Šimtai tūkstančių skaitytojų laiškų, didesnis nei pusės milijono žurnalo tiražas... Į „mielą redakciją" kreipdavosi kone visi Lietuvos gyventojai: namų šeimininkės, nesuprasti poetai, neištikimų vyrų žmonos, neklaužadų vaikų motinos... „Aš tiksliai neprisimenu, kiek metų buvau vyriausiąja redaktore. Dar dirbdama atsakingąja sekretore dariau ir tai, ką privalėjo daryti redaktorė. Tiesiog žurnalo metrikoje liko senas įrašas, kad bendrovės direktorius yra ir vyr. redaktorius. Atvirai kalbant, manęs tai nespaudė. Man patiko daryti tai, ką dariau, o atsakomybė tarsi ir mažesnė. Ilgainiui įvairiuose renginiuose, prezentacijose ėmė kilti nesusipratimų - vis dėlto kas yra kas? Procedūra buvo paprasta: akcininkų susirinkimas, balsavimas, ir aš - damose", - ironizuoja Dalia Daugirdienė tik jai būdingu gracingu gestu taisydamasi akinius. Žinau, dabar ji mielai išsitrauktų cigaretę ir, spragtelėjusi žiebtuvėliu, elegantiškai pūstų dūmų debesėlius. Rafinuota moteris su cigarete rankose prie jaukiai liepsnojančio židinio - būtent tokią ją ir pamačiau pirmą kartą.

Dalia, kai kurie žmonės bando paneigti žurnalo „Moteris“ vientisumo idėją: neva iš pradžių tai buvo moterų katalikių leidinys, vėliau - „Tarybinė moteris“, tačiau objektas juk visais laikais buvo tas pats, tiesa?

Taip, juk ir vieno, ir kito leidinio pavadinime buvo žodis „moteris", jis ir nusakė, kam žurnalas skirtas. Tęstinumas tikrai išliko, nes sąmonė yra inertiška. Visuomenėje įsišaknijusios vertybės, šiuo atveju - krikščioniškos, negali išnykti mostelėjus burtų lazdele. Juolab kad jos, jei nupūsime politines apnašas, yra tiesiog gero žmogaus gyvenimo taisyklės. „Tarybinė moteris", kaip ir visi kiti leidiniai, buvo griežtai kontroliuojama komunistinės cenzūros, svarbiausia buvo atiduoti duoklę kelioms privalomoms propagandinėms rubrikoms. O visa kita - kaip virti, kepti, vaikus auginti, gerus santykius palaikyti, namus tvarkyti, darbą dirbti, visad gražiai atrodyti... - mūsų daržas. Kad ir kaip norėta perlaužti, šeimos vertybės išliko tos pačios. Tai pasakytina net ir apie komunistų partijos veikėjus. Nors ir slapta, vaikai buvo krikštijami, žmonės bažnyčioje tuokėsi, religines šventes šventė...

Kaip patekai į žurnalą „Tarybinė moteris“?

Gal pradėsiu nuo darbo Lietuvos radijo Informacijos redakcijoje. Ten pradėjau dirbti po universiteto baigimo metus paauginusi dukrą. Mane kvietė į televiziją - į muzikos redakciją, tačiau kadrų skyriaus viršininkas „patarė" pradėti nuo informacijos. Tada vos neverkiau, bet dabar manau, kad būtent ten išmokau redaguoti, atrinkti tai, kas svarbiausia, išvengti tuščiažodžiavimo. Kodėl pabėgau iš televizijos? Tai įvyko akimirksniu. Prieš atiduodami tekstą diktoriui, privalėdavome parodyti jį vyresnybei. Tad atėję į darbą pirmiausia paklausdavome: „Kas šiandien budi?" Buvo toks vienas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas - pagyvenęs, mažulis, storulis. Na, ir suėsdavo jis mums nervų! Nuotaika gera - pasirašydavo net neskaitęs, bloga - tyčiodavosi kaip įmanydamas. Todėl mes, moteriškas kolektyvas, prie puodelio kavos nutarėme, kad vyrams irgi būna klimaksas. Taigi aplankas su žinių tekstu ant diktoriaus stalo turėdavo atsidurti vėliausiai likus dešimt minučių iki tiesioginio eterio. Tą vakarą pataikiau „ant blogos nuotaikos". Likus penkioms minutėms iki žinių pradžios, mano kankintojas atsidrėbęs kėdėje dar garsiai skaitė orų prognozę ir svarstė - važiuot rytoj į žvejybą ar ne. Žiūrėjau į jį ir norėjau lėtai nužudyti. O kai pagaliau žinių aplankas atsidūrė mano rankose, tėškiau jam atgal ant stalo ir išrėžiau: „Be manęs!.." Trenkiau durimis ir išėjau.

