Sodyba „Slėnyje“ – Ievos Šidlaitės ir Mindaugo Valiukevičiaus vienkiemis Neries regioniniame parke – iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pati ramiausia vieta žemėje. Dargi ir šiek tiek magiška, mat įsitaisiusi šalia sakralios vietos – Karmazinų piliakalnio, legendomis apipintos Kernavės apylinkėse, giliai slėnyje, ties dviejų upių – Neries ir Dūkštos – santaka.
Tik laiko svajingai braidžioti po nuo Neries kylančius rūkus apsigaubus balta marška sodybos šeimininkai neturi – veiklos čia tiek, kad Ieva sako vos už kelių žingsnių esančią upę mačiusi iš kitos pusės – pravažiuodama, pro automobilio langą. Neseniai sodyboje sukrykštė kūdikis – vienuolikmetį Vincą ir aštuonerių Jurgį auginanti pora susilaukė dukros. Marcelei dabar aštuntas mėnuo, bet kol laukėsi, Ieva spėjo ir knygą parašyti. „Dar nenusprendžiau, ar nėščiai lengviau dirbti, ar su kūdikiu“, – nusijuokia moteris.
„Natūralus rauginimas“ – tai pirmoji I. Šidlaitės knyga ir pirmasis lietuviškas leidinys apie sveiką, natūralų ir vertingą maisto apdorojimo būdą, pasaulyje vadinamą laukine fermentacija (angl. wild fermentation). Lietuviams rauginimo tradicija gerai pažįstama, nes niekada nebuvo nutrūkusi, skonis taip pat gana tradicinis, o I. Šidlaitė ragina atrasti ir patirti šį tą nauja.
Miestiečiai – į svečius
Miestą Ieva ir Mindaugas paliko jau beveik prieš dešimt metų, užtat miestas vis dažniau susiranda juos pats. Sodyba netoli Vilniaus traukia miestiečius, nes čia nuolat vyksta kas nors įdomaus.
„Niekada nebuvau savęs pametusi, todėl niekada ir neteko ieškoti“, – užkrečiamai nusijuokia Ieva, ir šis juokas žada daugybę smagių nuotykių. Norite pasijusti kaip pasakos herojė? Ieva jus žiemą išves į mišką, tik rinksite ne žibutes pamotei pamaloninti, o valgomuosius laukinius augalus. Gal ir sunku patikėti, bet medžių grybai, žievės, šakelės, pumpurai, kerpės, augalų šaknys, sėklos ir netgi pernykščiai stagarai gali pasitarnauti ruošiant gardžius žiemos patiekalus.
„Man patinka praktinis požiūris“, – sako moteris. Tad nieko keista, kad prieš porą metų Ieva ir Mindaugas pamėgino atgaivinti vieną naudingą senovinę tradiciją – mainus. Į savo kiemą jiedu buvo sukvietę visus norinčiuosius apsikeisti sėklomis, sodinukais, duona ar kuo tik širdis geidžia. Tarsi į tikrą kermošių tada buvo sugužėję bemaž šimtas žmonių.
Žmonės savo rauginiams net vardus duoda.
Ieva nuolat sodyboje organizuoja edukacines programas tiems, kurie nori pasigaminti natūralių rauginių ir valgių iš laukinių augalų, o Mindaugas priima žvejus. M. Valiukevičius – doktorantūrą baigęs istorikas, muselinės žvejybos žinovas. Pavasarį gaudomi šlakiai, vasarą – šapalai ir salačiai, o kai prasideda lašišų sezonas, svečių namas visą mėnesį būna užimtas, mat atvažiuoja daug žvejų iš toliau – Latvijos, Lenkijos, pernai lankėsi ir žvejybą aprašė suomių žurnalistai. Netgi žvejų šventė čia buvo – su netikėtu akcentu, mat poros draugas, taip pat žvejys, klarnetininkas Andrius Žiūra sumanė pagroti. Pasipuošęs, po kaklu pasirišęs varlytę, kone iki pusės įbridęs į Nerį, jis skleidė virš vandens dieviškus garsus.
Gaila, neprigijo viena netikėta sodybos šeimininkų idėja – lysvių nuoma. Smalsuolių buvo, bet baltarankiams miestiečiams visgi patogiau daržovių nusipirkti, nei jas sodinti ir prižiūrėti. Daržo galiausiai atsisakė ir Ieva: „Nebespėju. Mums reikia daug daržovių, pati tiek neužauginčiau, tad perkame iš ūkininkų.“ Šiltnamio vietoje išdygo mažų namukų, mat pastaruoju metu daugėja svečių. Čia ilsisi nemažai lenkų, estų. Sodybai prisijungus prie tarptautinės viešbučių rezervavimo sistemos, Ieva ir Mindaugas sulaukė įdomaus amerikiečio. „Tarp amerikiečių dabar labai populiarus maršrutas per Baltijos šalis. Mūsų svečias nustebino – atvažiavo maršrutiniu autobusu ir pėsčiomis atėjo iki mūsų nešinas dviem kuprinytėmis. Jis čia braidžiojo po pievą per lietų su skėčiu“, – pasakoja Ieva.
