Nuolankumo ilgesys

Ar įmanoma suderinti tradicinį nuolankios, šeimai atsidavusios katalikės ir naująjį veiklios visuomenininkės vaidmenis? Šis klausimas bene labiausiai nedavė ramybės pirmiesiems žurnalo „Moteris“ kūrėjams. Kai kurie tekstų autoriai uoliai stengėsi palaikyti iš XIX amžiaus atklydusį besiaukojančios lietuvės moters įvaizdį. Štai 1935 m. kunigas V. B. pasakoja įkvepiančią istoriją apie Stepaitienę (kažkodėl – bevardę), kuri ilgai kentėjo gyvendama su mergininku ir girtuokliu vyru. Netrukus jos maldos buvo išklausytos – girtas vyras nušalo kojas ir tapo neįgalus. Nors dabar visa ūkio našta ir vyro priežiūra gulė ant moters pečių, jis pagaliau „pamatė savo žmonoje tikrą Angelą“. O ko gi daugiau, jei ne tokio įvertinimo, gali trokšti ištekėjusi moteris?

Panašiai moters funkciją suprato ir studentė O. Zabielavičiūtė, straipsnio „Namai ir moteris“ autorė. „Moteris didžiausios reikšmės turi šeimoje – namuose, – tikino ji. – Moters meilę įprasmina tik pasiaukojimas. Pasiaukojimo jausmas ir atsidavimo džiaugsmas visuomet yra surišti su kokiu nors asmenišku išsižadėjimu... Kai nusibosta vyrui vyriškos pramogos – girtavimas, kortos, jis ieško to, ko tą valandą neturi – švelnios, motiniškos sielos. Moteris tada turi parodyti jam pamestąjį kelią.“

Kad svarbiausia moters paskirtis – kilninti vyrą, rodyti „tikrą ir gražią meilę – ne kūnų, o sielų“, pabrėžia ir A. Puzdešrytė. Tiesa, besąlygiško aukojimosi idėja ji linkusi suabejoti. „Visa atsakomybė už šeimos laimę užkraunama moteriai. O juk šeima yra vyro ir moters sukurta sąjunga. Jie abu į ją turi lygias teises ir pareigas, neša lygią atsakomybę“, – tikina ji straipsnyje „Moteris ir šeima“.

Vaikus – valstybei

Negana to, A. Puzdešrytė bando ištempti moterį iš namų: „Moteris buvo uždaryta virtuvėj arba tartum parodoj pasižiūrėti pastatyta. Yra žmonių, kurie galvoja, kad jai turi rūpėti tik namų ruoša. Kasdienio gyvenimo patyrimai rodo, kad yra moterų, kurios turėdamos vieną vaiką ir kelias tarnaites, neranda laiko kitiems uždaviniams. Yra tokių, kurios turėdamos pulką vaikų, užtektinai turi laiko ir visuomeniniam darbui.“ Ką gi, karjeros ir šeimos derinimo klausimas buvo aktualus ir tada.

Praplėsti savo interesų ribas siūlo ir dr. V. Karvelienė. 1936 m. straipsnyje „Vedusios moters darbai“ ji tikina: „Protinis darbas nepalyginamai mažiau nei fizinis kenkia arba, dirbamas su saiku, visai nekenkia motinos sveikatai.“ O kad tokį būtų lengviau dirbti, pateikia net šiais laikais revoliucingai skambantį pasiūlymą – patikėti vaikus auklėti ir auginti valstybei. „Juo labiau mokslo tiriami vaiko gyvenimo reikalavimai, juo labiau vaiko auklėjimas pereina į profesiniai pasiruošusių auklėtojų rankas, į viešas įstaigas, – rašo ji. – Kai kurie šių laikų pedagogai reikalauja pavesti kūdikio auginimą specialistams-žinovams net nuo pirmųjų jo amžiaus dienų. Tuo tikslu yra Amerikoj įsteigtas kūdikių institutas, kuriame visą dieną motinos palieka savo kūdikius pedagogijos ir medicinos specialistų priežiūrai. Ši bandomos reikšmės įstaiga, tikimasi, sulauks gražios ateities.“ Įdomu, ką apie tai pasakytų mūsų supermamos?

Draugijoms – taip, vakarėliams – ne

Tik neapsirikime – laisvų rankų ir galvos to laiko moterims reikėjo ne tam, kad uždirbtų pinigų, o tam, kad galėtų dalyvauti visuomeninėje veikloje. Tada Lietuvoje netrūko įvairių moterų draugijų ir organizacijų, o aktyviausia jų buvo Lietuvių katalikių moterų draugija. Štai vienais metais visoms, važiuojančioms į šios draugijos konferenciją, Lietuvos geležinkeliai (beje, šiemet, kaip ir mes, ši bendrovė švenčia 95-erių metų sukaktį) suteikė net 50 proc. nuolaidą bilietams. Reikalavimai dailiajai lyčiai buvo ne mažesni nei dabar. Ištraukoje iš vienos lietuvės katalikės kaltinamojo akto minimi ir tokie moterų nusižengimai: „Leidžia savo namuose vadinamus „robaksus“ (šokių vakarėlius – red. past.), pačios vartoja ir kitiems duoda svaigalų, nedalyvauja moterų draugijose, neskaito tinkamos spaudos, pačios puošiasi ir namus puošia tik pirktiniais papuošalais, nemėgdamos tautinių.“ Visiškai nauju požiūriu į santuoką dvelkteli šis nusižengimas: „Verčia savo vaikus, o ypač – mergaites, tekėti už nemylimo žmogaus.“ „Įsidėmėkite, geriau likti visai netekėjusiai, nei ištekėti už blogo žmogaus“, – drąsiai pareiškia O. Kr-ienė.

Lygias teises lietuvės turėjo ir turto požiūriu. „Mūsų įstatymais vyro ir žmonos turtas yra atskiras. Todėl ir žmonos atsineštinis turtas visą laiką skaitosi jos atskira nuosavybe. Net jei jo nelieka, moteriškė visada gali reikalaut, kad jos įneštoji dalis būtų grąžinta, kai jai prisieina išeiti iš vyro“, – aiškina žurnalo skaitytojoms Antanas Šležauskas. Pabandykit dabar iš savo bankrutavusio buvusio vyro išsireikalauti atsineštąją dalį...