Vienas iš dažniausiai LNOBT scenoje regimų baleto solistų penktąjį savo sezoną trupėje pradėjo nuo pat pirmojo spektaklio – šį savaitgalį rodomo „Baletų triptiko“. Jame J. Krivickas į sceną žengia dukart – kaip mitologinis personažas Liucinas Živilės Baikštytės spektaklyje „Pradžioje nebuvo nieko“ ir kaip vienas iš Martyno Rimeikio spektaklio „Dienos, minutės“ atlikėjų.
Du vaidmenys tą patį vakarą – ar lengva taip greitai peršokti ne tik į kitą veikėją, bet ir į kito choreografo siūlomą šokio stilių?
Nėra sunku būtent dėl to, kad vaidmenys Ž. Baikštytės ir M. Rimeikio spektakliuose labai skirtingi: pirmasis – šmaikštus ir linksmas, antrasis – fizinis, atletiškas, labiau būsena, negu konkretus personažas. Taigi vakaras prisipildo įvairių įspūdžių.
Greiti persikūnijimai – šokėjų darbo specifika. Dabar mums dirbti tapo ramiau, nes to paties pavadinimo spektakliai repertuare pradėti rodyti blokais. O anksčiau, kai tik atėjau dirbti į teatrą, būdavo, kad vieną vakarą šoki klasikinėje „Žizel“, o kitą – jau Boriso Eifmano „Raudonojoje Žizel“...
Ar sulaukėte atsiliepimų po „Proceso“ transliacijų „Mezzo“ kanalu?
Aš pats kol kas ypatingų reakcijų nesulaukiau, bet Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, visai mūsų trupei ir šalies baleto visuomenei pirmasis lietuvių teatro pasirodymas šiame garsiame TV kanale buvo itin reikšmingas įvykis. Didžiuojuosi tapęs jo dalimi, bet puikiai suprantu, kad kitas Jozefo K. vaidmens atlikėjas Ernestas Barčaitis yra nusipelnęs tokios pačios garbės: tiesiog LRT įrašinėjo mano šokamą spektaklį.
Betgi smagu buvo matyti save transliacijoje?..
Anaiptol. „Mezzo“ transliaciją stebėjau namuose „viena akim“, nes man, kaip ir daugeliui artistų, menkas malonumas iš šono regėti save scenoje. Neišvengiamai patiri šoką pamatęs, kaip joje atrodai iš tikrųjų, nes vaizduotėje susikurtas paveikslas būna kitoks... Ekrane save išvydęs iškart supranti, kur dar vertėtų pasitempti. Be to, juk nuo „Proceso“ premjeros, kuri buvo įrašinėjama, prabėgo jau pora metų...
Kokie dar vaidmenys laukia šiame sezone?
Vaidmenų stygiumi negaliu skųstis – jų, kaip ir pernai, bus daug. Prieš sezoną vienu metu repetavau tris spektaklius: „Baletų triptiką“, Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“, kuris rodomas rugsėjo 27-ąją, ir artimiausią trupės premjerą – choreografo Itziko Galili kuriamą operą-baletą „Amžinybė ir viena diena“. Kadangi šiame pastatyme dalyvauja ir operos solistai, kol kas sunku įsivaizduoti, kaip visa tai kartu „suguls“. Choreografas leidžia mums daug improvizuoti, o tai šokėjus „išmuša“ iš įprastos komforto zonos.
Kokia buvo jūsų vasara: ar pavyko pailsėti po įtempto sezono?
Vasarą stengiausi, kad atsigautų kūnas, nes turėjau nugaros traumą. Teko vaikščioti pas fizioterapeutus, skirti laiko įvairiems pratimams... Profesionaliai šoku jau penktą sezoną, o su metais išmoksti prisiimti atsakomybę už savo fizinę formą.
Tačiau atostogų pradžioje šiek tiek laiko skyriau kelionėms. Kartu su drauge, mūsų trupės balerina Gohar Mkrtchyan aplankėme jos gimines Niujorke ir Madride. Niujorke nepraleidome progos pabuvoti Amerikos baleto teatre (American Ballet Theatre), kuriame žiūrėjome „Miegančiąją gražuolę“. Atėjome neskaitę anonsų ir tikėdamiesi klasikinio spektaklio, todėl choreografo Alexei Ratmansky pastatymu likome visiškai priblokšti. Bet svarbiausia – savo akimis išvydome visą Amerikos baleto žvaigždyną, kurio meistriškumu iki šiol gėrėdavomės vaizdo įrašuose socialiniuose tinkluose. Gavome stiprų motyvacijos užtaisą visam ateinančiam sezonui.
