Taip prasideda žurnalo „Moteris“ istorija. Leidinio pavadinimą rinkti padėjo Liudas Gira, Kazys Binkis, Faustas Kirša. O kas gi buvo pirmoji „Moters“ redaktorė Stefanija Paliulytė-Ladigienė, kokia jos gyvenimo istorija?

1940 m. balandžio mėnesį, duodama interviu Janinai Drungaitei, Stefanija Ladigienė pasakojo: „Tada tebebuvo pats įkarštis laisvės kovų. Jaunutė mūsų valstybė kūrėsi iš po karo griuvėsių. Todėl vieni ją gynė, kiti ėmėsi viduje tvarkymosi, kūrimo. Susikūrė tuo metu ir „Moteris“. 1919 m. Lietuvos Katalikių Moterų Draugijos kongresas nutarė leisti savo laikraštį, kaip ir anksčiau kad buvo. Mat, „Moterų Balsas“, kuris 1918 m. ėjo, buvo jau sustojęs, o Draugija be laikraščio būti negalėjo. Bet sąlygos buvo tokios – stigo popieriaus, stigo raidžių, tad spausdinti tegalėjo pradėti tik 1920 m. „Moterų Balso“ redaktorė Čalskytė buvo mirusi, todėl greitosiomis pakvietė mane, nors tebuvau vos 19 metų. Atsisakiau tada nuo tarnybos Žemės ūkio ministerijoje ir maniau atsidėti tik redaktorės pareigoms, nors tas darbas buvo man pirmiena. Buvo tada manyta prie „Moters“ pritraukti visų srovių moteris, bet pažangiosios (Puidienė ir dar kitos) atsisakė bendradarbiauti.“

Stefanija tikėjosi įkurdinti redakciją Vilniuje, išnuomojo nemažą butą. „Tačiau viskas virto kitaip. Spalių 9 dieną iš Vilniaus išėjo paskutinis traukinys į Kauną. Tuo traukiniu ir aš išvažiavau iš Vilniaus. Buvo pavojaus traukiniui iš lėktuvų, todėl šviesos buvo aptemdytos – važiavome naktį.“

Brangakmenio spindesys

Natalijos ir Tomo Paliulių šeima Vabalninke (Stefanija – viena iš jauniausių jų dukterų) buvo lietuvių kultūros židinys. Stefanijos tėvas knygnešys Tomas Paliulis pėsčias eidavo pas vyskupą Motiejų Valančių į Varnius ir Kauną, parsinešdavo draudžiamos spaudos ir skleisdavo ją savo apylinkėse.
Amžininkų teigimu, Stefanija iš prigimties spindėjo lyg brangakmenis, norėjo skirti savo gyvenimą visuomenei, dirbti Tėvynės gerovei. Trylikos, ji tapo aktyvia ateitininke, už šią veiklą du kartus buvo ištremta iš Lietuvos, buvo patekusi į sovietų lagerį.

Mamytę suėmė 1946 metais. Buvo ankstyvas kovo 14-osios rytas, ketvirta valanda. Atėjo ir išvedė. Atsisveikino santūriai: nykščiu mums ant kaktų padarė kryžiaus ženklus.

Mokydamasi antroje klasėje, išmoko taisyti korektūrą, per vasaros atostogas padėdavo pusbroliui kanauninkui A. Sabaliauskui ir profesoriui Robertui Niemiui taisyti leidžiamų tautosakos rinkinių klaidas. Pirmajam pasauliniam karui atūžus į Lietuvą, Petrapilyje lankė Kazimiero Būgos lietuvių kalbos kursus, kad būtų „naudinga grįžusi Tėvynėn“. Būdama penkiolikos, pradėjo rašyti literatūrinį dienoraštį (šis prilygsta brandžiam esė), o septyniolikos, grįžusi į gimtinę, dirbo korespondente Pramonės ir prekybos banke, vakarais padėdavo lietuvių kalbos gramatiką rašančiam Jonui Jablonskiui kaip sekretorė.

