Mergautinė Barbaros pavardė – Bžežinska (Brzezinska). Šios moters nebuvau mačiusi akyse (žurnale „Tarybinė moteris“ ji pradėjo dirbti, kai man buvo vieni), bet pagal vyrą lietuvį gauta šventę dovanojanti pavardė man labai patiko. Nuoširdžiai nuliūdau jos vieną dieną neberadusi (2004-ųjų sausį žurnalistė pralaimėjo kovą su sunkia liga) – juk bene penkiolika metų buvau ištikima B. Kalėdos skaitytoja. Būtent Barbarai turėčiau būti dėkinga už tai, kad susidomėjau mada ir ėmiau svajoti pati rašyti šia tema.
Pirmoji mados žurnalistė
B. Kalėda „Moters“ žurnalui atidavė 21-erius savo gyvenimo metus, tad leidinio jubiliejus – puiki proga man pasidomėti šia išskirtine asmenybe. Žurnalo „Moteris“ vyriausiąja redaktore 1994–1999 metais dirbusi Dalia Daugirdienė prieš penkerius metus interviu „Moteriai“ Barbarą Kalėdą pavadino pirmąja mados žurnaliste Lietuvoje. Nuo jos, galima sakyti, prasidėjo mūsų šalies mados žurnalistika. Ji aprašė pirmąjį Vilniuje mados festivalį „In Vogue“, atrado ir į viešumą iškėlė dizainerį ir kostiumų dailininką Juozą Statkevičių, pirmoji padarė interviu su rusų dizaineriais Viačeslavu Zaicevu, Valentinu Judaškinu, kai kuriomis Vakarų įžymybėmis. Su visais rado bendrą kalbą.
J. Statkevičius nebijo prisipažinti, kad būtent ši žurnalistė labai prisidėjo prie sėkmingos jo karjeros. Moteris tikėjo Juozo talentu ir perspektyva. „Jutau, kad Barbara mane myli ir palaiko, – sako kūrėjas. – Sakydavo: „Jūs labai energingas, labai talentingas.“ Jos palaikymas tada man buvo nepaprastai svarbus. Barbarą gerbiau ir vertinau.“
Nuo interviu su Juozu „Moters“ žurnale („Mada – it drugelis...“, 1996 m.) praėjo bemaž du dešimtmečiai, bet J. Statkevičius straipsnį prisimena iki šiol. „Prezidentūroje Barbara priėjo prie manęs ir paprašė interviu. Buvau dar toks jaunas – tik sukūręs pirmojo baleto kostiumus! – prisimena Juozas. – Žurnalistė atidžiai sekė mano kūrybinį kelią, laukė kolekcijų ir naujų spektaklių. Ji norėjo, kad „Moteryje“ būtų ir mados. Beje, tada padaryti interviu nebuvo taip paprasta, bet Barbara parašė labai gražų straipsnį... Tiesą sakant, net nesijaučiau vertas, bet tas straipsnis man buvo tikrai svarbus. Esu tikras, kad jei B. Kalėda rašytų apie madą dabar, darytų tai taip pat puikiai ir profesionaliai kaip prieš dvidešimt metų. Ši moteris buvo be galo pasaulietiška“, – teigia J. Statkevičius. Sunku su tuo nesutikti. Tas interviu su Juozu man iki šiol yra vienas gražiausių ir nuoširdžiausių.
Iš Krokuvos kilusi ir į Lietuvą iš meilės atitekėjusi B. Kalėda straipsnius rašydavo lenkiškai. Tekstus versdavo Barbaros vyras Algis Kalėda (habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, polonistikos profesorius) arba sūnus Saulius. Jų nė nereikėdavo redaguoti! Mėgdavo rašyti namie, tekstus visada atiduodavo laiku.
B. Kalėdos kolegos pasakoja, kad ši moteris turėjo įgimtą stiliaus ir estetikos pojūtį. „Kaip mes vartydavome Barbaros atvežtus lenkiškus mados žurnalus! Žiūrėdavome kaip į stebuklą, – prisimena D. Daugirdienė. – O Barbara perteikdavo šias vakarietiškas idėjas mūsų skaitytojoms.“
Su B. Kalėda dirbusiam žurnalistui Valdui Puteikiui įsiminė diskusijos apie klasikinę ir modernią madą. „Barbara nepakentė vulgarumo. Buvo nepataisoma mados romantikė gerąja šio žodžio prasme, – prisimena taip pat apie madą „Moters“ žurnale rašęs V. Puteikis. – Galėjau springdamas, su jaunatvišku įkarščiu įrodinėti, kad 1990-aisiais Jeano Paulio Gaultier Madonnai sukurtas sceninis korsetas su piltuvėlio formos liemenėle yra mados viršūnė... Barbara turėjo tvirtų argumentų, kad tai – tik vienadienis kaprizas, triukas. Ji teigė, kad tikroji mada yra rami, kad dizainerius įkvepia tai, kas vyksta miesto gatvėse.“ B. Kalėda, išvydusi pirmąsias Sandros Straukaitės ir Ramunės Piekautaitės kolekcijas, nuspėjo, kad šios dvi dizainerės pasuks radikaliai skirtingais keliais.
