Labiausiai gerbiamos – traktorininkės
Komunistinė ideologija ryžtingai baigė tarpukario feminisčių pradėtą darbą – ištraukė moterį iš virtuvės ir pasodino prie vairo, nesvarbu – traktoriaus ar įmonės.

To laikotarpio „Moters“ žurnalo herojės – tik dirbančios moterys: inžinierės, agronomės, fabrikų vadovės, o labiausiai gerbiamos – traktorininkės. Profesijų ribos lyčių požiūriu trinamos taip uoliai, kad susidaro įspūdis – kuo sunkesnius fizinius darbus dirba moterys, tuo labiau nusipelno pagarbos. Namų šeimininkės į žurnalą patenka nebent kaip feljetonų ir karikatūrų herojės. Apie vieną tokią 1957 m. rašo Vladas Grybas: „Laisvę mėgsta ir herojė mano, o nepabijojo ištekėt. Akyliausiai madeles ji gano, vyras – visą dieną fabrike.“

Namų ruoša žemina
Namų ruoša suvokiama kaip moterį žeminanti pareiga. Biologijos mokslų daktarė J. Kauneckienė 1958 m. straipsnyje „Dar kartą apie šeimą“ piktinasi: „Mūsų spaudoje, net dienraščiuose, spausdinami virimo, kepimo receptai, moterys mokomos megzti, siūti. Tokie straipsniai dažnai nesistengia atitraukti moterį nuo kasdienių, protą bukinančių darbų, bet, atvirkščiai, brukte bruka į rankas mazgotę, šluotą, puodus, siūlus, adatą ir kitus namų ruošos įrankius, kurių ji ir be spaudos nebuvo padėjusi.“ Kad moteris vis dar atlieka ir „buitinio aptarnavimo funkciją“, liūdina ir kitą autorę F. Škliaranskaitę. Tiesa, ji tiki, kad komunizmo laikais šį darbą perims visuomenė. Pirmosios to apraiškos jau juntamos. „Vilniuje vis plačiau pradedama naudotis pietumis į namus, – džiaugiamasi tų pačių metų žurnale. – Moterys, tiek brangaus laiko praleisdavusios virtuvėje, bedirbdamos neproduktyvų ir žmogaus asmenį bukinantį darbą, dabar gali po darbo, kaip ir visi šeimos nariai, nueiti į kiną, į teatrą, pasimokyti bei daugiau laiko skirti vaikų auklėjimui.“ Tokiomis akimirkomis nuoširdžiai imi gailėtis, kad tas komunizmas taip ir neatėjo, iš šito „bukinančio“ darbo mūsų neišvadavo... Kaip toli buvo praktika nuo teorijos, prisimename ar bent jau žinome iš savo mamų ir močiučių pasakojimų visos. Kas, jei ne moteris, atlikdavo tą „buitinio aptarnavimo funkciją“, kas išskalbdavo, pamaitindavo, sutvarkydavo namus, prikonservuodavo daržovių žiemai, jei „vyras visą dieną fabrike“? Beje, moteris – irgi, tik kam tai rūpi?

Išpardavimai padeda sutaupyti kojinėms
Visiškai neaišku, kokiais keliais į žurnalą pateko taupioji namų šeimininkė Aleksandra Smilginienė – pagrindinė H. Zienavičiaus straipsnio „Šeimos biudžetas“ (1954 m.) herojė. Panašu, kad ją atginė autorių kamuojantis senosios patriarchalinės santvarkos ilgesys. „Ji viena tvarko šeimos biudžetą ir nemėgsta be reikalo pinigų švaistyti. Ne vieną šimtą rublių ji sutaupė iš vyro algos, ir visos tos šimtinės buvo panaudotos namo statybai, – rašo jis. – Vyras dirba sunkų ir atsakingą darbą – veda sunkiasvorius traukinius, kasdien perveždamas tūkstančius tonų liaudies ūkio krovinių, namo ateina pavargęs, suodinas. Štai Aleksandra ir rūpinasi, kad Balys galėtų namuose gerai pailsėti, kad jam nieko netrūktų, kad sekančią dieną eitų į darbą gyvus, linksmas, kupinas energijos. Nelengvos namų šeimininkės pareigos, nors kai kurie vyrai jų ir neįvertina.“
Manote, kad išpardavimas – šių laikų rinkodaros triukas? Štai ir ne. Jo nepraleisdavoir mūsų herojė Smilginienė, tik anuomet tai vadinta „kainų sumažinimu“. Sulaukusi tinkamo momento, taupioji moteris „už tą pačią kainą nusipirko dvi sukneles: vieną išeiginę iš krepdešino, o kitą šiokiadieniui iš štapelinio audinio. Ir išeiginiai batukai tiek atpigo, kad už tuos pačius pinigus galima nusipirkti dar ir „Kapron“ kojines!“

Pirmosios barakudos
Būta anais laikais net barakudų. Štai „Pažangos“ kolūkio pirmininkas A. Kaluzevičius 1958 m. piktinasi: „Gyvenime kartais esti taip, kad jaunuoliai, o ypač merginos, susituokia dėl materialinių, kartais tik laikino pobūdžio išskaičiavimų, dėl tarnybinės padėties, kad neiškeltų, pavyzdžiui, iš miesto į kaimo vietovę. Taip pat yra nemažai faktų, kada merginos ieško pažinčių su vyriškiu, su kuriuo galėtų nueiti į restoraną, gautų iš jo dovanų, galėtų pasivažinėti jo viliojančia mašina. Visa tai irgi daroma ne veltui. Ką po to galima kalbėti apie tokios merginos vertę?!“
O štai vyrai – kas kita. Jiems vis dar leidžiama daugiau. „Pajutus savo brangiausio vyro neištikimybę, patartina dažniau aplankyti kirpyklą, nueiti pas siuvėją, – 1985 m. moko Jonas Bikulčius. – Grįžęs vyras maloniai nustebs: gal kokia šventė? „Tu grįžai pas mane, mielasis, ir suruošiau šventę“, – su vylinga šypsena pasitinka žmona. Jei vyras grįžta pas žmoną – nėra katastrofos, kita moteris jame nepaliko gilaus pėdsako.“