Geriau nei poetas Kazys Binkis trečiojo dešimtmečio mados Lietuvoje neapibūdinsim. Taigi 1927-ieji, eilėraštis „Mados“ (1927 m.):
„Štai iš miesto Marijona
Grįžo su striuku sijonu
Ir mergaites viso kaimo
Sušaukė skubiai į seimą.
Įsirėmus sau į šoną,
Taip kalbėjo Marijona:
Draugės mes ilgai kentėjom,
Ilgus drabužius dėvėjom,
Ir, skarom aprišę ausis,
Vilkom kasas ilgiausias…[…]
Kirpkim kasą nuo pakaušio
Ir vaikščiokim pasišiaušę
O kad vaizdas būt malonus, –
Kirpkime perpus sijonus
Su ilgais sijonais bėda:
Medžiagos jie daug suėda.“
Pirmasis pasaulinis karas, pasiglemžęs vyrus, privertė moteris nusisegti korsetus ir turniūrus, nusivilkti ilgus pūstus sijonus, nusiimti puošnias skrybėlaites ir imtis veiklos. Buvo sunku, bet dailioji lytis pajuto gyvenimo skonį, ir jau niekas nebebūtų įstengęs grąžinti jų į senas vėžes. Viliojo daugelis dalykų: galimybė siekti išsilavinimo, įgyti profesiją, vairuoti automobilį, megzti romantiškus ryšius, sportuoti ir net rūkyti. Savaime suprantama, kad senieji apdarai būtų galėję pradžiuginti tik kandis. Moterys griebėsi žirklių, kad nusirėžtų plaukus ir sijonus. La garçonne stilius pavertė damas nutrūktgalviais berniūkščiais, kuriems atviri visi keliai.
Gyvenimo būdo pokyčius Lietuvoje paveikė ne tik Pirmasis pasaulinis karas, bet ir 1918-aisiais paskelbta nepriklausomybė. Šalyje ėmė sparčiai vystytis šalies ekonomika, gausėjo miesto gyventojų sluoksnis, kito jo socialinė struktūra: atsirado pramonininkų, susiformavo inteligentija bei Lietuvos karininkija, daugėjo valdininkų. Pastarųjų žmonos ir kitos aktyvios moterys parsisiųsdindavo užsienietiškų mados žurnalų. Mada skatino, o finansinės išgalės leido įsigyti madingų egzotinių audinių, naujoviško kirpimo drabužių, stilingų aksesuarų.
Lietuva tapo atvira Vakarų kultūrai, žmonės siekė į juos orientuotis. Namuose atsirado čekiško porceliano, latviškų saldainių, art deco stiliaus bronzos, dramblio kaulo ar pusbrangių akmenų gaminių. Kino teatruose sukosi tos pačios juostos, kaip ir Rygoje ar Paryžiuje, o žmonės vienas kitam siuntinėdavo atvirukus su garsių aktorių atvaizdais.
Visi šie procesai ypač ryškūs buvo Kaune. Laikinoji Lietuvos sostinė tapo gana moderniu europietišku miestu. Viena po kitos čia ėmė dygti kavinės, grožio salonai. Čarlstonas, tango, rumba ir fokstrotas iš JAV atkeliavo į Europą, o iš ten per Paryžių pasiekė ir Lietuvą. Kaunas skendėjo muzikos garsuose, o pramogos, grožio konkursai ir baliai tapo neatsiejama laikinosios sostinės bohemiško gyvenimo dalimi. Amžininkų atsiminimai liudija, kad „naujų pastatų šešėliuose svaiginamai spindėjo vitrinos, į kurias bežiūrėdamas galėdavai net pasiklysti“.
Ypač kauniečiai mėgo maskaradus, šie vykdavo „Metropolio“ salėse. Vakarėliai pritraukdavo nemažai žinomų veikėjų, politikų, menininkų, valdininkų... Tikslų būta įvairių: ir šiaip pasilinksminti, ir pagerbti iškilius pareigūnus ar paremti labdaringą veiklą.
