Lytis postmoderniame pasaulyje. „Jūsų žurnalo žurnalistams tenka ypatinga atsakomybė, nes leidinys turi didelę įtaką visuomenės pažiūrų formavimuisi, vyrų ir moterų santykių modeliui. Nežinia, ar ateityje jums neteks keisti pavadinimo“, – juokiasi profesorė. Ji pasakoja, kad taip transformuotas ir 1992 metais įkurtas VU Moters studijų centras. 2000-aisiais jis buvo pervadintas į Lyčių studijų centrą: „Tai įvyko natūraliai, nes pradėjome spręsti ne vien moterų problemas. Postmodernus pasaulis toks įvairus ir sudėtingas, kad jau nebepakanka kalbėti apie vieną lytį. 1990 metais prasidėjo trečioji (vadinamoji linksmoji) feminizmo banga, tada daugelis pasaulio Moterų studijų centrų ir buvo pervadinti į Lyčių studijų centrus.“

Patriarchaliniai stereotipai. „Vis dėlto mums kartais tenka išgirsti paniekinamai sakant: „Et, bobžurnalis“, – pusiau juokais pasiskundžiu profesorei. „Jei žmogus taip kalba, akivaizdu, kad jis žurnalo neskaito, – šypteli pašnekovė. – Juk nerašote vien apie mezgimą ir kulinariją. Be to, taip išreiškiama panieka ne moterų žurnalui, o dailiosios lyties atstovei apskritai. Patriarchaliniai stereotipai: iki šiol tradiciškai viskam, kas susiję su žodžiu „moteris“, priskiriama visa, kas blogiausia, nešvariausia, netobuliausia, silpniausia.“

Lietuvoje jaunos moterys dabar jaučiasi gana laisvos, nesuvaržytos karjeros požiūriu. Be to, yra labai moteriškos.

Reklama. Tai – neatsiejama kiekvieno leidinio dalis. Vartant praėjusio amžiaus šeštojo ir septintojo dešimtmečių užsienietiškus žurnalus, reklaminėse nuotraukose matai tikrą moteriškumo kvintesenciją. Vyrai, regis, irgi buvo kitokie – dievinamais žvilgsniais veriantys tobulas moteris. XX a. penktojo dešimtmečio pradžioje žurnalų iliustruotojai pirmenybę teikė piešinį primenančioms fotografijoms. Būtent šiuo metu JAV atsirado vadinamojo pin-up stiliaus iliustracijos. Jos atitiko idealią gražios ir patrauklios moters viziją. Veikiausiai tai ir buvo mūsų spindinčios tobulybės pradžia. Žurnalas „Tarybinė moteris“ ilgai negalėjo reklamuoti tokio gražaus gyvenimo, tad gražuolės manekenės čia pasirodė tik papūtus perestroikos vėjams. Kodėl tai svarbu? Spaudos leidiniai visada turėjo įtakos formuojant madingą moters kūno tipą.

Įvaizdžio kaita. „Taip, moters įvaizdis, palyginti su šeštojo dešimtmečio pabaiga ir septintojo pradžia, tikrai yra radikaliai pakitęs, – pripažįsta D. Leinartė. – Tai rodo ir užsienio mokslininkų tyrimai. Neseniai VU Lyčių studijų centro surengtoje tarptautinėje konferencijoje kultūrologė Susan Ingram iš Kanados kaip tik analizavo šį klausimą, demonstravo skaidres, kuriose įamžinti septintojo dešimtmečio fotomodeliai. Nuostabios, nepaprastai gražių figūrų, trapios, moteriškos, išraiškingų, gilių žvilgsnių būtybės. Jos atrodė lyg meno kūriniai. Stebėjome ir moterų įvaizdžio kaitą. Pagaliau S. Ingram prakalbo apie tai, kaip moteris reklamoje atrodo šiandien, kaip panaudojamas jos kūnas. Paaiškėjo pribloškiamas dalykas: moters apskritai nebėra. Ji tiesiog užgožta daiktų. Ji – tik priedėlis prie naujo modelio automobilio, naujų cigarečių...“ Tikrai, užuot rodžiusi siektiną objektą, gležną būtybę, su kuria tenka elgtis pagarbiai ir subtiliai, televizija mums kliūsteli nei sentimentais, nei naivumu nedvelkiančios reklamos pliūpsnį: antai savimi be galo patenkintas vyras prabangiu automobiliu paveža gražuolę iki namų, o šiai pakvietus užsukti kavos, pasirenka ne jos, o prašmatnaus automobilio draugiją – taigi patenkintas savimi nušvilpia tolyn. Žinoma, vargu ar kas neužčiuopia tokiuose siužetuose dominuojančios ironijos, ir vis dėlto... „Tikrai nežinau, ar tokiu atveju galime kalbėti apie moters nuvertinimą, nužeminimą, – svarsto profesorė. – Turbūt veikiau reikėtų prabilti apskritai apie mažo žmogaus vertę. Dabartinėje visuomenėje, jei nesi įtakingas, neturi daug pinigų, valdžios, tavęs tarsi nėra. Vis dėlto sutikčiau ir su kanadiečių mokslininke, kad vyras reklamoje dar kažkur figūruoja, tačiau moters ten nebėra – ji tiesiog susiliejusi su daiktais. Stebėjome skaidres, kuriose reklamuojamas naujas pastatas. Yra ten ir moters figūra, bet drabužiai visiškai susilieja su pastato sienos spalvomis, tad ji tiesiog išnyksta toje erdvėje. Tik gerai įsižiūrėjęs gali pastebėti moters figūros kontūrus. Taigi ji ne tiek nužeminta, kiek tiesiog išnykusi, jos beveik nėra.“ (Dar prisiminkime per mūsų televiziją transliuojamą reklamą apie sulankstomą moterį). Klausiu pašnekovės – gal taip nutiko todėl, kad moteris tapo besisiūlančiu objektu – kartais net ir gana agresyviai? „Nemanau, – atsako profesorė. – Moteris tiesiog nieko negali padaryti. Ir toliau veikia vyrų galios žaidimai. Paprasta moteriškė niekam nėra įdomi, ji nėra net sekso objektas.“

