Atvirai apie savo skausmingą ir džiaugsmingą patirtį bei vertybes kalbasi dainininkė Nijolė Ščiukaitė (tuomet – 70 m.), leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė (tuomet – 53 m.), modelis ir verslininkė Eglė Grėbliauskaitė-Tursienė (tuomet – 36 m.) ir žurnalistė Liepa Rimkevičienė (tuomet – 30 m.).
Ar sunku būti moterimi?
Lolita: „Niekada nejaučiau nuoskaudos dėl to, kad esu moteris. Priešingai – gyvenime tai dažnai praversdavo. Kai pradėjau savo verslą, dauguma leidėjų buvo vyrai, tad galėjau apsimesti, jog esu silpnesnė, ir daryti tai, ką reikia. Vis dažniau pasigirsta kalbų apie tai, kad XXI amžius bus moterų amžius. Ir aišku – kodėl. Kadangi gyvename kur kas ilgiau už savo protėvius, net ir pagimdžiusios bei užauginusios vaikus, mes dar esame sveikos, jaunos, gražios ir galime nuveikti daug visuomenei naudingų dalykų.“
Liepa: „Esu labai laiminga, kad gimiau dabar. Man gaila, kad protingos ir gabios mano šeimos moterys, trūnydamos toje absurdiškoje Sovietų Sąjungoje, prarado begales galimybių. Kita vertus, būtent savo mamoms ir močiutėms turime būti dėkingos, kad pralaužė visus ledus. Viena mano močiutė buvo mokslininkė, kita – ekonomistė, mama – architektė. Mano močiutė vienu metu ir dirbo, ir augino du pametinukus, o naktimis dar rašė mokslinę disertaciją. Mane mama pagimdė studijuodama, per egzaminus slapta bėgiodavo manęs pažindyti. Šiandien aš jau galiu ramia širdimi rinktis, kiek laiko auginsiu vaikus, kada užsiimsiu savišvieta ar karjera.“
Eglė: „Nuo 18 metų šešerius metus gyvenau užsienyje. Grįžusi pajutau labai didelį lyčių skirtumą. Ten, bendraudamas su žmogumi, negalvoji – vyras jis ar moteris. O čia tada net buvo nepriimta susitikus paduoti moteriai ranką – taip sveikinosi tik vyrai. Būti moterimi dabar yra visai smagu. Ji turi savo įtakos lauką – namus, vaikus, šeimą, o jei nori, gali keliauti ir į vyrų pasaulį – siekti karjeros, net valdyti šalį.“
Nijolė: „Tai, kaip stipriai per visą mano gyvenimą keitėsi moters vaidmuo, atrodo tiesiog nesuvokiama. Kai mokiausi, dar buvo berniukų ir mergaičių gimnazijos. Mano jaunystė – paskenduolių laikas. Dabar jaunutės merginos visai Lietuvai skelbiasi, kad yra nėščios, nors pačios nežino, nuo ko pastojo. Aš irgi buvau patekusi į tokią bėdą – turėjau tekėti, nors jaučiau, kad tas žmogus – ne man skirtas. Labai verkiau, bet mama pasakė: „Net nemąstyk – kito kelio nėra.“ Gimė dukra. Mūsų santuoka truko 5-erius metus. Dabar moterys laisvos rinktis ir asmeninį, ir profesinį kelią.“
Karjera ir šeima: ar įmanoma suderinti?
Lolita: „Viskas taip greitai keičiasi, kad net sunku įsivaizduoti. Prieš tris mėnesius man gimė anūkas, bet aš jo dar nemačiau, nes gyvena labai toli. Gėda, bet toks yra gyvenimas. Neaišku, ar senatvę galėsime praleisti šalia savo vaikų. Dėl to kartais apima liūdesys. Anksčiau svarstėm: karjera ar šeima? Dabar savaime aišku, kad turi būti abu dalykai. Tik jie labai keistai išdėstyti laike: pirma karjera, mokslai, pinigai, butas, o tik paskui įtraukiami visi vadybiniai įgūdžiai, kad būtų įgyvendintas projektas „Šeima“. Mes buvome didesni romantikai. Pastebėjau, kad ta baimė iškristi iš gyvenimo dabar labai didelė.“
Eglė: „Man niekada nebuvo baisu iš niekur iškristi, kitaip nebūčiau iškritusi keturis kartus (Eglė turi keturis vaikus – aut. past.). Manau, ta baimė – iš nepasitikėjimo savimi. Reikia susidėlioti prioritetus. Man svarbiausia buvo meilė, todėl mečiau karjerą užsienyje ir grįžau į Lietuvą. Pagavai meilę – laikyk, nes galbūt daugiau nepagausi. Na, o kai yra meilė, didžiausias prioritetas – vaikai. Toliau svarbus atrodė išsilavinimas, nes tai padidins mano „akcijas“ darbo rinkoje.“