Ištekėjusi už pulkininko Kazio Ladigos, Stefanija pasinėrė į dvasinio, kultūrinio gyvenimo sūkurį, o pradėjusi redaguoti „Moterį“ ir „Naująją Vaidilutę“, moteriškumo problematiką lietuviškoje spaudoje iš karto pakėlė į nepaprastą lygį. Ji buvo aristokratiškos laikysenos, išsilavinusi (laisvai kalbėjo ir skaitė prancūziškai, lenkiškai, čekiškai, rusiškai, latviškai), inteligentiška, reikli aplinkai, mėgo elegantiškai rengtis, kita vertus, santūri ir išdidi, gebėjo subtiliai ironizuoti, ne visada pritapdavo prie to laiko miesčioniškos grietinėlės įpročių. Net tada, kai vyrą atleido iš tarnybos (1927 m. rugsėjį), kai šeima apsigyveno kaimo ūkyje Gulbinėnuose, Stefanijos nepasiglemžė ūkio darbai: ji rašė straipsnius mergaičių saviauklos ir moterų savivokos temomis, vertėjavo, skaitė paskaitas, vedė pedagogikos seminarus kaimo moterims, rengė spektaklius jaunimui, savo namuose – Katalikių moterų draugijos suvažiavimus, subūrė chorą ir t. t. Kartą J. Tumas-Vaižgantas, paprašytas parašyti straipsnelį į „Moterį“, atšovė: „Panie, turite Ladigienę. Tegul ji rašo taip, kaip gražiai kalba. O, kad Lietuva turėtų daugiau tokių lietuvaičių, jos pakeltų Lietuvą!“

Stefanija ir Kazys Ladigos susilaukė ir gražiai užaugino tris dukteris – Ireną, Mariją, Jonę, ir tris sūnus – Algį, Liną, Benediktą.

2003 m. Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido unikalią Emos Mikulėnaitės parengtą knygą „Esame: Stefanija Ladigienė“. Šios sudėtingo, dramatiško likimo moters dienoraščiai, laiškai, atsiminimai, publikacijos liudija, kad S. Ladigienė gyveno pagal savo tiesas ir skleidė jas rašydama, kalbėdama. Tik dėl nėštumo Antano Smetonos laikais išvengė kalėjimo už dalyvavimą ateitininkų veikloje, o 1946 m. buvo įkalinta lageryje, atlikusi bausmę, – išvežta į Sibiro gilumą.

Magiška Vildžiūnijos trauka

Iš tremties į Tėvynę S. Ladigienė grįžo 1957 m. praradusi sveikatą. Čia ji nugyveno šviesų dešimtmetį savo dukros grafikės Marijos ir žento skulptoriaus Vlado Vildžiūnų namuose apgaubta meilės, šilumos, nuoširdaus dėmesio. Stengėsi būti naudinga dukros šeimai, padėjo auginti vaikaičius – Domantą ir mažąją Liudviką. Jauniausioji Vildžiūnų atžala – būsimasis skulptorius Kunotas – gimė jau po močiutės mirties.

Pokalbio apie Stefaniją Ladigienę vieną 2010 metų rudens pavakarį savo namuose ir priėmė garsūs menininkai (Vladas Vildžiūnas mirė 2013 m. spalio 29 dieną, – aut. past.).

Vilniaus Jeruzalė, baltieji Marijos ir Vlado Vildžiūnų namai. Vieta, kur, sykį apsilankius, norisi grįžti. Duris svetingai atveria grafikė, pasakų pasaulio iliustratorė inteligentiškoji Marija. Kaip visada viršugalvyje gražiai susegti vešlūs ilgi plaukai dar labai nedrąsiai paliesti gyvenimo šalnos. Iš antrojo namo aukšto nusileidžia žilutėlis šeimininkas – skulptorius patriarchas. Šviečiantys, išmintingi, ramūs ir švarūs žmonės. Ponia Marija gražiai juokiasi: „Buvom ir likom tikri mišiuginos!“. Per savo gyvenimą jie nėra ėję į kompromisą su sąžine. Marijos motina Stefanija dirbo, kūrė, bendravo su daugybe įspūdingų prieškario Lietuvos asmenybių: Faustu Kirša, Juozu Keliuočiu, Kaziu Binkiu, Jonu Jablonskiu, vyskupu Mečislovu Reiniu, Elena Žalinkevičiūte-Petrauskiene, Teofile Vaičiūniene, Antanu Miškiniu, Baliu Sruoga... Ir pas Vildžiūnus, tik jau sovietmečiu, prieglobstį rasdavo keistuoliai menininkai, Dievo pateptieji, lageriuose sėdėję „atskalūnai“, sovietinės nomenklatūros sprendimu nepageidaujami tapę asmenys, disidentai. Marija ir Vladas niekam neužtrenkė durų. Anais laikais civilizacijos nepaliestos miškingos Jeruzalės Vildžiūnija buvo laisvų žmonių sala, sovietinio saugumo sekama, bet iki tam tikro laipsnio toleruojama.

