Apie to laikotarpio „lietuviškas“ puotas rašytinių ar ikonografinių šaltinių nėra išlikę. Archeologiniai, paleobotaniniai, paleozoologiniai tyrimai gali padėti atskleisti „materialiąją“ puotos dalį: kokie produktai naudoti maisto gaminimui, kokiuose induose jie buvo patiekiami, tačiau jie neleidžia suprasti, kokiais skoniais mėgavosi puotos dalyviai.

Bandydami išsiaiškinti šiuos dalykus turime remtis vėlesnių laikų – XIV-XV amžių – šaltiniais bei ieškoti europinių analogijų. Tai, kad arčiausiai Lietuvos gyvenusių Teutonų Ordino riterių kronikose beveik nieko nerandame apie „lietuvišką“ gastronomiją, leidžia spėti, kad mūsų protėvių kulinarinė kultūra menkai skyrėsi nuo bendraeuropinės gotikos, tad nestebino atvykėlių, taigi ir nebuvo verta atskirų aprašymų.

XIII amžiaus Europos kulinarinė tradicija bene geriausiai pažįstama iš vienos seniausių Europoje Kulinarijos knygų - prancūziškos, XIII-XIV amžių sandūra datuojamos „Enseignements qui enseingnent a apareillier toutes manieres de viandes“.

Knyga ne veltui yra skirta mėsos patiekalams. Viduramžių Europa kentė nuolatinius nepriteklius. Tad tas, kuris kiekvieną dieną valgė sočiai, jau buvo išskirtinis. Maisto grandinėje mėsa užėmė aukščiausią vietą.

Taigi, kasdieninis mėsos valgymas buvo aukščiausių socialinių sluoksnių žmonių privilegija, o gotikinė puota pasižymėjo persivalgymu ir mėsos patiekalų gausa. Puotos metu maistas buvo tiekiamas nesupjaustytas, didžiuliuose dubenyse, skirtingas ant skirtingų stalų: geriausias prie valdovo ir garbingiausių svečių stalo, o prasčiausias – ant toliausiai nuo valdovo esančio stalo (ten sėdėjo visomis prasmėmis „toliausiai nuo valdovo esantys“ svečiai).

1393 metais datuojamoje prancūziškoje knygoje „Le Ménagier de Paris“ pateikiamas mėsiškų pietų – trisdešimt vieno patiekalo šešiuose dubenyse – aprašymas. Čia rasime mėsos pyragų, troškinių, keptos ir rūkytos mėsos, kraujinių vėdarų, dešrų, saldinto pieno, vaisių, migdolų riešutų.

XIII amžiaus vidurio lietuviška puota patiekalų įvairove buvusi tikrai kuklesnė nei XIV amžiaus pabaigos prancūziškoji. Ieškodami „autentiškų“ receptų galime pavartyti seniausią vokišką, XIV amžiaus pirmąja puse datuojamą, kulinarijos knygą „Das Buoch von guoter spise“.

Kadangi Lietuva kūrėsi ties bizantinės (graikiškosios) ir Romos (lotyniškosios) katalikybės riba, iš šios knygos ant Mindaugo stalo galėtų tikti, pavyzdžiui, „Višta graikiškai“: „...reikia iškepti vištą; tuo pat metu virti kiaulieną, kol bus minkšta... viską supjaustyti kartu; įpilti ketvirtį svaro rožių [vandens] ir įdėti imbiero ir pipirų, ir vyno ar [vyno] acto, ir cukraus arba medaus... virti [troškinti] viską kartu; nepersūdyti... ir patiekti...“.

Tikiu, kad daugumai skaitytojų vištienos-kiaulienos troškinys gali atrodyti per daug egzotiškas. Tad Mindauginių proga siūlau kiek paprastesnį, bet ne mažiau įdomų vištienos receptą, pateikiamą (vis kiek kitokia versija) kone visose viduramžių kulinarijos knygose, pradedant jau minėta XIII amžiaus „Enseignements qui enseingnent...“ ir baigiant XV-XVI amžiaus rankraščiais bei spausdintais veikalais.

„Enseignements qui enseingnent...“ autorius pažymi, kad kaplūnai ir vištos kepti yra skanūs. Vasarą valgomi su vyno padažu, o žiemą su česnakiniu padažu, pagamintu iš česnakų, cinamono, imbiero, migdolų ar avies pieno.

Taigi, jei norite pasijusti nors vienu piršteliu Mindaugo laikų puotoje, pradėkime. Susmulkinkite petražoles, juozažoles, šalavijų lapelius, sudėkite juos į pasūdytą vištienos sultinį (maždaug 1 litrą), po to sudėkite gabalėliais pjaustytą vištieną (apie 300 gramų) ir išvirkite.

Toliau prasideda įdomybės: dalį viralo nusemkite ir praaušinkite, likusį pagardinkite muskatais, gvazdikėliais ir šafranu. Jei reikia dar pasūdykite. Ataušusį sultinį gerai išplakite su 3-4 kiaušinio tryniais ir, maišydami, supilkite atgal į puodą.

Truputį pakaitinkite, kad viralas pradėtų tirštėti. Įdėkite vyno acto, pipirų ir imbiero. Visų prieskonių ar acto, kaip ir druskos, dėkite pagal skonį.

Jei troškinys išėjo per daug skystas (panašus į sriubą), sutirštinkite jį įmaišydami baltos duonos trupinių. Galiausiai, viską gerai išmaišykite ir tiekite ant stalo.