyg ir nuspėja, kad tai nutiks. Visai netrukus neįsivaizduojama tapo faktu.
Filmo „Nematoma siena“ parengiamieji darbai prasidėjo jau po dešimtmečio. Su 8 mm superkamera filmavau miesto pokyčius. Tuo metu Tilda augino du mažus vaikus. Nors aktorė ir buvo nominuota „Oskarui“, nesisekė su projekto finansavimu – Vokietijos televizijos nesiryžo jo paremti dėl neįprastos formos. Aplinkybės tapo palankios tik 2009-aisiais.
Ar siena ir jos simbolika svarbi Jūsų kūryboje plačiąja prasme?
Be abejonės. Ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Netoleruoju jokios atskirties formos. Ji simbolizuoja rasizmą, baimę, kito baimę, net ir amžiaus grupių izoliaciją, egzistuojančią Vakarų Europoje. Siena yra šokiruojanti, dramatiška butaforija, atskirianti žmones, kurie kartą gyveno kartu. Tai – įkalinimas teritorijoje, jėgos spektakliai… Mintis statyti Berlyno sieną yra nesuvokiama, kvaila, ką kalbėti apie tos idėjos šalininkų žiaurumą – jie buvo netgi pasiryžę žudyti besipriešinančiuosius tai idėjai. Man šios temos nuo vaikystės kelia labai stiprius jausmus ir norą priešintis. Jaudina nesąžiningumas kitų žmonių atžvilgiu, klasifikacija į geresnius ir blogesnius.
Filmas ,,Nematoma siena“ dedikuotas Palestinos žmonėms. Svarbu suprasti, kad Palestinos žmonės yra tiek žydai, tiek arabai. Jie gyveno kartu dar prieš Izraelio valstybės įkūrimą, prieš iškylant tai baisiai sienai. Sienos griūtis Berlyne atrodė neįmanoma dar 1988-aisiais. Šiandien tai atrodo neįmanoma Artimuosiuose Rytuose, bet anksčiau ar vėliau tai įvyks.
Filmuose užfiksuota tyla bei garsas – labai iškalbingi, o Tildos šnabždėjimas užburiantis. Kaip rengėte filmo „Minant kadre“ tekstą?
Turėjau daug idėjų, užrašų, momentinių nuotraukų. Reikėjo kažkaip viską sudėlioti. Norėjau nusakyti sienos reikšmę ir visumą, o ne pafilmuoti ją kas dešimt kilometrų. Kai kūrėme pirmą filmą, filmuoti galėjome nuo 9 ryto iki 5 vakaro, turėjome labai mažai laiko, o atstumas buvo didelis. Užkadrinis tekstas atsirado paskutinę naktį, kai Tilda, aš ir kompozitorius Simonas Fisheris Turneris susėdome ant grindų ir pradėjome kalbėtis. Tilda prisiminė kelionę ir matytus objektus. Taip atsirado tie gražūs, protingi, poetiški tekstai. Su Tilda dirbti labai gera. Ji – ne tik artima draugė, bet ir labai daug duodanti kūrėja, gebanti įsivaizduoti, interpretuoti, transformuoti.
Tikriausiai panašiai atsirado ir ,,Nematomos sienos“ tekstai?
Antrasis filmas – ilgesnis ir iš dalies kiek geriau suplanuotas. Tada komandą rinkausi pati, galėjome filmuoti visą dieną. Turėjome laiko sustoti, priimti spontaniškus sprendimus, leisti įvykiams tiesiog nutikti ir taip patekti į filmą. Tilda atsivežė kelis tekstus, poemas. Prieš daug daug metų buvau jai nusiuntusi nuostabų Roberto Louis Stevensono tekstą ,,Atsiprašymas už tinginius“. Tilda nepamiršo ir jo. Simonas Fisheris Turneris įrašė daug garsų. Paskutinę naktį su Tilda dirbome studijoje. Prašydavau jos pašnekėti apie pabaigą, širdį, apie šį bei tą. Įrašinėjome valandų valandas, taip atsirado tekstas.
Kaip Jūsų santykis su Berlynu pasikeitė nuo 1988-ųjų?
Dabar Berlynas man patinka labiau nei kada nors. Jis buvo žavus, kai čia ką tik apsigyvenau: naktinis gyvenimas, dramos, anarchija. Buvome labai privilegijuoti: nebrangi nuoma, jokių eilių, į renginius laisvai galima gauti bilietus. Čia atvykdavo daug muzikantų, menininkų. Tai buvo jaudinantis laikas. Tuomet, 1983-iaisiais, sukūriau filmą ,,Pyktis irgi yra jausmas“ („Fury is a feeling too“). Jame kalbama apie Berlyno istorijos svorį, sieną, pastatų liekanas, apleistus namus, istorijos dėmę, žemę, ir tai, kas ant jos vyko, fašizmą, kokį dvasinį ir intelektinį potencialą jis sunaikino.
Anuomet mieste buvo labai daug autoritarinio elgesio, aš prieš tai protestavau. 1985–1986 m. išvažiavau į Fidžį. Vėliau viskas pasikeitė, ir šiandien Berlynas yra mano bazė. Tai nėra tikri mano namai, bet namai tiek, kiek jie apskritai yra kažkur Europoje.
