Vaiva Abromaitytė: „Žurnalas „Moteris“ yra mano gyvenimo meilė, nes savo pirmą viršelį savarankiškai kūriau būtent jam. Veidas – „Mis Lietuva 1992“ ir „Mis Baltija 1993“ Rasa Kukenytė, drabužiai – Ramunės Piekautaitės. Iki tol dirbau fotografo Sauliaus Paukščio studijoje asistente. Vėliau darbais pasidalinome. Susitarėme, kad mano sritis – mada, jo – kiti dalykai. Saulius man leido savarankiškai veikti. Turbūt ir toliau būčiau kūrusi po jo sparnu, bet mano mokytojas Manfredas Jasevičius paprotino: „Privalo būti tavo pavardė, puoselėk savo „etiketę“.“ Labai džiaugiuosi, kad S. Paukštys išsiuntė mane į Čikagą pasimokyti M. Jasevičiaus studijoje. Dailės akademijoje įgijau tekstilės bakalauro ir fotografijos bei vaizdo įrašų magistro laipsnius. Buvome pirmieji keturi šios specialybės studentai, mums dėstė fotografai Alvydas Lukys, Gintautas Trimakas, S. Paukštys, Remigijus Zolubas. Jutau, kad žinios paviršutiniškos, labai norėjau gilintis į šviesos meno paslaptis. Čikagoje mokiausi fotografijos gramatikos. Nelabai norėjo mane išleisti iš tos Amerikos, gundė įdomiu darbu, bet buvau pažadėjusi grįžti. Gal visai kitaip gyvenimas būtų susiklostęs?
Greitai susiurbtos koncentruotos žinios, patirtis dirbant su Manfredu tarsi užaugino profesinius sparnus. Mes, Dailės akademijos absolventai, jautėmės menininkai, o M. Jasevičius man pasakė: „Koks ten menas. Išmok stiklinę nufotografuoti, paskui – juodą moterį, baltą moterį.“ Šviesos formavimas – kaip piešimas ar skulptūros lipdymas. Tik vietoj spalvų ar molio dėlioji šviesą. Tada juk viskas buvo daroma natūraliai, net įsivaizduoti negalėjome dabartinio nuotraukų redagavimo (angl. postproduction). Turiu vieną juokingą „Moters“ viršelį, jame – mano įamžinta draugė Elona Kumžienė (dabar – Elona Klos), o ant nuotraukos viršaus rašikliu užpaišytos blakstienos!“
Ryškus fotografo braižas
„Laikotarpis, kai savo rankomis nuo iki kūriau mados fotosesijas ir reklamos projektus, labai įdomus, kūrybiškas. Dažniausiai pati ir rengdavau, ir grimuodavau herojus. Dabar komanda taip išsiplėtusi, kad retai besusėdame pasišnekėti. Nebėra asmeninio ryšio.
Fotosesijų kūrimas prasidėdavo nuo idėjos. Nuvažiuodavau į redakciją aptarti koncepcijos, susirinkdavo už vizualųjį žurnalo veidą atsakingi kolegos, pasišnekėdavome apie tai, ko norime, ką turime nuveikti. Kartais ir modelis ar herojus prisijungdavo prie koncepcijos rutuliojimo. Fotografijos srityje buvo daugiau literatūros ir režisūros. Kiekvienas fotografas turėjo ryškų braižą ir stengėsi išlaikyti savo stilių, arba, kaip mes sakome, – ranką. Pažvelgę į žurnalo viršelį iš karto galėjome pasakyti, kieno tai darbas. O dabar pastebiu daug kopijavimo, vienodumo. Tai jokia kritika, tiesiog kiti laikotarpiai.
Dabar kai kurie žurnalai kviečia mergaitę manekenę – baltą popierių be veido, ir tu ją tiesiog nupaišai. Prieš 20 metų ir pačių modelių charakteris buvo ryškus. Renata Mikailionytė, Meda Jonaitytė, minėtosios Rasa, Elona – to laiko savito stiliaus modeliai. Kurdavai iš tikrųjų, „Moters“ žurnale buvo labai gražių mados fotosesijų. Mes – šios srities atradėjai, juk prieš tai didžiausias fashion buvo R. Dichavičiaus „Žiedai tarp žiedų“.
Įgyvendinti tas fotosesijas padėjo drabužių dizainerių šešetukas – Sandra Straukaitė, Ramunė Piekautaitė, Daiva Urbonavičiūtė, Julija Janus (tada Žilėnienė), Seržas Gandžumianas, Juozas Statkevičius. Jie rengdavo modelius savo kurtais kostiumais. Dirbome iš idėjos. Mados fotografijos buvo žurnalo puošmena, skirtos grožiui puoselėti, o ne prekėms parduoti.
