Pradedate gyventi kartu. Pagaliau viską galima daryti dviese - kartu atsibudus gerti rytinę kavą, grįžus po darbų gaminti vakarienę, vakare eiti pasivaikščioti ir svajoti apie būsimą ateitį. Žavinga svajonė, kurią su laiku išsklaido realybė. Laikas nuo laiko norisi išgerti kavą vienumoje, tyliai parymoti žvelgiant į lietų už lango ar paskaityti knygą, kuri jau seniai laukia jūsų dėmesio. Kai kuriuos tokie pokyčiai baugina: nejaugi meilė praėjo ir tuos gražius romantiškus jausmus užgožė paprasčiausia rutina?
Ištirpti kito žmogaus rūpestingume ir dėmesyje - natūralus santykių pradžios etapas, bet anaiptol ne meilė. Priešingai - sveikas dviejų žmonių tarpusavio santykis turi palikti asmeninės erdvės. Normalu, jeigu kartais norisi pabūti vienumoje, išeiti su draugais ar netgi išvažiuoti pailsėti kelioms dienoms be antrosios pusės ar vaikų. Šis natūralus poreikis rodo, kad santykiuose jūs nepraradote savo asmenybės.
Užburtas ratas: baimė susitapatinti ir baimė prarasti
Dvi dažniausios laimingų santykių kliūtys yra glaudžiai tarpusavyje susijusios priešingybės: baimė prarasti savąjį „aš“ ir baimė prarasti artumą su kitu žmogumi. Kitaip tariant - tai nuolatinis balansas tarp asmeninės erdvės ir santykių kūrimo kartu su mylimu žmogumi. Nenorėdamas prarasti savo asmenybės, žmogus pradeda pabrėžtinai kurti tam tikras ribas. Ypatingai tai sustiprėja su amžiumi. Būdami jauni labai lengvai kuriame santykius ir įsileidžiame kitus žmones į savo gyvenimą, tačiau kuo vyresni tampame, tuo daugiau įjungiame saugiklių, padedančių apsaugoti mūsų asmeninę erdvę. Neretai tai trukdo kurti sėkmingus santykius. Patys savo įpročių keisti nenorime („mane turi priimti tokį, koks esu!“), o ir prie svetimų derintis neketiname.
Kitas kraštutinumas - perdėtas laikymasis įsikibus į antrąją pusę. Kuo labiau prisirišame prie kito žmogaus, tuo didesnę baimę jaučiame jį prarasti. Iš šios baimės kyla noras kontroliuoti kitą asmenį, jį globoti, galiausiai - atsisakyti savo asmeninių poreikių dėl kito žmogaus. „Aš jam/jai visą savo gyvenimą paaukojau“ - ši neretai po skyrybų girdima frazė indikuoja toksišką požiūrį į santykius, silpną asmeninę saviraišką ir priklausomybę nuo kito asmens. Nuo meilės priklausomiems žmonėms, jausmoholikams, santykiai yra tik tiltelis į savojo aš gelbėjimą, bet ne dviejų lygiaverčių partnerių sąjunga. Kitaip tariant, jeigu išrinktasis jums svarbesnis nei kiti, vadinasi, tai – meilė. Bet jei jis tampa svarbesnis nei jūs pati/pats, tai – jau emocinė priklausomybė.
Maži įpročiai, kuriantys asmeninę erdvę
Tikriausiai esate girdėję apie vadinamąją „3 metų santykių krizę“. JAV antropologės Helenos Fisher tyrimų duomenimis, santykių pradžioje žmogaus organizmas išskiria didelę dopamino - laimės hormono dozę. Po 2-3 metų hormonai prislopsta ir būtent tuomet baigiasi vadinamasis „medaus mėnuo“, o norą visur ir visada būti kartu po truputėlį išstumia vis dažniau pasireiškiantis individualumas ir asmeninės erdvės poreikis.
Daugumai porų šis santykių etapas tampa rimtu išbandymu - tenka laviruoti ir derintis vienam prie kito. Vieną erzina po vakarienės neišplauti indai, kitas nesupranta, kodėl skaniai pavalgius būtina tuos indus išplauti dabar pat. Vienam savaitgalį norisi praleisti kuo įdomiau, kitas svajoja tik apie ramų poilsį ir miegą iki pusiaudienio. Situacijos, pažįstamos kiekvienai porai. Vieno teisaus čia nėra, tiesiog skiriasi žmonių poreikiai ir turite tai priimti.
Atkreipkite dėmesį, kad laikui bėgant daugumos porų namuose įsivyrauja tam tikros asmeninės erdvės taisyklės. Vienas turi savo pamėgtą sofos pusę, kitas negali pakęsti, kuomet kava geriama iš jo puodelio. Tai tarsi teritorijos žymėjimas - pasąmonės bandymas įsitvirtinti erdvėje ir užtikrinti stabilumą. Psichologai jau seniai pastebėjo, kad šiuolaikinio žmogaus poreikis „žymėti“ asmeninę teritoriją labai sustiprėjęs. Itin pagreitėjęs gyvenimo tempas, informacijos perteklius, dažnos permainos skatina žmogų už kažko „užsikabinti“, bent tam tikruose įpročiuose ar erdvėse sukurti savo asmeninę komforto zoną. Priimkite faktą, kad ne viskas santykiuose yra bendra, nors judu ir patys artimiausi žmonės.
Lygiai taip pat, kaip normalu turėti savo puodelį, normalu turėti ir laiką, skirtą tik sau. Yra porų, kurios vakarais kartu žiūri filmus - toks yra jų buvimo dviese ritualas. Tačiau yra porų, kurios tą patį daro užsidariusios atskiruose kambariuose. Ir tame nėra nieko keisto ar blogo - jie tiesiog moka skirti laiko sau.
Laikas sau - jūsų asmenybės atspindys
Norint atrasti balansą tarp intymumo ir individualumo, tarp bendrumo ir asmeninės erdvės, – reikia įdėti nemažai pastangų. Būna porų, kurios didžiuojasi stipriu tarpusavio ryšiu: „Mes visada kartu vakare net dantis valomės, o tuomet - einame miegoti“. Kiekviena pora kuria savo laimės receptą, tačiau nuolatinio buvimo dviese teorija sunku patikėti, nes kiekvienam žmogui reikalinga asmeninė erdvė, kurioje jis galėtų likti tik pats su savimi, savo jausmais, savo norais ar išgyvenimais. Dažnu atveju pernelyg artimi santykiai slepia jau anksčiau aptartą baimę prarasti savo antrąją pusę, o tuo pačiu ir visą savo gyvenimą, nes be kito žmogaus jis atrodo neįsivaizduojamas. Kai nėra vietos asmeninei erdvei, kai asmeninės ribos išnyksta ir tampa tiesiog abstrakčiu „mes“, kalbėti apie laimingus santykius ar apie laisvę būti pačiu savimi labai sunku.
Aiškiai nubrėžtos asmeninės ribos formuoja santykį su kitu žmogumi. Sunkiausia užduotis - išmokti tas ribas nustatyti ir jas gerbti, suprantant, kad kitas žmogus - tai ne aš. Kad kitas žmogus turi savo pasaulį ir savo suvokimą, kuris ne visuomet turi sutapti su mūsų požiūriu į gyvenimą. Kai leidžiame sau būti savimi ir nevaržome kito asmenybės, tik tuomet galime sukurti tikrai atvirus ir artimus santykius.
