Antanas Ališauskas: „Fotografo darbas mane šiek tiek sugadino. Kai atėjo laisvesni laikai, vis sukausi ten, kur jaunimas, modeliai, grožio konkursai. Nuolat bendravau su aukšto lygio gražuolėmis. Viriau tame katile. Seniai esu vienišius. Manęs vis klausia: „Klausyk, sutikai šitiek moterų, kodėl neturi žmonos?“ Negaliu pamilti tokios moters, kuri netiktų būti ant viršelio. O nemylėdamas nenoriu savęs surišti. Tegul ir pagyvenusi, bet kad tiktų ant viršelio (juokiasi)! Esu profesijos sugadintas estetas.“
Posūkis į fotomeną
„Baigęs studijas Charkove buvau paskirtas dirbti kultūrinio darbo vadovu Palangos sanatorijoje „Žuvėdra“. Fotoaparatu „Smena“ mėgau įamžinti gražius vaizdus, jie publikuoti žurnale „Švyturys“, mat buvau gavęs premiją. Kretingos laikraščio „Švyturys“ redaktorius F. Rapalis pasiūlė pereiti pas jį dirbti. Man to ir reikėjo. Kartą nuvykau į Birštoną, žurnalistų stovyklą. Buvo paskelbtas geriausios dienos nuotraukos konkursas. Kaip tik tą dieną vyko skuterių varžybos. Įsiropščiau į aukštą pušį, atsisėdau ant šakos ir laukiau. Prigaudžiau kadrų, paskui nuotraukas dar reikėjo apdoroti. Įamžinau ir skruzdėlę, įstrigusią tarp nužydėjusios pienės pūkų. Šis kadras tapo geriausia dienos nuotrauka. O skuterių nuotrauką „Posūkis“ nupirko iš Maskvos atvykęs APN atstovas. Neseniai buvau vedęs, prieš Naujuosius metus įsikėlėme į butą. Įnešėme kėdę, atsisėdome ir sėdėjomė nežinodami, ką daryti iš džiaugsmo. Po poros valandų atnešė telegramą, joje rašyta, kad „World Press Photo 1969/70“ konkurse Hagoje už nuotrauką „Posūkis“ laimėjau aukso medalį ir pirmąją premiją. Nepatikėjau. Toks apdovanojimas berniukui iš kaimo! Pasaulyje geriausias!
Pirmadienį nueinu į redakciją, mane visi sveikina, sako: „Nuo to posūkio ir tavo gyvenimas pasisuks.“ Po pusmečio paskambino „Tarybinės moters“ vyriausioji redaktorė Birutė Ona Boreišienė ir pasakė: „Atsirado laisva vieta, ar nenorėtum atvažiuoti pas mus dirbti?“ Kaip nenorėsi! Iš Palangos persikraustėme į Vilnių.“
Ties atleidimo riba
„Taigi 1972-aisiais prasidėjo mano nuotykiai „Tarybinės moters“, nuo 1989 metų – „Moters“, 1994 m. – „Panelės“ žurnaluose. Pastarajame dirbau iki 2001-ųjų.
Tarybiniais laikais teko nemažai važinėti po Lietuvos kaimus. Planuodavome žurnalo numerius, pasiskirstydavome darbus, drauge su žurnaliste sėsdavome į redakcijos automobilį arba mano žiguliukus ir traukdavome į kelią. Labai gražiai bendravome su Ona Poškaitiene, Stefa Tamoševičiene. Stefa buvo sumaniusi rašinių apie įdomių pavadinimų vietoves ciklą. Lietuvoje yra Amerika, Paryžius, Šveicarija... Skaitytojai buvo patenkinti, gavome gražiausių atsiliepimų.