Marijonos prieš svajonių mergaites
Naująsias Lietuvos marijonas pasitinkančiųjų su gėlėmis vis dėlto buvo nedaug. Kelio viduriu žingsniavo svajonių mergaitės. Tokios kaip aktorė Ona Rymaitė. Tyros žydraakės, laibos ir trapios kaip art deco ornamentai. Emocingos, juslios, bet nesiveržiančios į vyrų veiklos sferas. Daugumai Lietuvos filosofų ir visuomenės veikėjų tokios buvo arčiau širdies – esą labiau išreiškiančios tautos dvasią.
Skulptorius Juozas Zikaras, neatsispyręs pagundai įamžinti naują moters tipažą, tuoj pat sulaukė teologo Adomo Dambrausko-Jakšto kirčio: „Man tiesiog nesuprantama, kaip toks rimtas žmogus, kaip p. Zikaras, galėjo padaryti tokią, atsiprašant, glupstvą.“
O J. Zikaro „glupstva“, tai yra bareljefas „Moderniška Madona“, atrodė taip: jauna moteris su madinga trumpų plaukų šukuosena, apsivilkusi trumpą suknelę, sėdi užsikėlusi koją ant kojos, o rankose laikomas kūdikis smagiai žaidžia jos ilgais karoliais. Na, ir kas gi čia smerktina? Mūsų akimis – nieko, bet to laiko pavyzdinė moters apranga turėjo būti tokia, kokia 1921-aisiais aprašyta žurnale „Moteris“: „Dekoltė gali būti ne daugiau 7 ½ centm. aplink kaklą atidengtas ir sijonas ne trumpesnis kaip 18 centm. nuo žemės. Taip pat jis neturi būti siauras ir ne iš permatomos giedros medžiagos.“
Padori moteris turėjo stovėti tam tikra poza – to irgi mokyta žurnale „Moteris“: „Stovėdami laikykime savo visą galvą ir kūną tiesiai ir tvirtai, krūtinę truputį į priekį, pečius į užpakalį, kojos tiesiai ištemptos, kulnai suglausti yra vienas prie kito, o pirštai į šalis, kad sudarytų smailą trikampį, galima dešinę koją atmesti truputį į šalį.“ Ir sėdėti privaloma atitinkamai: „Kojas padėti taip, kad keliai sudarytų statų kampą, kulnus taip pat reikia suglausti, o pirštus praskėsti kaip stovint, nes labai nedailu, kada pirštai suglausti, o kulnai praskėsti.“
Mados teismas
1927-aisiais žurnalo „Moteris“ pozicija nebebuvo tokia griežta: „Moteris gali būti meili ir įdomi net ir nebūdama graži, o graži moteris dar dailesnė ir įdomesnė, jei ji moka ir išoriniai pasipuošti.“ O siekiant nuspręsti, kaip dera puoštis, 1929-aisiais Kaune, Universiteto salėje, surengtas „Madų teismas“.
To periodo leidiniuose rašyta, kad teismas buvo itin rimtas, į jį susirinko labai daug žmonių, tačiau „tą kart publikoje nesimatė ponių su dekoltuotomis suknelėmis, nei su pudruotais veidais, moterys tarsi akimirksniu pamiršo visus mados naujumus ir įtemptai visą laiką klausėsi mados galybės kaltinimus ir gynimus.“
Mada kaltinta dėl gilių iškirpčių, trumpų sijonų ir dažytų lūpų, nes tai žadina nepadorius vyrų jausmus. Teisėjai pyko, kad moterys rūko ir trumpai kerpasi plaukus – tai esą daro jas vyriškas. Madingai besirengiančios Lietuvos gyventojos kritikuotos dėl to, kad išleidžia visus pinigus ir taip skriaudžia šeimą, kad yra nerimtos, o jų elgesys – nepadorus. Kaimyninėje Lenkijoje naujai madai priešintasi dar stipriau – ten la garçonne stiliaus kritikai pasistengė, kad plaučių uždegimo epidemija būtų siejama su nauja mada vilkėti sukneles giliomis iškirptėmis.