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė esė knygoje „Egziliantės užrašai“ Vildžiūnų šeimą pavadino aviliu, bitynu, kuris augo ir plėtėsi, „leido spiečių po spiečiaus, dūzgė mintimis ir idėjomis“.
Vladas ir Marija čia įkūrė skulptūrų sodą, meno galeriją. Šalia skulptorių Mindaugo Navako, Stasio Kuzmos, Šarūno Šimulyno, Petro Mazūros ir paties Vlado kūrinių auga, lapoja ir sūnaus Kunoto darbai, kitų dinastijos palikuonių – Liudvikos, Domanto, vaikaičių Barboros, dvynių Kazio ir Karolio, Severinos, Jokūbo, Kotrynos – kūrybinės fantazijos. Pasak Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės, čia vis dar užklysta senų ir jaunų gyvenimo poetų.

Gulbinėnų idilė ir karo žiaurumas

Ant gražiai padengto stalo garuoja žolelių arbata. Iš lango į langą vakarop keliauja saulė. Marija ir Vladas panyra į prisiminimus.

Marija: „Nors buvo užsiėmusi visuomeniniais reikalais, mums, savo vaikams, mama skyrė ypatingą dėmesį. Vyresniuosius iki gimnazijos pati mokė namuose, leido mums skirtą žurnaliuką „Gulbinėnų vaikas“. Vyresnėliai čia rašė tekstus, piešė iliustracijas. Mudviejų ryšį pavadinčiau išskirtiniu. Dažnai sirgdavau – vis gerklė ir gerklė. Mamytė nuo ligonės nesitraukdavo, sėdėdavo šalia ir skaitydavo pačios verstus apsakymus. Prisimenu tų kūrinių dvasią, gyvenimiškų istorijų gerumo nuotaiką. Sykį su broliu jau buvome prie mirties. Aukšta temperatūra nekrito, apie galvą dedami ledai nepadėjo. Jaučiau, kaip iškeliauju – skrendu, skrendu... Gera, lengva. Mama meldėsi, o į delniuką įspraudė palaimintuoju paskelbto berniuko reliktą – apskritas švelnias mažytes šilkines pagalvėles. Praradau sąmonę. Kai pabudau, pirmiausia norėjau pažiūrėti, ar skrisdama nepamečiau gražiųjų pagalvėlių...

Kalėdos Gulbinėnuose būdavo nepaprastos. Didžiulę eglę tėvai pastatydavo vaikų kambaryje. Puošdavome ją angeliukais, įtaisytais šilkinėse aureolėse. Jie siūbuodavo kaip snaigės. Šokoladiniuose obuoliuose rasdavome smulkių dovanėlių. Giedodavome kalėdines giesmeles, deklamuodavome eilėraščius. Ypač prisimenu Kalėdas, per kurias man teko kūdikėlio Jėzaus vaidmuo. Mama rengdavo Betliejaus inscenizacijas – gyvą vaidinimą. Aš gulėjau lopšyje, gražiausia kaimo mergina – madonos tipas Saliutė Noreikaitė – vaidino Mergelę Mariją, atėjo Šventasis Juozapas, vaikai buvo angelai... Tikras dangus! Daugybė žmonių tada susirinko į mūsų namus, nes kaime bažnyčios dar nebuvo.

