Žurnalistę, 1967–1976 metais dirbusią „Tarybinės moters“ redaktore, rašytoją, penkiomis kalbomis laisvai kalbančią, enciklopedinę atmintį turinčią intelektualę Birutę Mackonytę (87 m.) per patį vidurvasarį lankiau M. Marcinkevičiaus ligoninėje. Ši smalsi ir džiugi it laimingas vaikas žilaplaukė nesiskundė bloga savijauta, gyrė dėmesingą ligoninės personalą, svajojo apie grįžimą namo, mat ketina sėsti prie autobiografinės knygos.
Birutės Mackonytės rašinius „Tarybinės moters“ žurnale bei „Literatūros ir meno“ savaitraštyje prisimenu kaip įdomius ir švarius. Nuo tada, kai į rankas pateko jos detektyvas „Juodas pakeleivis“, su šios meistriškai intrigas rezgančios rašytojos knygomis vis dažniau užmigdavau ir pabusdavau. Šiandien B. Mackonytė vadinama lietuviškąja Agatha Christie, o kai kuriems mielą senjorę smagu lyginti su garsiųjų trilerių heroje Mis Marpl.
Pernai lapkritį žurnale „Metai“ skelbti B. Mackonytės prisiminimai „Laiškai iš jūros. Ir ne tik.“ Tai – jos ir mylėto vyro poeto, prozininko Vito Žvirdausko istorija. Tokių atvirų, nuoširdžių, talentingai parašytų prisiminimų mūsų literatūros padangėje reta. Skaičiau juos, lydimus autentiškų laiškų, kaip gražiausią ir skausmingiausią meilės romaną. Atsivėrė dar daugiau šios nepaprastos moters asmenybės savybių – gebėjimas jausti talentą, drąsa susisieti su nevilties priepuolių kankinamu menininku, ištiesti pagalbos ranką.
Vilniaus universitete baigusi anglų kalbos ir literatūros studijas, nuėjote tėvelio Rapolo Mackonio – žurnalisto, redaktoriaus – pėdomis. Kuo Jus patraukė žurnalistika?
Neseniai vartydama nuo sovietmečio likusią savo darbo knygelę, pasitikslinau: pirmoji mano darbovietė – „Komjaunimo tiesos“ redakcija. Mano jaunystė – tragiška. Ji bėgo tokiais baisiais laikais, kokių nė neįsivaizduojate. Daugybė netekčių! 1944 metais, kai keitėsi frontai, vokiečiai pamažu slinko į Lietuvą, o rusai traukėsi, per Vilniaus bombardavimą žuvo mano mama. Tėvas, kaip ir Balys Sruoga, buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos lageryje, vėliau išvežtas į Sibirą. Netekau tikrų namų. Namo sienos ir kai kurie daiktai liko, bet į juos įsikraustė kiti. Dabar labai ramiai pasakoju, nes jau viskas išgyventa, bet tada aš, šešiolikmetė, ir trejais metais jaunesnė sesutė likome beglobės našlaitės. Tai – viena mano likimo tragedijų, bet reikėjo gyventi. Sesutę metus glaudė mamos dėdė – Švenčionėlių parapijos klebonas. Mano sesuo vėliau dirbo Kaune, K. Požėlos spaustuvėje, paskui ištekėjo už ukrainiečio, išvyko į Ukrainą ir iki šiol gyvena ten su savo šeima.
Na, o aš netyčia patraukiau į „Komjaunimo tiesą“. Iš šio laikraščio pabėgau į radiją. Prasidėjo pirmos pažintys, pirmi romanai. Savo draugėms esu sakiusi: „Jūs negalite įsivaizduoti, kokį purvą tais laikais perbridau.“ Ypač dirbdama „Komjaunimo tiesoje“. Jei apie tai parašyčiau, būtų neįtikėtina, bet šiais laikais – gal labai įdomu? Studijuodama Vilniaus universitete anglų kalbą ir literatūrą, vieno savo dėdės – atkaklaus komunisto – paveikta įstojau į komjaunimą. Gal dėl to man ilgam užsitrenkė padorių namų – net ir buvusių tėvų draugų – durys.
Blaškiausi nuo vieno iki kito „nuotykio“. Kad nenuklydau per toli, privalau būti dėkinga angelui sargui ir iš tėvo paveldėtam polinkiui rašyti. Dirbdama baigiau universitetą, o po metų, 1952-aisiais, gimė sūnus Dovydas. Tada prasidėjo tvarkingas gyvenimas, dirbau „Literatūroje ir mene“, 1967 metais perėjau į „Tarybinę moterį“.