Kaltinamajai teisme atstovavo menotyrininkė dr. Halina Kairiūkštytė. Anot jos, mada – tarsi laiko veidrodis. Keičiantis kultūrai, kinta ir mada. Naujoji apranga atsiradusi ne dėl moterų noro koketuoti ir patikti vyrams, o kad būtų patogiau gyventi. Vis dėlto kitą dieną po teismo madai paskelbtas nuosprendis buvo negailestingas. „Mada yra nusikaltusi moralei, higienai ir estetikai, todėl, Gerb. Teismas yra prašomas iškrypusią madą ir jų (jos) įkvepėjus už moterų silpnybių eksploatavimą nuteisti ligi gyvos galvos sunkiųjų darbų kalėjimo.“
Ten atsidurti madai neteko. Žurnalo „Naujas žodis“ atlikta jaunuomenės apklausa parodė, kad 85–90 proc. jaunimo naujoji mada patinka, o jei taip, vadinasi, visi keliai jai atviri.
Trečiasis dešimtmetis
La garçonne
STILIUS
Stiliaus pavadinimas la garçonne siejamas su 1922-aisiais pasirodžiusia Victoro Margueritte novele „La Garçonne“ („Berniūkštis“).
Jos herojės ryžtas tapti savarankiška moterimi skaitytojus tiesiog pakerėjo. Stiprią įtaką šio stiliaus raidai darė ir trečiojo dešimtmečio mados diktatorė Coco Chanel. Iškirptė atidengė kaklą, ant krūtinės pakibo ilgi perlų vėriniai; liemens linija – ties klubais, o sijonai vos dengė kelius. Tokius drabužius buvo lengva pasisiūti ir pačioms, tad jie paplito labai greitai.
FIGŪRA
Lieknumas tapo būtinybė. Drabužiai turėjo kaboti lyg ant pakabos, todėl reikėjo berniokiškos figūros. Pradėti gaminti įvairūs elastiniai diržai krūtinei suspausti, klubus aptempiantys korsetai, nes tik plokšti mergaitiški klubai laikyti gražiais. Figūros laibumo siekta įvairiais būdais: gimnastika, sportu, masažais ir net geriant liekninamąsias tabletes „Kisingen“.
ŠUKUOSENA
Privaloma bob stiliaus šukuosena (vok. bubikopf – berniuko galva). Tiesus ar įstrižas sklastymas, antakius siekiantys kirpčiai, tamsi spalva ir daug lako. Konservatyvesniuose laikraščiuose rašyta, kad taip besikerpančios moterys galiausiai nupliks.
SKRYBĖLĖ
Trumpos suknelės akcentuotos varpo ar apversto katiliuko formos skrybėle. Ši turėjo būti prigludusi prie galvos taip, kad nedideli kraštai mįslingu šešėliu pridengtų akis ir išryškėtų ryškiai raudonos lūpos.
MAKIAŽAS
Juodai dažytos akys, ryškios raudonos lūpos ir šviesus pudruotas veidas.
ŽALINGAS ĮPROTIS
Cigaretė tapo svarbiu madingos moters atributu. Į tai iš karto sureagavo gamintojai – į rinką paleido bent kelių pavadinimų „moteriškus“ rūkalus. Lietuvoje, Vilkaviškyje veikusi firma „Bravol“ gamino papirosus „Meilutė“, ant jų dėžutės buvo pavaizduota rūkanti moteris. Rankinukas, cigaretė su ilgu kandikliu ir sidabrinė pudrinė su veidrodėliu – neatsiejama la garçonne įvaizdžio dalis.
KOJINĖS
Ėmus segėti trumpesnius sijonus, dėmesys nukrypo į kojas. Kojinės buvo blizgios, iš pradžių tamsios arba juodos, vėliau smėlio, raudonmedžio spalvų, pagamintos iš natūralaus ar dirbtinio šilko. Jas gaminusios įmonės triumfavo. Kito ir avalynė: vietoje kelis dešimtmečius nešiotų ilgaaulių batų atsirado dailūs vakariniai su vienu ar dviem dirželiais.
Konsultavo menotyrininkė Taira Milušauskienė