Išsigandęs storulis nebespėjo nieko pasakyti, tik puolė keturpėsčias rinkti išbarstytų lapų. Kitą dieną parašiau prašymą atleisti mane iš darbo. Po metų įsidarbinau „Tarybinėje moteryje". Iš pradžių dirbau kultūros skyriuje, vėliau buvau atsakingoji sekretorė, galop tapau vyriausiąja redaktore.

Tu esi liudininkė tų dienų, kai žurnalui vėl buvo grąžintas jo tikrasis pavadinimas?

Taip, 1989-ųjų gegužę išėjo žurnalo numeris be žodžio „Tarybinė", niekas iš valdžios kojos jau per daug nekaišiojo. Koks gražus mums buvo pirmasis „Moters" viršelis - ant tautinio austo rankšluosčio padėta gyva rūtų šakelė. Dabar atrodo taip graudžiai ir naiviai, bet tada... O prieš tai dar rutuliojosi įvairios istorinės peripetijos. Sakykim, mūsų žurnalas juk buvo LKP CK leidyklos organas, šiai atitekdavo ir visas pelnas (o tiražas - 600 000). Pradėjome kovą - siekėme atgauti laisvę ir nepriklausomybę nuo šios leidyklos. Pamenu, pati redakcijos skiltyje rašiau: „Negi jums, vyrams komunistams, negėda imti pinigus savo partijai iš leidinio, kuris rašo apie vaikų vystymą ir maitinimą?" Šiandien juokinga. Vis dėlto tą teisę išsikovojom ir galėjom neberašyti, kad tai yra visuomeninis politinis žurnalas. Rašėme tik: „Moterų tarybos leidinys". Beje, mūsų žurnalas, kaip ir to laiko gyvenimas, buvo labai politiškas. Reaguodavome į visus įvykius. Paskui prasidėjo blokada, žurnalą leidome ant popieriaus, panašaus į vyniojamąjį - jo vargais negalais atgabendavo iš Karelijos. Ir vis tiek gyventi buvo įdomu. Moterys puošdavosi, atrodytų, iš nieko, bet nepaprastai skoningai!

Kada vis dėlto įvyko tikrasis perversmas, neatpažįstamai pakeitęs žurnalo veidą?

Turbūt tada, kai pradėjome rašyti ne apie darbo prie staklių spartuolės vykdomas normas, o apie jos gražų gyvenimą po darbo. Kai viršeliui pagaliau pradėjome fotografuoti simpatiškas moteris. Tada atsirado konkurencija, pradėjome skaičiuoti tiražą. Kad leidinį pirktų, jis turi traukti akį, turi būti komerciškas. Prie vizualinių žurnalo pokyčių daug prisidėjo ir kokiais 1993 m. pradėję bendradarbiauti garsaus fotomenininko a. a. Vito Luckaus našlė Tatjana Luckienė ir fotografas Viktoras Trublenkovas. Jų fotografijos mums buvo atradimas. Luckų (beje, šią šeima pažinojau dar būdama studentė) kūrybinėje dirbtuvėje pirmą kartą pamačiau, kaip stilingai gali atrodyti seni baldai - juos Tania atsivežė iš tėviškės Baltarusijoje. O dar tada iš zoologijos sodo Luckai buvo pasiėmę paauginti mažą liūtuką... Mane visada žavėjo Tanios stiliaus jausmas. Jos fotografijų estetika, kompozicija, pačios išvaizda, inteligencija, apranga man padarė neišdildomą įspūdį. Tania, jei neapsirinku, buvo baigusi medicinos seserų mokyklą, o fotografija ją užkrėtė Luckus (beje, kai prisimindavau Vito nuotraukas, pasvajodavau nors vieną numerį išleisti nespalvotą).

Būtent tada žurnale atsirado ir pirmieji mados puslapiai?