Kas labiausiai įsiminė iš šio laikotarpio?
Pasakojimas apie darbą „Tarybinėje moteryje“ nebus labai įdomus, bet prisiminimai – patys geriausi. Mums buvo svarbu kaip galima daugiau papasakoti Lietuvos moterims apie jas pačias, pateikti patarimų. Bendravau su inžinierėmis, kolūkietėmis, darbininkėmis, mokslininkėmis. Tai buvo labai populiarus (170–190 tūkst. egzempliorių tiražo), iš esmės vienintelis laisvesnis žurnalas Lietuvoje. Žmonės mus labai mylėjo, gerbė. Rajonų pirmieji sekretoriai vaišindavo, veždavo į pirteles. Apie politiką rašėme nedaug, stengėmės informuoti moteris apie sveikatą, sveiką gyvenseną. Buvau atsakinga už visuomeninio gyvenimo ir kosmetikos skyrius. Skaičiau daug lenkiškų leidinių, tarp jų – „Kobieta i Życie“. Taip pat stengėmės perduoti tautietėms kuo daugiau informacijos iš užsienio šalių, rašėme moralės temomis.
Kokios kosmetikos tais laikais galėjome rekomenduoti? Mano bendraamžė gydytoja Miškinytė labai gerai išmanė šią sritį. Ji sumanydavo temą, aš rašydavau. Daugiau buvo rusiškų kosmetikos priemonių, o pas mus gaminamų – nedaug. Labiau vertinome namines. „Tetos Leokadijos patarimų“ skyrelyje mokėme jų pasigaminti.
Kolektyvas buvo labai draugiškas. Tuo metu fotoreporteriu dirbo Antanas Sutkus. Aldona Baltrūnienė rašė įdomias humoreskas. Buvo Marina Gavėnaitė, ilgametė darbuotoja Lilė Aleknavičienė, nepaprastai spalvingos asmenybės Onutė Poškaitienė ir Danutė Digrienė.
Ar redakcijoje bohemiškai pasėdėdavote?
„Tarybinės moters“ redakcija buvo ten, kur dabar yra Žurnalistikos institutas. Kitoje pastato pusėje glaudėsi žurnalo „Komunistas“ redakcija, vėliau – „Šluota“. Su „Šluotos“ vyrais bohemiškai pasibūdavome. Juozas ir Jonas Bulotos – linksmi humoristai, anekdotų karaliai, žodžių kišenėse neieškodavo. Ateidavo Zeferinas Jonutis, mes jį Zefu vadinome. Pasėdėdavau ir Rašytojų sąjungos kavinėje. Dirbdama „Literatūroje ir mene“ pažinojau visus to laiko plunksnos brolius.
Kaip tuo metu klostėsi Jūsų asmeninis gyvenimas?
Su sūnaus tėčiu gyvenome trumpai – ketverius metus. Jis mirė, kai Dovydui buvo 12 metų. Buvo daug už mane vyresnis, gruzinas. Atvyko į Lietuvą dirbti tuoj po karo. Vyno specialistas. Gruzinai tada vežė į Lietuvą savo vyną. Paskui išvyko į Rygą, važiuodavome su Dovydu jo aplankyti. Sūnui tėvo pavardės nedaviau. Ir pati pasilikau lietuvišką. Nutarėme, kad taip bus daug geriau. Iki šiol esu patenkinta tokiu pasirinkimu. Jau tada kai kurios savarankiškos moterys savo vaikams suteikdavo savo pavardes. Taip buvo madinga. Juokiuosi, kad kaupiu testamentus. Dovydo tėtis man ir sūnui paliko testamentą, – prieš mirtį jis jau gyveno Tbilisyje. Ir mamos dėdė kunigas paliko, – turėjo nemažą ūkį Nemenčinės rajone. Buvau jauna, niekada negalvojau, kad ko nors ieškosiu pagal testamentus. Kiti testamentai – prisiminimų išraiška.
Turite galvoje savo tėčio R. Mackonio prisiminimų knygas?
Tėvas iš lagerių grįžo 1956 metais. Mano sūnui Dovydui buvo ketveri. Ilgokai gyvenome kartu savo namuose. Lenkijoje tėvas vedė lenkę Heleną, ji puikiausiai išmoko lietuviškai, dirbo Dailės institute buhaltere.