Praktinės magijos mokykla
Nors magiškasis Neries regioninio parko lopinėlis – senovę menanti vieta, pagrindinis sodybos statinys buvo sovietmečio laikų palikimas, tad, perėmę sodybą iš Ievos tėvų, naujieji šeimininkai nusprendė jį nugriauti. Ant senųjų pamatų iškilęs medinis pastatas dideliais langais tapo svečių namais su renginių sale. Ieva ir Mindaugas su vaikais gyvena šalimais, senovinę pirkią primenančiame mediniame pastate. Ten pat – ir didelė virtuvė Ievos eksperimentams. Moters tėtis žinomas krosnininkas Adonis Šidla sodyboje sumūrijo šildymo, pirties ir lauko krosnis. Jos, įrengtos pagal Rusijos krosnininko Igorio Kuznecovo metodą, leidžia taupiai naudoti malkas ir neteršia gamtos – per kaminą išeina tik švarus garas, nes suodžiai sudega pakuroje. Krosnyje – tiek name, tiek ir lauke – Ieva gamina valgį šeimai ir svečiams, bet ji nemėgsta demonstruoti, kaip žmonės gyvendavo senovėje, nors pati yra širdį mūsų tautos tradicijoms atidavusi kultūros istorijos magistrė. „Kas jums iš to, kad pamatysite, kaip senovėje duoną pečiuje kepdavo? Tai – tik pramoga. Noriu, kad mieste, savo buto virtuvėje, galėtumėte pasidaryti tą patį, ką žmonės darydavo trobose: elektrinėje orkaitėje išsikeptumėte juodos duonos ant ajerų, užsiraugtumėte trilitrinį giros ar litrą kopūstų“, – sako pašnekovė.
Rauginimu Ieva pradėjo domėtis prieš aštuonerius metus, kai užmaišė pirmąjį duonos raugą. Nuo tada ji turi rūpestingai prižiūri ir savąjį Slėnio raugą, o šis suteikia ypatingą skonį sodybos duonai, pyragams, bandelėms bei blynams. „Patarlė sako, kad kiekviena šeimininkė turi savo rūgštį, todėl ir duona kiekvienos kitokia. Išvertus į mokslo kalbą, tai reikštų, kad kiekvieno mūsų odos biomas yra individualus, o tai daro įtaką rauginimo procesui. Su rauginiu dažnai užsimezga asmeniškas santykis, žmonės savo rauginiams net vardus duoda“, – pasakoja rauginimo žinovė.
Aplink mus nuolat sukasi plika akimi nematomas mikrokosmosas – mielės, mieliagrybiai ir bakterijos. Šiam orkestrui ir tenka diriguoti užvedus rauginimo procesą, nors, kaip sako Ieva, raugintojas yra labiau stebėtojas, pagalbininkas nei proceso valdovas. „Kaskart vis kitaip gali vykti procesas, nes ore, aplinkoje, ant rankų būna vis kitoks mikropasaulis. Rauginimas – gyvas procesas, užtat ir labai įtraukiantis.“
Atrasti šį tą naujo
Pradėjo Ieva nuo duonos raugo, vėliau ėmėsi pieno rauginių, paskui – daržovių, laukinių augalų. Kadangi, kaip pati sako, pinigų jai gali būti gaila drabužiams, bet knygoms – niekada, namų palanges greitai nugulė leidiniai apie laukinę fermentaciją anglų kalba. „Iš pradžių buvo įdomu, ką galima raugti. Greitai supratau, kad – viską. Tada ėmiau kurti naujus rauginius“, – pasakoja pašnekovė.
Autoriniai I. Šidlaitės rauginių receptai atsidūrė jos knygoje šalia tradicinių senoviškų lietuviškų ir visame pasaulyje populiarių rauginių receptų. Jos kūriniai užburia originalumu, pavyzdžiui, daug metų tobulintą kvietinę duoną autorė gardina ne tik žolelėmis – šalavijais, diemedžiais, čiobreliais, bet ir nasturtų, medetkų, kiaulpienių žiedais. Tortą Ieva kepa ruginį, su trūkažolių ir kiaulpienių šaknimis bei jogurtiniu kremu. Vaikams vietoj saldumynų – rūgpienio guminukai. Beje, mažyliai su malonumu triauškia ir su kraujažolėmis, gvazdikėliais ir imbieru raugintas morkas. Valgomais lapeliais ir gyvais žiedais puoštas Ievos jogurtinis sūrelis – tikras gardumynas ne tik gomuriui, bet ir akims. „Nedrąsiai save vertinu, nesu nei virėja, nei virtuvės šefė, geriausiu atveju – šeimininkė, bet man nuolat reikia eksperimentuoti, ką nors nauja atrasti“, – sako Ieva.