Nijolė: „Aš buvau labai bloga mama. Pradėjau dirbti filharmonijoje, kai mano mergaitei buvo 3 mėnesiai. Gastrolės trukdavo ištisus mėnesius, imti jos kartu negalėjau. Mano mama pasakė: „Tu mokeisi, siekei šito ir negali dabar sustoti. Važiuok – dukrą aš padėsiu užaugint.“ Ir aš išvažiavau. Iš laiškų sužinodavau, kad mano mergaitei išdygo pirmasis dantukas, kad ji žengė pirmuosius žingsnius. Kartą išvažiuodama paklausiau, ką jai atvežti. Gal didelį dramblį? Ne. Gal lėlę šukuojamais plaukais? Ne. Gal pačiūžas su baltais batukais? Ne. „Tai ko tu nori?“ – paklausiau. „Noriu, kad tu neišvažiuotum“, – atsakė ji. Tada supratau, kiek iš tikrųjų aš aukoju dėl darbo. Mūsų su dukra santykiai labai artimi, bet ji savo vaikų neleido auginti niekam, nors buvo ir močiučių, ir promočiučių, kurios galėjo pagelbėti.“
Liepa: „Labai Jus suprantu. Ir tai, ką jautė Jūsų dukra. Aš taip pat iš vaikystės prisimenu tą nerimą. Tas motiniškos meilės trūkumas, baimė, kad tave paliks, trumpas žindymas šiandien pasireiškia depresijomis, neurozėmis. Todėl savo vaikus beveik ketverius metus auginau pati, be auklių, nebuvau palikusi nė vienai nakčiai, atsidaviau motinystei visa esybe, užsidariau savo pasakų, angelų ir gamtos pasaulyje.“
Vyrai: kaip upės krantai
Lolita: „Man pasisekė, kad prieš 34 –erius sutikau žmogų ir be proto jį įsimylėjau, o dabar myliu dar labiau. Net kalbėt apie tai sunku, nes tai – mano teritorija. Mes kartu patyrėme ir šilta, ir šalta, jis su manimi yra vienoje laiko kapsulėje, mes galime klausytis tos pačios muzikos, stebėti, kaip bendrauja mūsų vaikai, ir stebėtis, kad daug kas yra kitaip nei mūsų laikais.“
Nijolė: „Vyras turi būti draugas, ne niurgzlys, išsilavinęs, švelnus, doras, ištikimas. Neištikimybės atveju reikėtų atvirai pasikalbėti ir priimti bendrą sprendimą. Gerai, kai jis yra nemažai pasiekęs, gerbiamas kolegų, kai gali juo didžiuotis. Jaunystėje gal ir svarbu, kad būtų gražus, kompanijos siela, mokėtų asistuoti, gražiai šokti, patiktų ir kitoms moterims...“
Liepa: „Svarbiausias dalykas, žinoma, yra meilė. Mes su vyru kartu – jau 12 metų. Esame labai skirtingi. Logiškai mąstant, sėkmingiau gyventume atskirai, susiradę ką nors panašesnio į save, bet meilė sujungia viską. Man tikrasis vyriškumas – tai rūpestis, dėmesingumas, globa ir atsakomybė, tai tarsi uola, už kurios visada šviečia saulė ir yra saugu.“
Eglė: „Štai koks paradoksas: moterys nori būti kietos, viską gali pačios, karjerą daro, bet jei vyras sumanė tapti kietas ir su draugais pažvejot, tai jau... baisu. O vyras iš savo varpinės galvoja: „Na, jau ne! Nepaspausi manęs.“ Mes nenorime būti indaplovės, o jie nenori būti bankomatai. Man svarbiausia, kad galiu vyru pasitikėti. Tai, kad jis yra mažiau jautrus, – stiprybė, o ne trūkumas. Pasak vedų išminties, moteris yra upė, o vyras – tos upės krantai. Ji, jei pralauš krantą, tiesiog išsilies ir išdžius.“
Nijolė: „Ar pamenat filmą „Maskva netiki ašaromis“? Kad ir kokia kieta būtų moteris, jai reikia tos vyriškos šilumos, tvirtumo. O vyrui svarbu jaustis tuo užnugariu, ir išmintinga moteris tai leis – net tada, kai jį ištiks nesėkmė. Net ir neuždirbdamas, vyras turi jaustis namie šeimininku. Tokiu, kuris žino, kaip prisukti elektros lemputę ar sutaisyti lygintuvą.“
Vaikai: nuo muštro iki anarchijos
Liepa: „Tai, kokius vyrus turės mūsų dukros, priklauso nuo mūsų. Sunku žiūrėti, kaip mamytės aptarnauja savo jau žilstelėjusius sūnelius, šokinėja aplink juos. Tokios motinos vaikas gyvenime ieškos ne draugės, partnerės, o aptarnaujančio personalo. Savo sūnus auginu kaip mažus samurajus – trejų metų Rojus vienas su dviratuku jau keliauja savo keliais, o pusantrų Vėjas Vytautas – kaip partizanas: įveikia kliūčių ruožą žaidimų aikštelėje ir grįžta nugalėtojo žingsniu, bet su mėlyne ant kaktos.“