1969 metais perskaitėte poeto ir prozininko Vito Žvirdausko apysaką „Vandenyno druska“ ir nuvažiavote imti interviu. Tai buvo dar vienas lemtingas susitikimas?
Vitas dirbo žvejybos laivyne, Lietuvos kino studijoje, „Nemuno“ ir „Valstiečių laikraščio“ redakcijose. Po mirties išleisti jo eilėraščių rinkiniai „Vakaro žaros“, „Ežerai skandina saulę“ ir prozos knyga „Šeštasis keleivis“.
Nežinau visų savo likimo posūkių motyvų, vadinamųjų kelio vingių mano gyvenime buvo per daug. Nežinau, ar 1969-ųjų pradžioje man staiga kilusį norą susipažinti su Vitu Žvirdausku lėmė tik „Vagos“ išleista jo apysaka, – ten itin ryškus šio vyro autoportretas. Žinojau, kad prieš pusmetį palaidojo žmoną, kad ji sirgo pogimdymine depresija. Kelių savaičių dukrelę Raselę auginti pasiėmė jos tėvai. Šiuo metu Rasa gyvena Niujorke.
Savo knygoje Vitas šaukte šaukėsi giminingos sielos. Susipažinti nebuvo sunku. Abu dirbome populiariuose žurnaluose. Aš jam pasiūliau parašyti apybraižą apie moterį tolimojo plaukiojimo laive. Tokią, kuri turi atsakingą postą ir tvirtai jaučiasi tiek ant siūbuojančio denio, tiek apsupta žvėriškai išalkusių vyrų.
Laiške Vitas rašė: „Man labai reikia gero, artimo žmogaus. Vienatvė – čiulpianti pelkė. Sunku išbristi, jei neturi į ką įsitverti. Kur šiaudas, už kurio galėčiau...“ Šitaip – pakankamai banaliai – užsimezgė mudviejų, kaip dabar sakoma, faktinė santuoka. Ji truko apie penkerius metus ir baigėsi tyliai, paprastai, iš lėto, bendriems draugams ir pažįstamiems beveik nepastebint.
„Aš akmuo, paleistas į bedugnę./Ritenuos, atskildamas dalim./Kietos uolos skelia šaltą ugnį,/Tu pražūsi – neiki su manim.“ (V. Žvirdauskas). Ir vis dėlto nuėjote...
1969-ųjų vasarą svarbiausias mano gyvenime buvo naujas vyras. Naujas ir kitoks. Jis kvepėjo jūra, apie kurią taip nuostabiai ir paprastai, vyriškai rašė. Perskaičiusi „Vandenyno druską“ panūdau pažinti į kitus plunksnos brolius, beviltiškai supilkėjusius Tiesos ministerijos tarnyboje, nepanašų rašytoją. Pamačiau jo ryškų ir kartu santūrų braižą, keisto liūdesio persmelktą pasaulį, kažką panašaus į Jacko Londono jūrinės prozos pasaulį, tačiau egzistuojantį čia pat, Lietuvoje. Gebėjo piešti žmones, įvykius, jausmus ir nuotaikas lengvai, taupiai. Iš mūsų rašytojų priminė Jurgį Savickį. Vito prozai netrūko druskos ir kraujo. Tikėjau jo talentu. Vyliausi, kad vienas kitam padėsime realizuoti save.
Per bene pirmą mudviejų vyno gėrimą „Literatų svetainėje“ man pasakė: „Jūroje ir žmonės, ir jausmai tikri.“ Ir prisipažino: „Aš neleidžiu sau pasimylėti su moteriške, jeigu jos vyras išplaukęs.“ Netrukus suvokiau, kad ši nuostata – iš savotiško tikrų, normalių vyrų garbės kodekso. Tokių iki tol, nors buvau 40-metė, ne itin daug teko sutikti.
Prisiminimuose „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“ rašote ir apie šio žmogaus nevilties priepuolius.