Na, mes, palyginti su tuo, kaip dabar dirba „Moters" mados puslapių kūrėjai, buvome visiški diletantai, bet ambicingi. Mados puslapius pradėjome kurti, galima sakyti, iš nieko. A. a. Barbara Kalėda, nutekėjusi į Lietuvą iš Lenkijos, kiekvieną vasarą vykdavo paviešėti namo, į Krokuvą, o atgal grįždavo su šūsnimis madų žurnalų. Juos vartydami, pradėjome kurti madą „Moteryje". Pasikvietėme konsultantę - madų teoretikę Vincentiną Kanclerienę, kartu galvodavome temas, manekenes rengdavome savo drabužiais. Kokios ten manekenės... Tos, kurios pozuodavo mados žurnalui „Banga", pas mus neidavo, o modelių, kaip yra dabar, nebuvo. Kviesdavome pažįstamas merginas, daugmaž tinkančias pagal temą. Per prievartą (jei mamai reikia, tai reikia!) kelis kartus pozavo ir mano septyniolikametė dukra Agnė. Pamenu, Barbara sugalvojo temą „Vyriškas švarkas". Ir tempėme tada iš namų tuos švarkus, rišome Agnei kaklaraištį, dėjome vyriškas skrybėles. Ir fotografavome mano vargšę dukrytę padažytomis akimis, nors tai jai labai nepatiko. Užtat kokie liko Trublenkovo daryti Agnės portretai! Žodžiu, tada pačios dainavome, pačios šokome. Barbara Kalėda, manau, buvo pirmoji mados žurnalistė Lietuvoje. Ji aprašė pirmąjį Vilniuje madų festivalį „In Vogue". Pirmoji padarė interviu su rusų dizaineriu Viačeslavu Zaicevu, Valentinu Judaškinu, kai kuriomis Vakarų įžymybėmis. Iki šiol įstrigo Zaicevo žodžiai: „Nėra storų moterų, yra per mažai audinio."

Ar tikrai lietuviai - konservatyvi tauta?

Manau, kad taip, ypač senesnės kartos. Kita vertus, esame tikri Baltijos italai. Mane visada stebino, kad lietuviai taip mėgsta rašyti laiškus. Estų ir latvių moterų žurnalų redaktorės negalėdavo patikėti sužinojusios, kad gauname tiek laiškų. Daugelis būdavo parašyti pageidavimų koncerto stiliumi... O kai tvarkiau literatūros skyrių, skaitytojai mane tiesiog užversdavo krūvomis apsakymų, eilėraščių. Kartą į redakciją užsukusi moteris pageidavo, kad išspausdintume jos kūrinių. Atnešė ir dovanų - atraižą šilko ir auksinę grandinėlę. Ilgai vargau aiškindama, kad nespausdinsiu ir dovanų neimsiu. Beje, tais laikais į redakciją ateidavo daug žmonių: kas pasitarti norėdavo, kas pagalbos prašydavo. Prisimenu vieną istoriją. Kartą užsuko moteriškė su vilkšuniu. Atrodė gerokai „paplaukusi". Ėmė kažko agresyviai prašyti, reikalauti, o šuniui liepė gulėti tarpdury. Tas ir išsitiesė prie slenksčio užtverdamas visą kelią. Pasijutome įkaitais. Anapus durų likę kolegos iškvietė greitąją pagalbą, kinologus. Laimei, viskas baigėsi be didesnių bėdų. Dabar nei tiek laiškų, nei tiek svečių nebesulaukiame. Daugelis, matyt, išsilieja internete... Kita vertus, dabar taip paprastai į redakciją ir nepateksi - turi praeiti pro saugomas duris. O tada niekas nesaugojo. Tik užeikite su savo bėdomis - jus visada išklausys „miela redakcija"!

Vartydama senus numerius, radau ir tokį klausimą: „Kiek Lietuvai reikia seksopatologų?“ Labai novatoriška tais laikais.