Eglė: „Aš berniukų irgi nelepinu. Net tada, kai mano sūnus baseine per treniruotę verkia, kad pavargo, kad šalta, neleidžiu jam išlipti – liepiu plaukti iki galo. Vyrui tvirtas charakteris labai svarbu.“
Nijolė: „Neseniai troleibuse įlipo močiutė su anūku. Jaunimas, aišku, vietos neužleis – tai visuomenės dalis, kuri pirmiausia visas vietas užima. Aš pasiūliau jai atsisėsti, o ji... pasodino savo anūką. Auklėjimas prasideda nuo čia. Mano seneliai turėjo 9 vaikus ir pulką anūkų. Kai atvažiuodavome pas juos į kaimą, visi aiškiai žinojo, kad sveikintis reikia su kiekvienu sutiktu žmogumi. Nesėdėdavome prie suaugusiųjų stalo pakabinę liežuvius – turėdavome atskirą stalelį. Nepaisant to, išmokome ir mandagiai elgtis, ir peiliu bei šakute naudotis.“
Liepa: „Kai aš mokiausi, pats baisiausias dalykas man buvo ta autoritarinė sistema. Muštrą turime įkišti giliai į spintą kaip vyžas ir daugiau nebeištraukti. Dabar –humanistinės pedagogikos periodas, kai vaiką nuo gimimo raginama gerbti kaip suaugusį žmogų. Turime nustoti auklėti savo atžalas, tiesiog padėkime jiems augti, skleistis. Baime ir prievarta nieko nepasieksi.“
Eglė: „Sutinku su Liepa dėl ikimokyklinio amžiaus vaikų, tačiau manau, kad tėvų ir vaikų hierarchija vis dėlto turi būti. Vaikas privalo gerbti tėvus. Anksčiau šita hierarchija, taisyklės tiesiog tvyrojo ore, buvo savaime suprantama, o dabar vaikai nuo mažens turi labai daug teisių. Deja, pareigų beveik neturi. Vėliau šios neišvengiamai ateina, bet jie nebūna pasirengę. Labai svarbu, kad kiekvienas turėtų savo kelią – neužsikraukime sau pernelyg didelės atsakomybės už jo gyvenimą. Kartais, kai vaikas tame kelyje nusimuša nuo kompaso, aš jam padedu.“
Lolita: „Aš vaikų specialiai neauklėjau. Turime du sūnus ir dukrą. Abu su vyru dirbome, tarpdury pasikeisdami juos auginome, ir jie kažkaip suprasdavo, kad tu gali būti pavargęs, gali nenorėti bendrauti. Nereikia manyti, kad vaikai nepajėgūs suprasti sudėtingų dalykų. Dabartiniai tėvai pernelyg akcentuoja materialius dalykus – kaip nuvesti į geriausią mokyklą, suteikti išsilavinimą, bet man atrodo, kad daug svarbiau išmokyti tą vaiką nepaleisti kam nors prieš nosį durų.“
Moteris po 50 metų
Liepa: „Mano svajonių moteris – tai XX amžiaus pagimdytos hermafroditiškos feministės, kovojančios už abortus, priešingybė. Ji išmintinga, išsilavinusi, paėmusi iš kultūros ir civilizacijos tai, kas geriausia, ir grįžusi prie savo šaknų, prie amžinojo moteriškumo.Tokia spinduliuojanti Deivė su daktaro disertacija rankinėje, gimdanti lengvai ir be skausmo – kaip Afrikos genčių moterys.“
Lolita: „Neidealizuokim – tos Afrikos moterys taip lengvai gimdo, nes paskutiniais nėštumo mėnesiais badauja, kad kūdikis būtų kuo mažesnis. Man atrodo, kad dabar moterys nebenori gimdyti pačios.“
Eglė: „Kad pasiektume tą palaimingą būseną, kurią nupiešė Liepa, dar turėsime nusileisti į vartojimo dugną. Pirma pereisime etapą, kai gimdyti pačiai atrodys kažkokia atgyvena.“
Nijolė: „Gal ir išnešioti bus atgyvena? Gal vaikai augs mėgintuvėliuose?..“
Lolita: „Manau, po 50 metų esminiai dalykai bus tokie kaip dabar. Reikia palinkėti, kad ta upė šniokštų, būtų švari ir gyvybinga, o krantai – tokie pat stiprūs. Nes be jų visas tas mūsų šniokštimas yra beprasmis, kartais nuteka ir į kanalizaciją.“
Eglė: „Viskas sukasi spirale. Iš pradžių atrodo, kad mama žino viską, paskui – kad nežino nieko. Kai subręsti, supranti, kad ji buvo teisi, dar vėliau paaiškėja, kad ir močiutė neklydo, o galiausiai pati tampi močiute ir imi visus mokyti. Tik jei viską žinotume nuo pat pradžių, nepadarytume daugybės žavių moteriškų klaidų.“
Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Makiažas – Julijos Estko. Stilius – Eglės Žiemytės