Kūrė madą iš nieko
1983-iųjų rudenį dirbti į „Moterį“ (tuo pačiu metu kaip ir Barbara) atėjusi D. Daugirdienė prisimena iškart radusi kalbą su bendraamže (redakcijoje jos buvo jauniausios). Vėliau moterys labai susidraugavo.
Dalia prisimena, kaip kurdavo žurnalo „Mados“ rubriką: „Mes, palyginti su tuo, kaip dabar dirba šios rubrikos kūrėjai, buvome visiški diletantai, bet ambicingi. Mados puslapius pradėjome kurti, galima sakyti, iš nieko. Barbara kiekvieną vasarą vykdavo paviešėti namo – į Krokuvą, grįždavo su šūsnimis mados žurnalų. Kilo idėja apie madą rašyti ir „Moteryje“. Kartu galvodavome temas, manekenes rengdavome savo drabužiais“, – pasakoja D. Daugirdienė.
Manekenėmis „dirbdavo“ draugių dukros, pačios Dalios tuo metu 17-metė Agnė sutiko fotografuotis tik dėl Barbaros, nes labai ją mylėjo. Profesionalių buvo mažai, daugiau patirties turinčios merginos pozuodavo žurnalui „Banga“. „Pamenu, Barbara sugalvojo temą „Vyriškas švarkas“ (buvo 1993-ieji! – aut. past.). Tempėme iš namų švarkus, rišome Agnei kaklaraiščius, dėjome vyriškas skrybėles. Žodžiu, pačios dainavome, pačios šokome, – juokiasi Dalia. – Vis dėlto išėjo labai moderni fotosesija ir nuostabūs Viktoro Trublenkovo daryti portretai.“
Elegancijos ir stiliaus pavyzdys
„Į Vilnių studijuoti atvažiavau iš nedidelio Rytų Aukštaitijos miestelio, kartu atsivežiau ir gana uždaros, sėslios bendruomeninės visuomenės požiūrį į kai kurias kitatautes moteris. Apie lenkes buvau girdėjęs: poniutės, baisios tinginės ir klaikiai išsidažiusios kaip rusės. Dar – rūko, geria ir su vyrais flirtuoja. Kai pradėjau dirbti „Moters“ redakcijoje ir susipažinau su Barbara, supratau, kad sutikau vakarietiškos kultūros šios tautybės moterį, prie jos nelipo nė vienas iš tų klaikių mano stereotipų“, – prisimena žurnalistas V. Puteikis. Valdas su B. Kalėda dirbo nuo 1993-iųjų, tada jam buvo 26-eri. Tik vėliau žurnalistas sužinojo, kad B. Kalėda gimė, augo ir studijavo rusistiką Krokuvoje, yra kilusi iš inteligentiškos aktorių šeimos (brolis Marekas – gydytojas, Barbara labai juo didžiavosi; dar turėjo seserį, ši irgi buvo medikė).
Su kuo Valdui pirmiausia siejasi ši moteris? „Su žemės atspalvių šilkiniais šalikėliais, – atsako šypsodamasis. – Neįsivaizduoju, kiek jų turėjo. Pati turbūt neskaičiavo. Barbara mokėjo taip elegantiškai juos parišti, kad nepastebėti negalėjai. Vėliau įsitikinau, kad taip šalikėlius dėvi tik paryžietės ir romietės. Antras dalykas – sakau nė kiek neperdėdamas – per savo gyvenimą teko sutikti tik dvi moteris, kurios taip natūraliai ir elegantiškai prisidegtų cigaretę ir užtrauktų pirmąjį dūmą. Tai – prancūzų aktorė Catherine Deneuve ir... Barbara Kalėda. Trūksta talento tai aprašyti.“
Kolegoms B. Kalėda buvo elegancijos ir vakarietiško stiliaus pavyzdys, iš Krokuvos dažnai parveždavo papuošalų, drabužių, batų, knygų. Šias labai mėgo, o D. Daugirdienę, skatindama skaityti meilės romanus ir detektyvus, per kelis mėnesius netgi išmokė lenkiškai. Lietuviškus žodžius Barbara tardavo kažkaip ypatingai, o jos literatūrinė lenkų kalba buvo tiesiog nepriekaištinga.