Visai buvau pamiršusi! Na, taip, novatoriai. Viskas prasidėjo po interviu su seksopatologu iš Kauno Vitalijumi Žuku. O kas paskatino tą interviu? Aišku, skaitytojų laiškai, anonimiški, žinoma. Žmonės šaukėsi pagalbos: ką daryti, miela redakcija? Dėl santykių su vyru, dėl santykių su meilužiu, dėl impotencijos, dėl frigidiškumo ir t. t. Juk informacijos apie tai nebuvo, juo labiau negalėjai gauti korektiškos konsultacijos. Nutarėme nelaimėliams padėti - žurnale paskelbėme, kad kiekvieną penktadienį redakcijos patalpose konsultuos seksopatologas. Ir ką sau manai? Žmonės atvažiuodavo iš kitų miestų, iš kaimų... Ir poromis, ir po vieną... Tą dieną stengėmės su kavos puodukais pro laukiančiuosius nešmirinėti - vis dėlto delikačių problemų spręsti žmonės susirinko. O kartą matom - laukia toks žilas senučiukas. Kažkuris norėjo net paklausti, ar nepasiklydo. Pasirodo, ne - jam daktaro reikia. Paskui jau, gerdami su gydytoju kavą, sužinojome, kad senukui - 83-eji, gyvena kaime ir yra labai susirūpinęs dėl sumažėjusių vyriškų galių: dar neseniai su savo penkeriais metais jaunesne žmona galėdavo kasdien, o štai dabar - tik kas antrą... Mes visi puolėme prunkšti, o gydytojas V. Žukas pasakė, kad tai visiškai normalu. Pasirodo, ir patys nežinojome. Apie tokius dalykus nebuvo įprasta viešai kalbėti, niekas nesteigė ir privačių kabinetų. Taigi redakcijos patalpas teko trumpam užleisti seksualinės negalios prispaustiems žmonėms. Gal kam ir vedybinį gyvenimą išgelbėjome?

Neatsiejama žurnalo „Moteris" istorijos dalis - jau devyniolika metų renkama „Metų Moteris". Kaip gimė ši tradicija?

Pirmoji „Metų Moters" titulą (1992 m.) pelnė Kazimiera Prunskienė. Tokį sprendimą padiktavo gausybė skaitytojų laiškų. Per dvejus Sąjūdžio ir artėjančios Nepriklausomynės metus (1988-1990 m.) išryškėjo daug įdomių asmenybių - ir vyrų, ir moterų. Visi žavėjosi Nijole Oželyte, Meile Lukšiene, Nijole Sadūnaite, tačiau Prunskienės populiarumas buvo neabejotinas. Prisimenu, segę p. Kazimierai juvelyras sukūrė iš... sidabrinio šaukštelio (vėliau, tapę turtingesni, sukūrėme jai tokią pat, kokią turėjo kitos laureatės).

1993 m. į kvietimą siūlyti „Metų Moterį" atsiliepė daug skaitytojų, tačiau aiškios lyderės nebuvo. Susėdome pasitarti ir nutarėme: „Kas, jei ne mes, žurnalistai, geriausiai žinome, kas Lietuvoje vyksta ir kas yra kas. Rinkime patys!" Rūta Vanagaitė „Metų Moters" vardą pelnė už puikią teatralizuotą dinamišką fiestą „Life". Ta šventė tikrai buvo kažkoks šviesulys, geros nuotaikos užkratas, pradžia kažko gera po tų kelių juodų Lietuvai metų. Tik gaila, kad nominacija buvo įterpta į naujametę LRT laidą, segę įteikė studijoje. O štai jau kitąmet, kai „Metų Moterimi" išrinkome „Lietuvos ryto" apžvalgininkę Bronę Vainauskienę, šventėme redakcijoje (Žvėryne, dviejuose nedideliuose gyvenamojo namo butukuose pirmame aukšte). Vėliau ėmėme rengti iškilmingus vakarus restorane „Neringa", kitose vietose.

Jei atvirai, tai mes, žurnalistai, jau nuo iškilmingo renginio vidurio imdavome laukti šauniųjų vakarėlių... Redakcijos patalpose prisigrūsdavo begalė žmonių, o 1999 m., kai „Metų Moterimi“ tapo Algimanta Žukauskienė, visu būriu nugarmėjome pas ją į svečius.

Redakcijoje darydavome šventę sau. Iškilmingoje dalyje būdavome įsitempę, nes kiekvienas turėjome užduočių - sutikti svečius, juos užimti, sekti, ar viskas vyksta pagal scenarijų ir t. t. Kartą per tą sumaištį redakcijos seife pamiršome pagrindinį dalyką - nominantės segę. Kažkas lėkė atvežti...