Jo, dažniausiai girto, neviltis virsdavo siautuliu. Palaukdavau, kol praeis ir galėsime gyventi toliau. Vitas išplaukdavo į jūrą, mudu susitikdavome uostamiestyje, Kaune, Vilniuje. Kartą po mudviejų pabuvimo iš Klaipėdos grįžau į Vilnių. Vos įžengiau į namus – skambutis. Žinojau, ką pasakys. Kodėl pabėgau, kai jam sunku. Nieko nėra greta, o kraujas kapsi... Pažadėjusi atskristi ryte išgirdau, kad gali būti per vėlu. Katedros laikrodis mušė devintą valandą vakaro. Lėktuvo bilietas į uostamiestį kainavo devynis rublius. Tiek neturėjau. Paskolino draugas. Nežinojau, ką rasiu nuskridusi. O radau išblizgintus namus, mačiau negilų rėžį Vito rankoje, bet apie tai nesikalbėjome. Audra nuslinko.
Vėlyvą rudenį savo dienoraštyje rašiau: „Aš tavęs nemyliu. Bet yra kažkas stipriau. Tu – mano pasaulio tęsinys... Todėl aš taip skubėjau tada į Klaipėdą – ne taip, kaip skubama pas mylimą žmogų, kuris pateko į pavojų, bet taip, kaip bėgama ieškoti pagalbos nuo pavojaus, kuris gresia tau pačiam... Kažkas grėsė man pačiai.“
Negali būti, kad nemylėjote. Kitaip nebūtumėte ištvėrusi tokio bendravimo.
Manau, beatodairišką prisirišimą prie atgrasaus būdo menininkų neretai lemia paprastas motyvas. Greta esanti moteris geriau už visus kitus jaučia savo sutuoktinio ar sugyventinio kūrybines galias ir perspektyvą. Tokia buvo ir mano ryšio su Vitu paslaptis. Ne meilė ir aistra, dėl kurios, artimųjų nuomone, buvau pametusi galvą, o tvirčiausias tikėjimas jo talentu. Tokių panašaus likimo menininkų draugių netrūko įvairiais laikais. Nebuvau išimtis. Jeigu kūrybingi latrai patenka į istoriją, jų, taip pat žmonų, meilužių, draugių vaidmenį ima blusinėti biografai. Jie autoritetingai nusprendžia, kiek tų moterų ištikimybė ar net pasiaukojimas tikri, o kiek – bohemiškai lengvabūdiški.
Moterų žurnalo ponios neslėpė, kad laiko Vitą didesnio dėmesio nevertu girtuoklėliu. Jų replikos man keldavo šypseną.
Prisimenu, kartą sėdėjome su Pauliumi Širviu ir Vitu, valgėme ledus. Du neeiliniai matrosai. Širvys mane smalsiai vis nužvelgdavo. Prie to smalsumo gal prisidėjo ir šiek tiek pavydo, kad štai nestabilios psichikos draugelis su savimi tamposi nebjaurią ir nekvailą bobą, kuri neslepia, jog yra jam labai neabejinga.
Ir vis dėlto išsiskyrėte.
Pavargau dalytis chaotišku buvimu kartu. Jau melsdavau, kad atsirastų moteris, kuri juo pasirūpintų. Atsirado Janina Mačerauskaitė – ištvermingesnė už mane. Baigiantis mūsų bendravimo penkmečiui, buvo dar viena tokia popietė, kai abiem pasivaideno galimybė pratęsti per kartu nugyventus metus įsitvirtinusį ryšį. Jau senokai gyvenome atskirai. Vitas – savo bute Literatų gatvėje, aš – Giedraičių. Išėjęs iš psichoneurologinės ligoninės, kur praleido porą savaičių, iš karto panoro su manimi pasimatyti. Sėdėjome „Vaivoje“ netoli jo namų. Ne tik mačiau, bet ir skausmingai jutau jo depresyvią būseną. Visada toks būdavo pirmomis dienomis ir valandomis, kai, pasibaigus nervų ir jausmų terapijai, atsidurdavo tarp vadinamųjų sveikųjų. Guodėsi: „Man neramu, bijau žmonių.“ Galėjau pasakyti: „Einam kartu... namo“, – kad Literatų gatvėje tuo metu jau tikriausiai šeimininkavo kita, man neatrodė svarbu. Vis dėlto tų žodžių nepasakiau. Atsisveikinome, ir abiejų biografijos nuplaukė kiekviena sau tame pačiame mieste, tomis pačiomis gatvėmis...
Po to – jokio kito gyvenimo vyro?
Tokio, su kuriuo būčiau gyvenusi, nebuvo, bet yra keli vyrai, su kuriais visą gyvenimą siejo ir tebesieja emocinis ryšys. Ir metai čia nieko nereiškia.
Detektyvus pradėjote rašyti dirbdama „Tarybinėje moteryje“. Turbūt iš nuobodulio ėmėtės literatūrinės plunksnos?