1920–1940 m. liberaliosios spaudos leidiniai buvo labai modernūs, emancipuoti ir vakarietiški.

Laisvos. Vis dėlto dailioji lytis, nors vyrai ir mėgina ignoruoti jos vertę, profesorės nuomone, šiai provokacijai nė nemano pasiduoti. Lietuvoje jaunos moterys dabar jaučiasi gana laisvos, nesuvaržytos karjeros požiūriu. Be to, labai moteriškos. „Pažiūrėkime kad ir į mūsų finansų ministrę Ingridą Šimonytę. Taip pat turime itin patrauklią Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkę Dianą Korsakaitę – kas suabejos jos moteriškumu ir grožiu? Galima paminėti ir daugybę kitų jaunų dailiosios lyties atstovių. Jos tikrai savęs nelaiko užkietėjusiomis feministėmis, tačiau faktiškai naudojasi vadinamosios trečiosios feminizmo bangos rezultatais. Šios moterys tikrai yra laisvos.“

Kelias. Iki šios laisvės, kaip mini profesorė, nueitas ilgas kelias. 1908 m. Kaune įkurta Lietuvos katalikių moterų draugija (LKMD). Pirmojo pasaulinio karo metais jos įstaigos nusiaubtos, tačiau 1917 m. vasarą pas kunigą Povilą Januševičių susirinkusios moterys vėl tarėsi, kaip atgaivinti Draugijos veiklą. 1918 m. apie feminizmą dar nekalbama, tačiau sufražistės (moterų judėjimo (sufražizmo), reikalaujančio suteikti moterims rinkimo teisę, dalyvės – aut. past.) iškovoja moterims balsavimo teisę. 1920 m. LKMD išleidžia pirmąjį mėnesinio laikraščio „Moteris“ numerį. Jis eina iki 1940-ųjų. „Tada moterų spauda apskritai klestėjo, – pasakoja D. Leinartė. – Kai kurie liberaliosios spaudos leidiniai buvo tokie modernūs ir emancipuoti, vakarietiški, kad, jei ne karas, nežinia, kokia lietuvė būtų tapusi po penkerių metų. Jau tada kai kurių spaudos leidinių platintas įvaizdis atitiko pasaulio moters, modernios vakarietės įvaizdį. Liberalioji spauda dailiąją lytį skatino neužsidaryti šeimoje. Leidinio tonas ir propaguotos vertybės labai panašios į tas, kurias dabar skleidžiate savo žurnale. Tai – savimi pasitikinti, emancipuota moteris, puoselėjanti ir kūną, ir dvasią, dirbanti visuomeninį darbą. Moterų katalikių draugijos leidinys, žinoma, buvo nuosaikesnis, katalikiška spauda – kitokia nei liberalioji, tačiau turėjo nepaprastai daug skaitytojų. 1919 m. Lietuvos katalikių moterų draugijos narių buvo 450, 1932-aisiais – 24 tūkstančių, o 1939 m. – net 40 tūkstančių.“
Populiariausias Lietuvos istorijoje. Atėjus sovietų valdžiai, LKMD leidinys tapo LKP CK žurnalu ir buvo pervadintas į „Tarybinę moterį”. „Ideologiškai, žinoma, būtų sunku pagrįsti žurnalo tęstinumą, nebent iškart reikėtų pereiti prie 1990-ųjų, – svarsto profesorė. – Kita vertus, nepaneigsi: jis visada buvo svarbiausias moterų žurnalas. Ir ne tik moterų. Manoma, kad „Tarybinę moterį“ skaitė įvairaus amžiaus ir lyties Lietuvos gyventojai. Net milžiniškas tiražas neatspindėjo tikrosios padėties. Žurnalas eidavo iš rankų į rankas. Tai, be jokios abejonės, pats masiškiausias, populiariausias žurnalas Lietuvos istorijoje.“