Ant stalo, prie kurio sėsdavome valgyti, balta staltiesė būdavo užtiesiama kasdien. Sukalbėdavome maldą, palinkėdavome vieni kitiems ramybės. Deja, gražią idilę sugriovė karo pervartos.
Kai tėvelį 1940 m. vasarą išvežė iš Gulbinėnų, man buvo devyneri. Artėjo mokslo metai, mamytė su vyresniais vaikais – Irena ir Algiu – išvažiavo į Vilnių, rengėsi mokytojauti amatų mokykloje, o mes su broliuku Benuku ir jauniausia sesute Jone likome Gulbinėnuose – buvome pasamdyti ganyti savo karvių, tik jau nacionalizuotų. Atmenu, užsinorėjome išsikepti blynų. Nuėjome savo miltų įsipilti ir pribarstėme ant grindų, tai mus apvagino, kad grobstom kolchozo miltus. Buvo labai keista: miltai mūsų, o sako, kad vagiam. Apie tai sužinojusi mamytė griežtai liepė važiuoti į Vilnių. Tą 1940-ųjų liepos pradžios dieną, kai juoda mašina atvažiavo tėvelio, mes, vaikai, bėgiojome po laukus. Mašina lingavo pro šalį, ir aš pamačiau tarp dviejų odiniais drabužiais vilkinčių vyrų sėdintį tėvelį. Jis tik pamojo ranka. Maniau, kad sustos, bet nesustojo. Nors nesuvokiau, kas įvyko, pajutau didžiulį nerimą. Ką tik prasidėjo karas. Šešiolika metų apie tėvelį nieko nežinojome. Jokio ryšio, jokio laiškelio. Mama numanė jo likimą, bet vylėsi, kad yra gyvas, kad pavyks susitikti. 1957 metais, kai jai jau buvo leista grįžti iš tremties, gavo pranešimą, kad generolas Kazys Ladiga sušaudytas 1941 m. gruodžio 19 d. Solilecko kalėjime. Vėliau mus aplankė drauge su tėveliu kalėjęs vyras ir papasakojo, kad Kazys Ladiga labai gražiai atsiliepdavo apie mūsų mamą, o naktį prieš sušaudymą sapnavo didelį juodą kryžių virš lagerio.“

Vaikams sakydavo: „Tik neprisiriškit prie daiktų. Aš tris kartus gyvenime likau kaip stoviu.“

Mamos areštas dukrelių akivaizdoje

Rudenį Stefanija vaikus išsivežė į Vilnių. Gyveno Uosto gatvėje, muzikų Kaveckų ir Bekkerių kaimynystėje. Netrukus gavo didelį butą Trakų gatvėje. Ten rado prieglobstį ateitininkė Adelė Dirsytė, mokytojas Česlovas Mačys, o netrukus – Juodoji Irena, žydų mergaitė iš Kauno geto. Teatrologės Irenos Veisaitės (jai Stefanija visą gyvenimą liko Mamytė) rūpesčiu S. Ladigienei po mirties suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas.

Marija: „Mūsų butas Trakų gatvėje ir per vokiečių okupaciją, ir užėjus rusams, buvo inteligentijos būrimosi centras, čia gyvavo katalikiška rezistencinė mintis. Lankydavosi arkivyskupas Mečislovas Reinys, kunigai Alfonsas Lipniūnas, Ladas Tulaba, poetas Faustas Kirša, Juozas Keliuotis, iš Štuthofo grįžęs mamytės bičiulis vabalninkietis Balys Sruoga. Visai sugniuždytas, be galo ilgėjosi į Vakarus pasitraukusios šeimos. Visą vakarą galėdavo pratylėti. Mamytė išvirdavo arbatos ir imdavosi siūti, o jis sėdėdavo ir žiūrėdavo pro langą. Vienas kitą suprasdavo be žodžių. Artėjant žiemai, mamytė atidavė jam tėvelio kailinius.

Mūsų namuose nakvodavo areštuotų vyrų lankyti atvykusios žmonos, nepažįstami kaimiečiai, karininkai, mokytojai. Gulėdavo net ant grindų koridoriuje. Fronto linija, kitaip nepavadinsi.
Mamytės veiklumas stebino. Ypač daug rašė. Leidome šeimos laikraštį „Raudonasis užpečkis“. Atmenu pirmame puslapyje nupieštą katiną užriesta uodega. Aprašytos visų sėkmes, nesėkmes, traukimai vienas kito per dantį, bičiulių sveikinimai... Mamytė buvo itin drąsi ir iškalbinga. Ta karta formavosi Rusijos revoliucijos sumaištyje – buvo tvirti žmonės.“