Pirmąsias dokumentines apybraižas, remdamasi bylų medžiaga, rašiau su šviesaus atminimo tardytoju Borisu Škliaru. Jis dirbo prokuratūroje, gyvenome kaimynystėje. Pateikdavo man bylų, o aš imdavau narplioti. Mano detektyvai atspindi visuomenės gyvenimą.
Pirmajame kūrinyje „Reikalingo žmogaus mįslė“ atsiranda seklys Romualdas Gailiušis. Ar jis – kokio nors asmens prototipas?
Gailiušio bruožus nusižiūrėjau nuo vieno sumanaus Laikinojoje sostinėje tada gyvenusio viengungio žurnalisto. Žurnale „Ekstra“ perskaičiau, kad Kaune veikia kelios solidžios privačių detektyvų firmos. Sekiau šio žurnalisto likimą. Jis, pavyzdžiui, apsiimdavo surasti turtingai našlei vyrą. Pamažu išsirutuliojo Aldo Gailiušio personažas. Pamėgau jį kaip draugą.
Tiriant bylas reikia išmanyti teisę, kriminalistiką, policijos, teismo medikų darbą...
Mane konsultuodavo šių profesijų atstovai. Rašydama pirmus detektyvus bendravau su Petru Liubertu, tada jis dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Gyvenu Žvėryne, greta – Ekskomisarų biuras. Paskutinių detektyvų konsultantas buvo Alvydas Sadeckas. Rašydama romaną „Uždengta korta“ tariausi su juo dėl smulkmenų, kad nesuklysčiau, nepasirodyčiau žiopla. Man buvo įdomu intriguoti, spęsti pinkles, regzti mįslingas istorijas. Rašant labai padėjo moteriškas įžvalgumas.
O gyvenime? Ar perdėm įžvalgi moteris negąsdina vyrų?
Dauguma vyrų mėgsta išsipasakoti, o aš mokėjau klausytis jų atviriausių išpažinčių! Vieną savo interviu pavadinau „Vyrų išpažintys įdomesnės“. Jie man savo nuotykius apie žmonas, meilužes išklodavo lyg atverstas kortas. Kažkaip suuosdavo, kad neišduosiu, ką pasakoja, viskas – lyg į šulinį. Istorijos – iš kojų verčiančios. Į jokius nuotykius su pasakoriais nesileisdavau.
Kai galva pilna istorijų, tik sėsk ir rašyk.
Tai sėsdavau ir rašydavau, bet rašiau per mažai. Reikėjo daugiau. Gyvenimas įdomus, tik anksčiau ar vėliau susilpsta, nutrūksta. Nenujaučiau, kad va taip teks gulėti. Tikiu, kad dar pabėgsiu namo.
Keliais sakiniais
Gimė 1928 m. gegužės 28 d. lenkų okupuotame Vilniuje lietuvių inteligentų šeimoje.
Kūryba. Kartu su B. Škliaru B. Mackonytė parašė detektyvinius kūrinius „Pilys ant smėlio“ (1967 m.), „Tardytojo kryžiažodžiai“ (1968 m.), R. Žarėno slapyvardžiu – „Raudona šviesa“ (1971 m.). Ji yra detektyvinių romanų „Žmonės akvariumuose“(1977 m.), „Tik vienas žingsnis“ (1982 m.), „Reikalingo žmogaus mįslė“ (1985 m.), „Juodas pakeleivis“ (1988 m.), „Pernykštis sniegas“ (1991 m.), „Išblyškę pardavėjai“ (1993 m.), „Lošimas septyniais laikrodžiais“ (1998 m.), „Uždengta korta“ (2005 m.) autorė. Taip pat parašė prisiminimų knygą „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“ apie savo ir poeto, prozininko Vito Žvirdausko draugystę. Prisiminimai publikuoti mėnraštyje „Metai“ (2014 m. lapkričio numeryje). Rapolo Mackonio prisiminimų knygos „Senoji vilniečių karta“ (1999 m.), R. Mackonio memuarų „Amžiaus liudininko užrašai“ (2001 m.) sudarytoja.
Apdovanojimai: Lietuvos vidaus reikalų ministerijos premija, „Gintarinės kilpos“ apdovanojimas (įkurtas leidyklos „Baltos lankos“) už detektyvą „Lošimas septyniais laikrodžiais“ (1999 m.) ir kt.