Vyriausioji redaktorė B. Boreišienė buvo kandidatė į Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) narius. Ji vis sakydavo: „Dirbkite ir žiūrėkite, kad neklystumėte. Vienintelis mano nepasitikėjimas jumis, ir lėksite iš darbo. Aš jus galiu bet kada atleisti.“
B. Boreišienė buvo ir Lietuvos moterų tarybos pirmininkė. Vykdama į susitikimus pasiimdavo ir mane, fotografą. Kartą važiuojam, ji sako: „Antanai, papasakok man, kaip tu supranti tarybinio gyvenimo būdą.“ Kaip man suktis? Pradedu kažką lementi, bet tvirtai, kad patikėtų komunistine dvasia. „Na, gerai, teisingai supranti“, – pareiškė. Vienais metais Širvintose uraganas išguldė medžius ir namus. Prašiau: „Redaktore, sustokime, noriu nufotografuoti.“ O ji kad ims šaukti: „Ką tu, negalima!“ Tarybinėje santvarkoje nei gamtos išdaigų, nei sekso negalėjo būti.
B. Boreišienę dėl man nežinomų priežasčių ir iš CK kandidačių išmetė, ir iš redaktoriaus posto atleido. Ją pakeitė Regina Paulauskienė.“
Kažkoks nacionalistas atvyko
„Vilkpėdėje turėjau daryti fotoreportažą iš geriausios Vilniaus skalbyklos– trečiosios. Paskambinu, prisistatau, sakau, kad noriu atvažiuoti fotografuoti. Manęs rusiškai klausia: „Čto čto?“ Pakartoju. Išgirstu: „Ničevo ne poniala.“ Pakartoju rusiškai. Leidžia atvykti. Atidarau vedėjos kabineto duris, paklausiu, ar galiu užeiti. Moteris žvilgteli ir toliau rašo. Stoviu. Laukiu nežinia kiek laiko. Pagaliau pakėlusi akis rėžia: „Čto stoiš?“ – „Atvykau daryti reportažo.“ – „Tak davai, idi i dielai.“ Paklausiu, gal mane kas nors, kas moka lietuviškai, galėtų palydėtų. Atkerta: „Sam idi i išči.“ Širdis verda, bet stengiuosi kalbėti kuo mandagiau. Susirandu inžinierių kabinetą, viena darbuotoja pasisiūlo parodyti skalbyklą. Kitą dieną atiduodu reportažą. Po poros dienų skambina R. Paulauskienė, sako: „Antanai, ateik pas mane.“ Užeinu, kabinete sėdi nematytas vyriškis. „Tu buvai trečiojoje skalbykloje, darei fotoreportažą?“ – „Dariau.“ – „Kas įvyko?“ – „Nieko neįvyko. Padariau ir grįžau.“ – „Kaip nieko neįvyko? Atėjo žmogus iš partijos komiteto, parodė raštą. Jame rašoma, kad skalbykloje reikalavai vertėjo, kad esi nacionalistas. Rytoj dešimtą prisistatyk į partijos komitetą pas Tamašauską arba Vikulovą, jie nori su tavimi pasikalbėti.“ Miestkome – tas pats tardymas.