Vladas: „Stefanija sakydavo: „Man nieko nereiškia išrėžti kalbą. Kai užlipi ant bačkos, žodžiai patys ima plūsti.“ Stipri, nepaprasta, labai graži moteris.“

Marija: „Kanauninko A. Sabaliausko šeimininkė apgailestaudavo: „Nė vienas vaikas neatsigimė į mamą savo gražumu ir kalbėjimo būdu.“ Mamytę suėmė 1946 metais. Buvo ankstyvas kovo 14-osios rytas, ketvirta valanda. Atėjo ir išvedė. Atsisveikino santūriai: nykščiu ant kaktų padarė kryžiaus ženklus. Mes, trys mergaičiukės, stovėjome netekusios žado. Kareiviai visą dieną darė kratą, tuos, kurie užsukdavo, sulaikydavo. Likome visai vienos. Nežinojome, ar nesuimtos ir tetos – mamos seserys. Kaip gyvenome, maitinomės, neprisimenu. Turėjome šiek tiek bulvių, lašinių, kruopų. Vėliau Ireną paėmė globoti giminės. Buvo sunku išsiskirti. Sigita Paleckytė mokėsi kartu su Irena, pradėjo klausinėti, ką turime iš giminių. Pasakiau, kad tetas, tai Sigita labai apsidžiaugė.
Broliai, kai buvo suimti, apie mus su Jone nutylėjo, taip išvengėme Sibiro. Vėliau mamytė pasakojo, kad kalėjime per tardymą fizinio smurto prieš ją nenaudojo, tik leisdavo vaikų verksmo įrašą. Kartą ji sukaupė visas jėgas, pažiūrėjo tardytojui į akis ir pasakė: „Kai jūs mane nukankinsit, neturėsit ramybės – aš jums sapnuosiuos kiekvieną naktį!“ Ji galėjo taip pažvelgti.“

Vaikai greitai subręsdavo
Tą pavasarį, atėmusį iš vaikų dar vieną brangiausią žmogų – Mamą, mergaitės išvyko į Vabalninkus pas tetą.

Marija: „Ir ten man nebuvo paprasta. Mokykloje sugalvojom leisti sienlaikraštį. Turėjome ateitininkų laikraščių, tai aš pradėjau perrašinėti kunigo Alfonso Lipniūno straipsnius. Ateitininkų organizacija jau Smetonos laikais buvo uždrausta. Tada ir tėvelis sukonfliktavo su Antanu Smetona. Dėl ko – dabar sunku tiksliai pasakyti. Yra išlikęs jo laiškas prezidentui, kuriame jis atvirai kalba apie apgailėtinas šalies valdymo klaidas, panašiai anų dienų vidaus politiką kritikavo ir Stasys Šalkauskis. Kažin, ar Smetona būtų labai įsižeidęs dėl aukštaitiško tėvelio pajuokavimo, kai, pietaudamas karininkų ramovėje, garsiai paprašė paduoti stiklinę smetonos. Kiti pasakoja, kad jis viešai ir garsiai pasakė: „Aš Smetoną pastačiau, aš jį ir nuimsiu...“ Šiaip ar taip, 1927 m. tėveliui skirtas namų areštas, tada ir apsigyveno Gulbinėnuose. Kiekvieną savaitę turėdavo prisistatyti į valsčių, mamytė veždavo. Kartą pareiškė: „Paimk vaikus, nes jei susinervinsiu, išsitrauksiu pistoletą ir galiu pradėti šaudyti!“ Nei Kazys Binkis, nei Balys Sruoga, nei tėtis nelaikė liežuvio už dantų ir valdžiai padų nelaižė.

Taigi provincijos mokykloje visų akys buvo nukreiptos į mus. Tetos mus labai mylėjo ir lepino. Tik už tuos laikraštėlius rizikavome įkliūti. Vieną dieną direktorius per klasės auklėtoją pasakė, kad vakare išvažiuočiau iš Vabalninkų, nes kitą rytą ateis manęs areštuoti. Išvažiavau į Kauną pas kitą tetą. Paskui glaudžiausi pas dėdę kanauninką A. Sabaliauską.

