Amazonių laikai baigėsi
Paskutinis XX a. dešimtmetis gerokai sujaukė moterų protus. Tuo metu, kai vakarietės bandė atsikratyti prie jų priaugusio namų šeimininkės vaidmens ir pradėjo siekti lygybės su vyrais, mes judėjome priešinga linkme – pavargusios nuo priverstinio alinamo darbo, norėjome pasimėgauti išlaikytinės dalia. Žodis „feministė“ tapo kone keiksmažodžiu. „Mano svajonių moteris – tai XX amžiaus pagimdytos hermafroditiškos feministės, kovojančios už abortus, priešingybė“, – tiesiai šviesiai rėžia Liepa Rimkevičienė. „Nenoriu būti emancipuota moteris. Feminizmas – tai labai dirbtina. Kam reikia moteriai būti panašiai į vyrą?“ –1993 m. klausė Onutė Valiukevičiūtė. „Buvo jau toks amazonių laikotarpis. Tiksliau nepasitenkinusių moterų judėjimas. Juk normaliai – tai tokiai veiklai nelieka laiko“, – teigė į prezidentus tuo metu balotiravęsis Remigijus Vilkaitis. Feminizmo būtinybe abejojo ir ne viena veikli moteris. „Moteriai prasimušti tikrai nėra sunku. Mūsų vyrai nežiūri į ją kaip į žemesnę už save būtybę. Aš niekad gyvenime su tuo nesu susidūrusi ir galbūt todėl visai nesuprantu feministinių idėjų. Praeis pora metų, ir mes turėsime puikių ministrių, vadovių, kaip ir kiekvienoje normalioje šalyje“, – pranašiškai 1993 metais kalbėjo Rūta Vanagaitė.
Laimingos namų šeimininkės
Rūpintis savo grožiu, puoselėti namų jaukumą, rasti laiko pabendrauti su vaikais – argi ne tai yra moteriškumo esmė? „Esu laiminga namų šeimininkė“, – atvirai sakė Laima Paksienė ir su siaubu prisiminė laikus, kai dirbo: „Parsinešdavau namo kokį grašį ir džiaugdavausi indėliu į šeimos biudžetą. Dabar man tai baisiai juokinga.“ Kalbėjome, kad be vidinio, egzistuoja ir išorinis grožis. „Linkiu jums, moterys, būti visuomet gražioms ir linksmoms. Rūpinkitės savo išore, ne tik vidumi. Aš mėgstu žaismingas, pasidažiusias moteris“, – 1994 m. linkėjo karikatūristas Jonas Varnas. „Žmona turėtų būti švelni būtybė, skaniai kvepiančiais plaukais ir švelnia oda, prie kurios galėtum prisiglausti kaip kačiukas. Nenorėčiau, kad moterys dirbtų fizinius darbus ar žaistų fizinius žaidimus, kad kilnotų svorius ir paverstų savo kūnus kieta guma. Nenorėčiau, kad jos būtų traktorininkės ar statybininkės, nešiotų plytas, rūkytų „primą“ ir keiktųsi vyrišku bosu“, – daugumos vyrų požiūrį apibendrino visų laikų svajonių jaunikis Marijus Mikutavičius. Tiesa, žurnalo „Moteris“ puslapiuose katytėms ir namų šeimininkėms vietos buvo nedaug – leidinys ištikimai laikėsi jau 1920 metais nubrėžtos linijos: „Moters vieta – ne vien virtuvė.“
Laisvę – seksui!
Kai dailioji lytis nulipo nuo traktoriaus, atsirado laiko seksui. Ir dar kokiam! „Įsimylėjau savo vyro sūnų“ – dėmesį traukte traukė antraštė ant viršelio. „Dėl to, ką patyriau, daugelis galėtų mane pavadinti pasileidusia. Pirmą meilužį susiradau iš pažinčių skyrelio. Vėliau buvo antras, trečias... Mylėjausi net su moterimi!“ – tai neįgalios moters išpažinties ištrauka.
Lyčių stereotipai lietuves moteris užgriuvo iki tol neregėta jėga. „Kokia tu – moteriška ar vyriška?“ – vienas to laiko testų klausimų. Prie vyriškų bruožų priskiriamas ryžtas, savarankiškumas ir nepriklausomybė, o moteriška moteris pateikiama kaip klusni, jautri, šeimyniška. „Labai blogai, kai vyrai subobėja, o moterys suvyriškėja. Vyro jėga – vyriškumas, o moters – moteriškumas. Man patinka ispanai. Kodėl? Tuose kraštuose vyras tiksliai žino, kas jis yra. Moteris pateikia save kaip moterį ir didžiuojasi tuo. Jau ką turi ant krūtinės, tai neša išdidžiai ir visai nesirengia slapstyti!“ – tuo metu vyraujančią nuomonę tvirtai išsako Algimantas Čekuolis.