Pasirodo, Vilniaus miesto LKP komiteto sekretorė V. Klikūnienė nurodė ištirti šį „nusikaltimą“ ir mane nubausti. Vėl aiškinu, kad niekuo nenusikaltau, tik prašiau asmens, kad mane palydėtų. „Kodėl reikalavai vertėjo? Pasižiūrėk, atėjo iš Maskvos raštas.“ Pasirodo, skalbyklos vedėja parašė skundą į Maskvą, į TSKP CK, esą pas ją buvo nacionalistas. Košė virė ilgai, buvo reikalaujama, kad atsiprašyčiau, grasino išmesti iš darbo. Paskambinęs pasakiau: „Atsiprašau jūsų kaip vyras, kaip džentelmenas, jei kuo nors įžeidžiau.“ Ji padėjo ragelį. Pasirodo, telefono buvo klausomasi. Po savaitės vėl mane kviečia ant kilimėlio, reikalauja atsiprašyti taip, kaip jie pageidauja. Kirtau: „Ką norite, tą darykite, man atsibodo!“ Skambino redakcijos partinės organizacijos sekretorei Janinai Šimkūnaitei, klausė, ar tas Ališauskas yra nacionalistas. Ta tikino: „Ką jūs, ką jūs, jis turi draugų rusų, lenkų, žydų, su visais draugauja, nesąmones kalbate.“ Atstojo.“
Priklausomas nuo fotografijos
„Man buvo skirtas fotoaparatas „Nicon“. Redakcijos įgaliotas važiuodavau į Maskvą, į specialiuosius TSKP CK sandėlius fotojuostų ir fotopopieriaus „Kodak“. Šiuo gėriu mus aprūpindavo veltui, normuotai, bet užtekdavo. Skaidres darydavome ant plačios juostos. Laboratoriją, ji buvo kitur nei redakcija, pertvarkiau. Prenumeravau visus fotožurnalus, kurie ateidavo į Tarybų Sąjungą. Ypač daug naujovių būdavo pateikiama Čekijos žurnaluose. Taigi aparatūrą tobulinau ir tobulinau. Ryškalus gaudavome jau paruoštus, reikėdavo tik ištirpinti ir ryškinti. Nuo chemikalų išberdavo rankas, prasidėdavo egzema. Visi fotografai iki soties prisikvėpavo tos chemijos. Vieni susigadino plaučius, kiti – skrandžius, aš, laimei, dar esu gyvas. Man fotografija – narkotikas, be jos aš – kaip narkomanas be žolės.
Visas moteris įkalbėdavau fotografuotis. Vienintelė per mano darbo biografiją to daryti nesutiko Aukščiausiojo Teismo teisėja. Žurnalistika – gyvenimo mokykla. Eidamas šnekėti su fiziku ar astronomu, negaliu būti analfabetas. Pasiskaitau, bendraudamas dar daugiau sužinau. Fotografo intuicija pasako, kaip reikia prieiti prie vieno ar kito asmens, įsivaizduoju, dėl ko jam skaudu, dėl ko gera, pradedu šnekėtis. Moteris sako: „Nemėgstu fotografuotis. Nenoriu, ir viskas.“ Imu klausinėti apie jos darbą, kaip sekasi. Užsimenu: „Nesmagu grįžti į redakciją neatlikus užduoties. Turite ir mane suprasti.“ – „Na, taip, fotografuojamės.“ Moteriai, kuri nėra panaši į fotomodelį, įteigiu, kad ji tokia yra vienintelė, kalbu, kuo yra graži. Sakau: „Aš visai neskaudžiai fotografuoju.“ Susijuokia. Dabar, kai vyrauja grožio, kūno kultas, pačios prašosi vardą turinčio fotomenininko paslaugų, nori pasidaryti fotoalbumus.“
Aktai – į stalčių
„Tarybiniais laikais kūriau aktų ciklą. Viena prieš 30 metų fotografuota moteris paskambino iš Amerikos. Nuotraukose jos vardas Lolita, tikras – Janina. Pasakė, kad ruošiasi tekėti antrą kartą, už milijonieriaus, paprašė mane fotografuoti vestuves. Prisiminiau simpatišką, gražiai nuaugusią panelę. Pamačiau labai pasikeitusią. Padariau poros fotoalbumą, ji parodė savo jaunystės aktą vyrui, tas nustebo: „Buvai tokia graži?“ Paskui pareiškė: „Mums reikia tos nuotraukos miegamajame.“ Įrėminau, padaviau vyrui ir pasakiau: „Matyt, atsiklaupsi prieš tą paveikslą, pasimelsi, tada eisi pas žmoną į lovą.“ Labai juokėsi.
Tas nuotraukas dėjau į stalčių. Publikuoti aktus spaudoje buvo kategoriškai draudžiama. Pirmasis tą padarė – „Šeimos“ žurnale – Rimantas Dichavičius.