Sunkiai išgyvenau tėvų netektį. Paauglystė – laikas, kai mergaitei mama labai reikalinga. Ji buvo atrama, tvirtovė. Be jos viskas tarsi griuvo. Vėliau pajutau ryšį su ja per atstumą. Jei kokią bedugnę pereini, tai jos dėka. Jaučiau, kad ji kaip angelas saugo.“

Stefanija Ladigienė buvo aristokratiškos laikysenos, išsilavinusi, reikli aplinkai, mėgo elegantiškai rengtis, kita vertus, – santūri ir išdidi.

Vladas: „Tada buvo laikas, kad vaikai greitai subręsdavo.“

Marija: „Šešiolikos pradėjau dirbti Medicinos institute – skaičiuodavau vaikų lopšelių-darželių maisto raciono kalorijas. Mane pamaitindavo virtuvėje, kur gamintas maistas eksperimentams skirtiems šunims. Su dėde kunigu buvo gera. Naudojausi puikia jo biblioteka, išmokau rusų kalbą.
Ištekėjau 26-erių. „Žinai, Vladai, jei rasi kambarį, tada gal tekėsiu.“ Jis puolė ieškoti. Labai bijojau griežtos jaunesnės sesers Jonės. Kai ji išvažiavo į Sibirą lankyti mamos, nusprendžiau: „Arba šį šeštadienį išteku, arba niekada.“ Neturėjome žiedų, vestuvinių drabužių. Pasiskolinome. Ir po šiai dienai žiedų neturime.“

Vladas: „Būdamas penkiolikos, jau uždarbiavau kaip fotografas. Tėčio prašiau akordeono. Sakė: „Nerimta, per linksma tokiais laikais. Jei nori, nupirksiu smuiką – liūdnas melodijas galėsi griežti“, bet namuose radau knygutę „Fotografuoti gali kiekvienas“, užsidegiau pamėginti. Davė pinigų, Kaune nusipirkau fotoaparatą. Anykščių partizanams nuotraukas darydavau. Kartą vos neįkliuvau: vos spėjau nuotraukas į pečių sukišti.“

Įkvepianti mamos dvasia

Iš Pečioros lagerio Stefanija Ladigienė saviškiams rašė: „Kilnumas įpareigoja visokeriopai ir jus, ir mus, o kilnumui, vaikučiai, reikia turėti daug vidinės didybės, kad priimtum ne tik laisvai pasirinktą klusnumą, bet ir primetamą.“

Marija: „Mamytės laiškai buvo labai reti ir brangūs. Ji niekada neleido sau gyventi nuoskauda. Laiškuose nerasime verkšlenimo, jausmų aprašinėjimo. Daugumą jų pasirašo Stepas – taip mamytę vadino mūsų tėtis, draugai. Matyt, dėl vyriško proto ir narsios laikysenos. Ją gelbėjo ir palaikė orumas, įgimtas sielos aristokratiškumas, tai jautė net primityviausi žmonės. Mama kvietė mus nesusmulkėti, rinktis polėkį, kūrybiškumą. Net iš toli jutau jos įkvėpiančią dvasią. Nepamirštu mamytės pamokos: „Tik neprisiriškit prie daiktų. Aš tris kartus gyvenime likau kaip stoviu.“ Mūsų turtas yra kūriniai, o visa kita nėra svarbu. Atsikratau daiktų, vos tik šių prisikaupia.“
Vladas: „Bufetą iš Trakų gatvės parsivežėm, bet jis čia netilpo, tai paėmėm pjūklą ir perpjovėm per pusę. Tarnauja daugybę metų. Stalą padarė sūnus. Seni baldai – iš teatro: Jurašai išvažiuodami paliko.“

Leidome šeimos laikraštį „Raudonasis užpečkis“. Aprašytos visų sėkmės, nesėkmės, traukimai vienas kito per dantį, bičiulių sveikinimai...