Tie, kurie yra dalyvavę tuose mūsų vakarėliuose, sako niekada jų nepamiršiantys. Į redakciją pratęsti šventinio renginio atbildėdavo daugybė aktorių, režisierių, dailininkų, gydytojų... Sakydavo, kad pas mus šilta ne tik nuo židinio, bet ir nuo mūsų pačių skleidžiamos labai geros auros. Prisimeni, kaip kartą pačiame vakarėlio įkarštyje pasirodė Rokas Petkevičius (jis vedė net kelis mūsų renginius) su mamos iškeptu pusės metro ilgio tortu?!

Daugelis sako, kad žurnalai tapo komerciniai, blizgūs. Ką apie tai manai?

Gliancas, glamūras... Žinai, šiuos žodžius galime tarti nutęsdami, pro nosį ir su paniekos priemaiša. O galima ir kitaip - gražiai, estetiškai... Galime sakyti, kad jis spalvingas, malonus paimti į rankas, moteriškas... Neseniai su savo vaikinais (Dalios anūkai: 10-metis Arnas ir 8-metis Andrius - aut. past.) nuėjome į „Ozo" prekybos centrą pažiūrėti gyvačių parodos. Pasinaudojusi ta proga, kelis kartus mėginau kyštelti galvą į kelias batų parduotuves. Sakiau: „Eikit su seneliu, aš tuoj jus pavysiu." Nepavyko, mažiukai ėjo kartu ir laukė manęs, nes šliužus juk reikia aptarti visiems kartu. Taigi atsisakiau savo sumanymo ir patraukiau tiesiai prie terariumų. Pakeliui mano mažasis paklausė: „Močiute, kodėl moterys eina ir eina į parduotuves, o vyrai ne?" Na, ir paaiškinau savo mažiui, kad moterys visada nori būti gražios, mėgsta gražius daiktus, todėl ir zuja po parduotuves. Primityviai, skubotai paaiškinau, bet juk teisingai. Moterims skirti žurnalai turi būti gražūs! Ir jei gražūs - nebūtinai lėkšti! Mane labai erzina dar vienas praeities reliktas - grožio nuvertinimas. „Graži, vadinasi, kvaila", „Gražu - miesčioniška", „Ne grožis yra esmė"... Mes taip džiaugdavomės gavę geresnio popieriaus, kokybiškesnę nuotrauką, radę gražesnį viršelio veidą. O kaip visi užgulę stalą žiūrinėdavome kokį nors iš užsienio gautą moterišką žurnalą. Ir dabar, išgirdusi sakant: „Ak, nėra ką skaityti - vien reklama, mada...", atkertu: „Atsiverskit ir pamėginkit paskaityti. Pamėginkit!" Nes jei taip kalba, vadinasi, neskaitė. „Moteris" tikrai netapo vien blizgiu leidiniu. Patikėk, aš jį atidžiai seku.

Ar geri prisiminimai iš to laiko, kai buvai „Moters“ vyriausioji redaktorė?

Patys geriausi. Žinai, kartais pagalvoju: dar ir todėl esu laimingas žmogus, kad prisimenu tik tai, kas gera, o blogis, nuoskaudos apsitraukia kažkokia patina, mane skaudinę įvykiai neryškūs, išblukę...

Dabar, pažvelgusi atgal, per daug priekaištų sau neturiu. Ne be mano įsikišimo žurnalas keitėsi į gerąją pusę. Kiek per tą laiką pražuvo gerų leidinių: „Švyturys", „Jaunimo gretos"... O juk visi turėjome vienodas galimybes. Kai privatizavome žurnalą, tą patį padarė ir jie, tačiau rinkoje kažkodėl neišsilaikė, neatlaikė konkurencijos. O mes išlikome. Ilgai „Moteris" neturėjo konkurentų. Ir toks, koks yra dabar, man labai patinka. Kai leidykloje gauname leidinių populiarumo reitingus, visada pirmiausia puolu žiūrėti, kaip laikosi „Moteris". Tai kaip instinktas. Motina niekada nebus abejinga savo vaikui (nusijuokia).

Nuotraukos – iš žurnalo „Moteris" archyvo