Savo studijos dar neturėjau. „Mandalą“ įkūriau neseniai, gyvuojame trečius metus. Studija – didelė prabanga ir atsakomybė. Viliuosi, kad man pavyks suderinti meninę fotografiją ir verslą. Svajojau išeiti iš reklamos, iš dalies pavyko, radau savo nišą. Po sūnaus Aleksandro gimimo ryžausi stotis ant savo kojų. Pagalvojau: jei ne dabar, tai kada? Manau, gyvenimas gerėja, žurnalų redakcijos galbūt grįš prie minties, kad nuotraukos turi puošti leidinį. Pasaulyje yra puikių mados žurnalų, prabangių, išskirtinių fotosesijų. Tuos leidinius vartau, ir saldu darosi.“
Kiekvienas kadras apskaičiuotas
„Viršelio ir kadrų į puslapius fotografavimas skiriasi. Retai viršeliui imdavome kadrą iš bendros fotosesijos. Kurdavome jį tą pačią dieną, bet atskirai, kitaip. Vienu metu dirbau beveik visiems Lietuvoje leidžiamiems žurnalams. Žinojau, kurioje vietoje yra logotipas, kaip išdėstomos išnašos, kaip, atsižvelgdama į antraštes, įkomponuosiu žmogaus portretą.
Modelius atsiųsdavo agentūra, tik reikėdavo pasakyti, kokios mergaitės – šviesiaplaukės ar tamsiaplaukės – pageidaujame.
Darbas buvo neskubrus, fotografavimo procesas vykdavo daug lėčiau nei dabar, kartais tęsdavosi savaitę. Svarstai idėją, renki butaforiją, apgalvoji lokacijos keitimo variantus. Mados fotosesijai „Moters“ žurnale būdavo skiriama dešimt puslapių, tad dešimt valandų gryno darbo prašvilpdavo it vėjas. Ateini į studiją dešimtą ryto, išeini vidurnaktį. Be to, fotografuodavome juostiniu aparatu. Reikėdavo gerai apskaičiuoti šviesos parametrus. Dabar fotografuoju ir iškart matau vaizdą kompiuteryje, jį čia pat koreguoju, – visai kitos technologijos!
Tada naudodavau brangią dešimties kadrų juostelę. Nuvežu ryškinti ir nerimaudama laukiu, kas bus. Kartą išfotografavau juostelę tuščiai, mat buvau pamiršusi ištraukti iš aparato specialią plokštelę. Ir – nė vieno kadro. Didžiulis darbas nuėjo perniek. Skambinu verkdama savo mokytojui G. Trimakui, sakau: „Man atsitiko...“ Nebaigiu sakinio, nes jis užbėga už akių: „Neištraukei plokštelės? Nusiramink, kiekvienam fotografui kartą gyvenime taip atsitinka.“
Fotosesijos būdavo šventė. Kartu pusryčiaujam, pietaujam, džiaugiamės baigę darbą. Tokio senoviško principo laikausi ir savo studijoje: čia visada yra ko atsigerti, užkąsti. Iš agentūrų atėję žmonės sako: „O, pas jus – kaip senovėje, kitur net vandens nepasiūlo.“ Kaip senovėje ir gyvename. Viena manekenė manęs paklausė: „Vaiva, o kiek metų jūs dirbat?“ – „Regis, dvidešimt.“ Ji tokiu gailiu žvilgsniu į mane pažiūrėjo – tarsi man jau amen. O man dar taip norisi mokytis, semtis patirties!
Kartais sėkmingai atlikę darbą ir švęsti užsimanydavome. Anksčiau nieko nestebino tai, kad iš anksto nepranešęs užeini į dailininko dirbtuves, į fotostudiją, aplankai draugus. Pas mus mėgdavo pasėdėti maestro Vytautas Kernagis. Jis sakydavo: „Tu vienintelė padarai taip, kad nuotraukose matosi mano akys, o ne blynai.“
Dabar fotografas turi išmanyti vis tobulėjančią techniką, ir man tai patinka. Nufotografuoti – viena darbo dalis. Anksčiau nuotraukas publikuodavome tik minimaliai retušuotas, o dabar yra fotošopas. Nuotrauka labai nutolo nuo tikrovės. Aš stengiuosi išlaikyti realybės ir to, kas padaroma naudojantis naujausiomis technologijomis, balansą. Nebent reikia įgyvendinti grynai meninę idėją, tada rezultatas pasiekiamas kompiuteriu. Tačiau esu grynosios fotografijos šalininkė.