Marija: „Mamytė tremtyje susitiko su sūnumis, kartu gyveno, o grįžusi į Lietuvą pasirinko būti su mumis. Grįžo vos gyva, ligos nukamuota (Benukas iš traukinio išnešė ją ant rankų), bet vidumi labai stipri. Sibire ne kartą buvo sušalusi, sunkiai sirgo inkstų uždegimu, tik niekada nesiskųsdavo, nemėgo užkrauti savo bėdų kitiems. Labai mylėjo mūsų vaikus. Kai gimė Liudvika, jos pagalba buvo nepamainoma. Ant mamytės pečių laikėsi nemaža dalis namų buities, o kartu skleidėsi ta pati dvasinės prabangos atmosfera, kurią prisimenu iš Gulbinėnų. Reikėjo diplominį ruošti, laukiausi. Kūčių vakarą areštavo Vladą. Gyvenome Filaretų gatvėje, atėjo vyrai kratos daryti. Rado Antano Vienuolio atsišaukimą – lyg tyčia ant knygų lentynos padėtą.“

Vladas: „Tada teisė vienuolika, tarp jų – Antaną Terlecką, Kazimierą Skebėrą... Mudu su bendrakursiu Alfonsu Ambraziūnu buvome sulaikyti dvi paras – K. Skebėros užrašų knygutėje rado mūsų pavardes. Regis, norėjo priversti liudyti ar viešai atsiriboti nuo teisiamųjų, taip gerai ir nesupratome. Matyt, pasirodėme labai nenuovokūs, tai galiausiai prigrasinę paleido. Po kiek laiko sutinku profesorių Mikėną, o jis klausia: „Ką tu ten prišnekėjai, kad tardytojas mane kamantinėjo: „Ar tam Vildžiūnui visi namie?“ Pasakiau jam, kad tau „gerokai trūksta, bet kadangi skulptūrai gabus, tai ir laikome institute“.

Marija: „Į neviltį nepuldavome ir dejuoti neišmokome. Grįžta Vladas iš saugumo, o aš įsiutusi metu: „Vladai, jeigu jau sėst tiurmon, tai nors ką reikia padaryti!“ Suėmė piktumas, kad už nieką.“

Stefanijos laiškai buvo labai reti ir labai brangūs. Ji niekada neleido sau gyventi nuoskauda.

Geriausia pasaulyje uošvė

Vladas: „Kai mama grįžo, buvome ką tik vedę, nuomojome mažą palėpę Filaretų gatvėje. Nors nebuvau jos matęs, savi tapome iš karto. Su ja į namus atėjo ir tos prieškarinės kartos dvasia. Tėviškėj, Dabužiuose, skaitydavome „Naująją Vaidilutę“, „Židinį“, nuo tų laikų Ladigienė man – legendinė moteris. Mūsų kalba dažnai sukdavosi apie Stasio Šalkauskio darbus asmenybės formavimosi temomis. Kai persikraustėme į Jeruzalę, iš Sibiro grįžo Juozas Keliuotis. Jųdviejų su Ladigiene pokalbiai mums buvo tikras universitetas. Prie Stefanijos draugų traukte traukė ir mūsų draugus. Mamytė gražiai priėmė tą truputį bohemišką draugiją, geranoriškai sakydavo: „Durnių kompanija.“ Beje, apie Sibirą ji nemėgo pasakoti.

Per vienus Naujuosius su Valentinu Antanavičiumi pas mus atėjo Juozas Aputis. Jis manęs nepažinojo. Įdėmiai žiūrėjo į mane, tada Valentino paklausė: „Kas tas tipas su juoda barzda? Ar ne saugumietis?“ Nuo ankstyvos jaunystės buvome sekami. Ilgainiui kai kurie pažįstami pasisakydavo, kad saugumas juos tampo, verčia mus sekti. Šiame name už sienos gyveno toks Nikolajus. Pas jį gal buvo įmontuota ir klausymosi įranga, o gal nė to nereikėjo – butus skyrė labai plona pertvara. Kai, atgavus Nepriklausomybę, tapo prieinami saugumo archyvai, mūsų sekimo bylų nerado, tik sužinojome, kad būta keturių ar šešių tomų, bet tarp visokių šiukšlių pažįstami aptiko to paties Nikolajaus raštelį. Ten buvo toks sakinys: „Pjut často, no, vidimo, malo. Drak nie byvaet.“ (liet. „Geria dažnai, bet, matyt, mažokai. Peštynių nebūna.“) Jis gerokai prajuokino.“