Aukos vaidmuo. Koks moters įvaizdis dominavo „Tarybinės moters“ žurnale? Ji buvo… universali. Puošėsi, kaip išgalėjo, dirbo negailėdama savęs, stovėjo eilėse, gimdė vaikus, nėrė, mezgė, siuvo, puoselėjo kūną, kaip mokėjo, ir apskritai buvo skatinama tapti visų galų meistre. Ir darbininkė su kūju bei pjautuvu, ir rugių pėdą apglėbusi valstietė, ir miestietė turėjo atitikti sovietinės ideologijos sukurtą idealą: puiki darbuotoja, motina, žmona. „Viskas buvo kraunama ant moters pečių, – aiškina D. Leinartė. – Žurnalo straipsniuose niekada nesiūlyta dėl nesutarimų namuose kaltinti vyro, net jei jis girtuoklis ar mušeika. Konfliktines situacijas turėjo išspręsti pati moteris. Žurnale ji iš esmės formuota kaip moteris auka. Tarkime, rašyta: jeigu alkoholikas sutuoktinis grįžęs namo išdaužo indus, tai žmona, kai jis užmigs, turi idealiai viską sutvarkyti, kad kitą rytą vyras net nepajustų, jog kažkas buvo ne taip. Toms, kurios skųsdavosi dėl vyro neištikimybės, aiškinta, kad taip elgtis jį skatina fiziologija, kad moteris tiesiog privalo su tuo susitaikyti. Sakyta, jog anksčiau ar vėliau vyras greičiausiai grįš į šeimą. Tiesa, pasiskųsti ji galėjo nebent partijos sekretoriui... Tada lyčių santykius formavo komunistinė ideologija.“

Atgimimas. „1989 m. su atgimimo idėjomis keitėsi ir žurnalo kalbėjimo būdas, – sako profesorė. – Taip pat keitėsi Lietuvos moterys. Todėl dar kartą pabrėžiu, kad žurnalistai, dirbantys tokio lygio žurnale, privalo suvokti, kokią didelę įtaką jie daro visuomenei. Tarkime, iki 1989 metų tobulos komunistinės visuomenės šeimoje „nebuvo“ smurto, tad niekas apie tai nekalbėjo ir nerašė, nebuvo instancijų, kur būtų galėjusios kreiptis smurtautojų skriaudžiamos moterys, tačiau būtent jūsų žurnale 1989-aisiais daktarė Filomena Taunytė prabilo: „Mušamos moterys klausia: už ką mus muša, kada pradėjo mušti ir ar žada kada nustoti?“ Tai pirmasis to laiko spaudoje straipsnis apie smurtą šeimoje. Vėliau tema tapo labai aktuali, o šiandien apskritai keičiamas įstatymas. Tai – didelis ir jūsų žurnalo nuopelnas.“

Vertybės. Išlaisvėjus spaudai, kai kurie moterims skirti leidiniai ėmė skleisti seksualios namų šeimininkės įvaizdį ir darė tai gana agresyviai. „Nepamiršiu, kaip tuometė „Moters“ redaktorė Dalia Daugirdienė pasakė: „Mūsų žurnalas toks nebus. Jis kalbės apie subrendusią moterį.“ Ir iš tikrųjų tai darė, – prisimena D. Leinartė. – O kiti labai intensyviai mokė naudotis gyvenimo malonumais, savo seksualumu, formavo vartotojos tipą, skatino moteris būti neištikimas. „Moteris“ ir išliko kitokia – deklaruojanti aiškias vertybes.“

Dabar. „XXI a. pradžioje, manau, žengėte dar vieną drąsų žingsnį į priekį, – kalba p. Leinartė. – Rašote socialinėmis, politinėmis, kultūrinėmis temomis. Tarkime, prabilote apie menkesnį moterų darbo užmokestį. Beje, atlyginimų skirtumas – vienas svarbiausių uždavinių siekiant lyčių lygybės Europos Sąjungoje, kaip ir, pavyzdžiui, smurtas prieš moteris. Mano nuomone, norint išsilaikyti konkurencingoje rinkoje, labai svarbu būti šiek tiek kitokiems, išsaugoti leidinio originalumą, rasti laisvą nišą. Ir jums tai pavyko. Moterims pateikiate visą kaleidoskopą to, kuo gyvena Lietuva. Be abejo, dera prisiminti ir žurnalo įsteigtą „Metų Moters“ apdovanojimą. Dabar jis tapo jau ir nacionaliniu.“

Kas yra laisva moteris? „Daugelis lietuvių – pasaulio pilietės, moterys, niekuo nenusileidžiančios vakarietėms. Gabios, aktyvios, protingos, žavios. Pabaigoje norėčiau pusiau rimtai pacituoti vieną garsiausių pasaulio feminisčių 76-erių amerikietę žurnalistę Glorią Steinem. Kartą, paklausta, kokia iš tikrųjų yra laisva moteris, ji atsakė: „Tai ta, kuri turi seksą iki vedybų ir darbą po jų.“ Kitaip tariant, tai moteris, kuri laužo visuomenės stereotipus. Beje, pati Gloria dėl savo nepriklausomo būdo ir itin patrauklios išvaizdos ne kartą buvo patekusi į savo kolegių feminisčių nemalonę.“