Man patinka dirbti lauke, tik va bėda dėl oro. Kartą dėl „Moters“ mados fotosesijos trenkėmės į kažkokį dvarą. Buvo graži diena, staiga matau, kad nebegaliu fotografuoti: temsta, temsta, temsta... Pasirodo, buvo saulės užtemimas, nuotraukos išėjo įdomios, mistiškos, paslaptingos. Išlošėm.“
Vienas – aktorius, kitas – režisierius
„Geras modelis man – artistiška, plastiška, charizmatiška mergina. Būna, ateina mergaitė, tai bėgioji nuo aparato prie jos, pasuki ranką, koją... Vienos mano mūzos kreivas stuburas, bet ji moka pateikti save kaip tobulą. Šitas darbas – it aktoriaus, ne kiekvienai duota. Jei modelis geras, darbas ridenasi tarsi energijos kamuolys. Kaip juokdamiesi žmonės vienas kitą užkrečia, stimuliuoja, taip ir modelis su fotografu vienas kitam energijos suteikia. Fotosesija – lyg spektaklio kūrimas. Modelis – aktorius, tu – režisierė, pasidalindami energija sukuriame gražų kūrinį.
Fotostudijos – kasdienių nuotykių buveinės. Su Elona rengėme socialinę reklamą „Tave parduos kaip lėlę“. Pamenate nuotrauką: juodame fone ant kablių kabo moteris? Dirbome penkias valandas, klijavome Elonai dirbtinę odą, šios atsisiuntėme iš Maskvos, vėrėme per tą odą metalinius kablius, tada pakabinome modelį ant virvių. Dabar visa tai padarytume fotošopu. Išalkome, užsisakėme picos. Atvažiavo vaikinukas, pravėrė studijos duris ir sustingo iš siaubo – užtemdytos studijos gilumoje pamatė kabančią moterį nuleistais plaukais. Kažkokia Sodoma ir Gomora! O aš, nieko bloga neįtardama, jam pasakiau: „Užeikit, užeikit.“ Kaip metė jis tas dėžes ir – bėgte iš studijos!
Kitą kartą fotografavome siužetą karste. Socialinės reklamos idėja – priversti susimąstyti greitį mėgstančius vairuotojus – karste, prisegtas automobilio diržais, gulintis žmogus. Siužetas buvo toks baisus, kad atsisakyta jį viešinti. Taigi išnuomotą karstą turėjo išvežti, bet katafalkas vėlavo. O studijoje jau buvo suplanuota vestuvių fotosesija. Žiūrim, renkasi vestuvininkai. Kur dėti karstą? Sugalvojau jį apversti, uždengiau audiniu. Susirinkusieji pamanė, kad tai – suoliukas, susėdo. Befotografuojant jaunavedžius, atvažiuoja išvežti karsto. Kaip jį išnešti? Be to, studija – prie cerkvės, keistą judėjimą – susirinkusius vestuvininkus ir atvažiavusį katafalką – stebi popas... Fotosesijos – nesibaigiantis nuotykis!“
Neperžengti komforto ribos
„Ar mados fotografai formavo stilių? Sau tokių laurų neprisiimčiau, bet mano viršelius ar mados puslapius tikrai atskirdavo. Studentai sakydavo: „Tave nukopijavo tas, anas leidinys.“ Aiškindavau jiems, kad idėjos sklando ore. Mergina su raudonuoju pipiru burnoje – mano idėja, ją neseniai pakartojote. Nežinau, ar tai koks išradimas. Visai neturiu ambicijų šiuo atžvilgiu. Noriu judėti pirmyn, man įdomios pasaulinės mugės, nes Lietuvoje trūksta gaivaus kūrybinio oro, žinių. Kol nebuvo sūnaus, daugiau keliaudavau. Mane inspiruoja ne kolegų darbai, o šiuolaikinis menas – tapyba, literatūra, kinas, muzika.
Tuo laikotarpiu, kai dirbau „Moters“ ir kitiems žurnalams, buvau ryškesnė, labiau matoma fotografė, bet darbas studijoje, meninių nuotraukų kūrimas yra ne mažiau reikšmingas.
Fotografuodama asmenybes jaučiuosi kaip medikė – turiu nuraminti žmogų. Kai kuriems kviečiu net tam tikrus grimuotojus. Fotografavimo procesas turi būti kaip terapija, ritualas. O raminti tenka net vyrus. Pamenu, fotografavome garbų poną. Nespėjome sustatyti šviesų, jis pakilo eiti. Komanda išsigandusi laukė, kas bus. Priėjau prie to reikšmingo žmogaus, paplekšnojau per petį, paglosčiau: „Grįžtam, grįžtam, sėdam. Dirbam.“ Paskui kiekvienais metais jis norėdavo įsiamžinti, reikalaudavo padėjėjos: „Pakvieskit man tą fotografę.“
Mano moto fotografuojant madą, asmenybes – pagarba žmogui. Neleidžiu sau peržengti jo komforto ribos, nenoriu apgauti. Uždirbti iš mados niekada nesitiki. Net pasaulyje garsios manekenės žurnalų viršeliams dažnai fotografuojasi už dyką. Būti viršelio veidu – labai garbinga ir svarbu. Mano mokytojas sakydavo: „Nepublikuota nuotrauka nieko verta.“ Gražių netyčia gali padaryti ir mėgėjas, bet vertingos yra paviešintos – išspausdintos, eksponuotos parodose...“