V. Puteikis teigia, kad jo kolegę traukė ne tik mada. Barbara domėjosi kultūriniu gyvenimu, užsiėmė moksline filologine veikla – su vyru polonistikos profesoriumi A. Kalėda po darbo redagavo dvikalbį lenkų–lietuvių kalbų žodyną.
Romi ir (pasi)tikinti
O kokia asmenybė buvo ta moteris su šventę reiškiančia pavarde? Kolegos, su B. Kalėda bendravę kūrėjai prisimena ją kaip išskirtinę asmenybę. „Tikra moteris – santūri, inteligentiška, tolerantiška...“ – taip Barbarą apibūdina dizaineris J. Statkevičius. Su B. Kalėda teko dirbti ir mūsų žurnalo meno redaktorei Annai Stanevičienei. „Ką apie ją prisimeni? Kokie šios moters pasakyti žodžiai tau labiausiai yra įsirėžę į atmintį?“ – kamantinėju kolegę. „Prisimenu ypatingą kalbėjimo manierą. Ji man sakydavo: „Annočka, gyvenime nutinka tokių keistų dalykų... Tokių keistų, kad nė neįsivaizduoji.“ A. Stanevičienę žavėjo ir stoiška Barbaros ramybė: „Atrodė, kad ji nejaučia jokio nerimo, buvo neįtikimai rami, stabili, turėjo nepakartojamai tvirtą ašį.“ D. Daugirdienės nuomone, tos ašies pagrindas – neapsakomai tvirtas tikėjimas. „Barbara buvo praktikuojanti katalikė, labai aukštos krikščioniškos moralės, nuolanki. Tikėjo, kad visus išbandymus turi atlaikyti kantriai, pasiaukojamai.“
O išbandymų moteriai teko nemažai. Būdamas pirmokas, kaulų uždegimu smarkiai susirgo jos sūnus Saulius. Moteris daug laiko praleisdavo ligoninėse ir ortopedijos reabilitacijos centre – kasdien ištisus metus po darbo autobusu važiuodavo pas sūnų. Jų ryšys buvo labai stiprus. Vėliau su mirtina liga teko grumtis pačiai Barbarai... Moteris sunkiai išgyveno sūnaus skyrybas. Vis dėlto nė karto nėra praradusi savitvardos, nuleidusi rankų. Visus sunkumus iškentė ramiai. Darbe niekada neparodydavo, kad serga, niekam neleisdavo gailėti ir globoti. Kai reikėdavo, kovodavo su neteisybe, gindavo silpnesniuosius. Žurnalo akcijas ji pardavė paskutinė.
Pabaigoje, manau, labai tiktų šie B. Kalėdos žodžiai iš vienos jos redakcijos skilties: „Būna tokių valandų, kai, rodos, begaliniu svoriu prislegia rūpesčių našta, o pilkoji monotonija, plytinti iki pat horizonto, atima norą net pajudėti. Ir tik mūsų vidinės galios lems, ar greitai prisiminsime žinomą principą „reikia galvoti pozityviai“ ir ar nuritinsime nuo savęs bergždžią nepataisomų savo klaidų, pralaimėjimų ir neišnaudotų progų perkratinėjimą. „Turi būti kokia nors išeitis, turi! Tik šią akimirką jos nepastebime! Reikia pagalvoti...“ – tokiais atvejais kalbėdavo mano mama. Ir išties, galų gale visos problemos išsispręsdavo, beje, nebūtinai dėl mūsų pačių sumanumo. Manau, jog ji išmokė mane į viską žvelgti ne tiktai iš vienos pusės. O atėjus sunkioms valandoms, kai jautiesi apgauta likimo ar įvaryta į akligatvį, ieškoti kokio nors atspirties taško, pirmiausia – savyje, paskui – kituose žmonėse. Juk prisipažink: neretai užmirštame banalią akivaizdžią tiesą, kad pasaulis, stebimas iš dviejų skirtingų pusių, yra visiškai kitoks pasaulis. Ir Tu, ir aš galime turėti šių pasaulių daugel, tiek, kiek gebame jų pastebėti.“