Marija: „Liudvika, augdama ant močiutės rankų, prisiklausydavo jos kalbų ir visaip gudragalviaudavo. Kalbamės su draugais, o Liudytė pareiškia: „Na, ir nesąmones jie čia šneka!“ Aš Liudvikos (žurnalistė L. Pociūnienė – aut. past.) akivaizdoje jaučiuosi blogai. Ji greitai pasidarė per daug protinga. Esu tik iliustratorė, o dukra – kritiško proto, analitinio mąstymo žurnalistė. Mamytė man kartą pastabą pareiškė, kad vaikams auklėti reikia pedagoginio išsilavinimo, o aš jo neturiu. Apskritai nežinojau, kaip auklėti vaikus...“

Vladas: „Pasakysiu kaip Karlsonas: „Geriausia pasaulyje uošvė.“ Ji buvo labai tolerantiška ir kartu principinga. Gerai matė ir mūsų draugus, jos žodžiai pildydavosi. Kai jau sunkiai sirgo, slaugiau ją su lengvumu. Ypatingas ryšys. Kalbėti nebegali, bet aš ją jausdavau. Veidas kančios pilnas, paglostau kaktą – pagyvėja, nušvinta. Kai savo mamą laidojau, neverkiau, nors labai mylėjau. O kai mirė Stefanija, važiuodamas zaporožiečiu vienas garsiai raudojau. Pakartosiu dailininkės Aušros Petrauskaitės žodžius: „Stefanija man atrodė tokia didinga, iškili, net negyvenimiška, tiesiog biblinė moteris, kurios fizinė mirtis nieko nereiškia.“

Marija: „Mama buvo giliai tikinti, bet mums nėra pastabos padariusi, kad bažnyčią ne visada lankėme. Dvejus metus po jos mirties man vis atrodė, kad išėjo į maldos namus ir tuoj grįš.“

Paraleliniai likimai

Marija sako, kad nė vieno gyvenimo nėra vienodo: visi einame į centrą, bet kiekvienas savo keliu.
2006 metų rugpjūčio 23 dieną Breste žuvo Lietuvos saugumo pulkininkas diplomatas Vytautas Pociūnas, Stefanijos anūkės Liudvikos Vildžiūnaitės vyras, keturių vaikų tėvas. Nedaugeliui kilo abejonių, kad įvykdyta politinė žmogžudystė.

Lietuvos generolas Kazys Ladiga – Marijos tėvas, Liudvikos Pociūnienės senelis, 1919–1920 metais kovėsi su bolševikais už Lietuvos nepriklausomybę. Apdovanotas Vyčio Kryžiumi. Sušaudytas 48-erių. Vytautas Pociūnas, iš profesijos fizikas, 1991 metais išėjo savanoriu ginti Lietuvos parlamento. Pakviestas dirbti į Valstybės saugumo departamentą, rūpinosi Lietuvos energetikos saugumu, bandė išnarplioti svetimų įtakų ir korupcijos voratinklį. Už savo veiklą apdovanotas Vyčio Kryžiumi. Netrukus išsiųstas dirbti į Baltarusiją, Gardino konsulatą. Nepraėjus nė metams, žuvo. Jam, kaip ir generolui Ladigai, buvo tik 48-eri. Abu sąžiningai tarnavo Tėvynei.
Marija: „Jokia žūtis nėra beprasmė. Sausio 13-ąją gyvi išlikome todėl, kad mus veikė mirusieji – jų auka Tėvynei. Kai žuvo mano žentas, supratau: padėtis analogiška. Per laidotuves pajutau, kad laidoju kartu ir savo tėvą. Jie abu labai rizikavo. Doram karininkui kitaip ir neišeina. Kartais pasirinkti geriausio sau varianto neįmanoma. Liudvika kovoja už tiesą, suprato, kad nebe jai jos vyras priklauso. Yra atsakomybė už šalį. Laisvė – nuostabus dalykas, bet ši turi ir priešų. Nesvarbu, kokių pažiūrų žmogus, pažiūros yra privalumas. Baisiausia – sąžinės nebuvimas.“

Nuotraukos – Agnės Gintalaitės. Stilius – Eglės Žiemytės

Nuotraukos – iš herojų asmeninio albumo