Kai kurie žmonės mano: jei nufotografavai nuogą merginą ar moterį, tai su ja ir mylėjaisi. Turiu nuvilti. Aš iš anksto nusipiešdavau eskizus ir galvodavau, kaip pasiekti norimą vaizdą. Tuo laiku, kai fotografuoji, matai ir tai, ko nereikėtų matyti, bet svarbu kūrybos procesas. Moters kūnas tuo metu – gali prie jo ir prisiliesti – nejaudina. Man būtų negarbinga siekti kito tikslo. Tarybiniais laikais moterų prieš pradėdami fotografuoti negražindavome. Pačios pasidažydavo ir apsirengdavo. Kartais, jei matydavau neestetišką vaizdą, paprašydavau persirengti. Tiesa, kai dirbome su Stefa, važiuodami į kaimus veždavomės ir drabužių. Veido nelygumus retušuodavau. Juokiuosi, kad makiažą darydavau ant nuotraukos. Sakydavau, kad nesame kosmetologai, nedarome veido operacijų. Tik fotografuojame. Tais laikais nelabai kas kreipė dėmesį į estetiką. Svarbu, kad – darbo pirmūnė. Man pačiam buvo ir yra svarbi estetika. Ne kartą esu slėpęs fizinius žmogaus netobulumus. Atsimenu, Kretingoje fotografavau moterį, kuri ant veido turėjo didelį apgamą. Stengiausi įamžinti ją taip, kad defekto nesimatytų. Įsivaizduoju, kaip jausčiausi pats, svarstau, kaip palengvinti žmogui gyvenimą, juk visi į jį žiūrės, aptarinės.“
Nauji laikai
„1989 metais prasidėjo žurnalo „Moteris“ etapas. Mėgau didelius portretus, žurnalo viršeliams ieškodavau aiškių veidų, kad būtų atpažįstami. Mano stilistika švari, vengiu margumyno, teksto gausos. Pateikdavau tris ar keturis variantus, iš jų išrinkdavome vieną. Stilistų nebuvo, viską paprastai darydavau pats.
Ilgainiui atsirado konkurentas – žurnalas „Laima“, „Moteriai“ reikėjo vytis, stiebtis. Rinka skatino investuoti į aukštesnės kokybės produktą. Tarybiniais metais reklama rūpintis nereikėjo – žurnalą išlaikė valdžia. Tapę savarankiški, visi ėmėme ieškoti reklamos.
Vizažistų, stilistų prireikė, kai įkūrėme „Panelę“. Nuo 1994 metų savo dėmesį sutelkiau į šį naują leidinį. „Moters“ reikalai ėjo minuso link, svarstėme, ką daryti. Nutarėme leisti priedą. Balsuodami rinkome pavadinimą. Aš pasiūliau „Panelę“, visi pritarė.
Jautėmės laisvi. Galėjau fotografuoti ką noriu, nebuvo rėmų, niekas nespaudė sėdėti redakcijoje. Sąjūdžio laikai – gražiausias viso mano gyvenimo tarpsnis.
Dirbdamas redakcijoje nuotraukų nekaupiau. Juostos buvo išmėtytos, nevertinau, ką turiu. Kai išėjau iš darbo, pasidarė tuščia ir nyku. Pamažu susitvarkiau archyvą. Seimui atidaviau apie 4 tūkst. negatyvų. Sąjūdžio metais, 1991-ųjų sausį, fotoaparato iš rankų nepaleidau. Kaip vijurkas sukausi mitinguose tarp žmonių... Per Spaudos rūmų užgrobimo akciją rusų kareivis bandė atimti iš manęs fotoaparatą, neatidaviau, tai su „bananu“ tvojo per ranką, sulaužė kaulus. Nemaniau, kad reikia saugotis.
Išėjęs iš „Moters“, ketverius metus dirbau žurnale „Geras skonis“, kelerius metus – žurnale „Medicina visiems“. Kartą susirinkau teptukus, drobę, bet pagavau smagumą kurti fotoabstrakcijas. Išleidau albumus „Pabudome“ (2011 m., pakartotas 2015 m.), „Nidos aura“ (2013 m.), „Kontrastai“ (2014 m.). Netrukus išeis ketvirtas albumas.“