Šidlaitės eksperimentai neliko nepastebėti – šiemet ji sulaukė profesionalų iš madingų didmiesčių restoranų „Sweet Root“, „Dine“, „Uoksas“. Svečiai ragavo, mokėsi ir džiaugėsi, o Ieva toliau tyrinėja skonių žemėlapį: „Dabar vaikštau po mišką su atlasu, grybų ieškau. Paprastus gerai pažįstu, bet mane domina retesni.“
„Aš – ne žolininkė!“
Botanikos institute iki šiol sklinda legendos apie Ievos močiutę – ji buvo gera mokslininkė ir didelė entuziastė, sugebėjo įkalbėti net direktorių, kad šis savo „Volga“ leistų atvežti srutų Botanikos sodo rožėms palaistyti. Šią istoriją moteris išgirdo iš neseniai sodyboje vakarieniavusių Botanikos instituto darbuotojų, – pati močiutė nespėjo, mirė kai dar Ieva buvo paauglė. Praverstų ir senelio, taip pat botaniko, žinios, bet ir jis anksti iškeliavo anapilin. Užtat Ieva visko mokosi pati tyrinėdama gamtą ir augalus, bet vadinti ją žolininke griežtai draudžia. „Dažnai sulaukiu su sveikata susijusių klausimų, bet niekada nepatariu. Pagal mūsų tradiciją, žolininkė – tai moteris, kurios reprodukcinis amžius jau pasibaigęs, kai ji jau nebeturi rūpintis nei šeima, nei vaikais, gali atsiduoti tik augalams ir žmonėms, kuriems tų augalų reikia. Arba tai turi būti žmogus, turintis atitinkamą išsilavinimą, žinių – kaip Jadvyga Balvočiūtė ar šviesaus atminimo Eugenija Šimkūnaitė. Galbūt po kokių dvidešimties metų ir galėčiau būti žolininke, bet dabar dar tik kaupiu žinias ir galiu eksperimentuoti tik pati su savimi“, – sako Ieva.
Niekada nebuvau savęs pametusi, todėl niekada ir neteko ieškoti.
Vienas toks Ievos eksperimentas kaip tik susijęs su rauginiais. Dabar tokią plačiai išplitusią alergiją pieno baltymams turėjo ir Ieva, bet, pradėjusi kasdien valgyti įvairaus rauginto maisto, po pusmečio pastebėjo, kad vėl gali valgyti bet kokius pieno produktus.
Raugintų produktų nauda organizmui įrodyta, bet Ieva įsitikinusi, kad netgi marinuotos daržovės yra geriau nei šviežios iš prekybos centro: „Bent jau nitratų mažiau suvalgysite. Būtent dėl jų esu kartą apsinuodijusi agurkais. Dabar nesezoninių daržovių jau nebevalgome.“
Visgi jokių mitybos madų I. Šidlaitės šeima nesivaiko. „Dabar žmonės prisikuria visokių baubų. Užuot mėgavęsi, jie visko baidosi. Mes valgome viską. Net traškučius vaikams leidžiame.“
Savo atžaloms Ieva leidžia tikrai kur kas daugiau, nei įprasta mieste. Vaikai gali ir žvejoti be priežiūros, ir šakas drožti. „Sūnūs labai skirtingi, nors auginame vienodai. Vyresnis sakė, kad važiuos gyventi į miestą, o mažasis pareiškė liksiąs čia. Jį apskritai reiktų atiduoti auginti Neries regioniniam parkui – gamtininkas nuo mažens, net pavydu kartais. Žvejoja nuo trejų metų, į miestą net nemėgsta važiuoti“, – sako pašnekovė.
Ar Marcelė bus paskutinė atžala, moteris teigia nežinanti, bent jau dėl amžiaus jai tikrai nebaisu: „Kiek draugų turime, visi – su kūdikiais. Juokaujame, jog vyresni tėvai – pusiau tėvai, pusiau seneliai, nes daug daugiau vaikams leidžia, labiau palepina. Kai esi vyresnis, ramiau vaiką augini, nes daugiau žinai. Man, kaip istorikei, įdomu, kodėl paplito tas įsitikinimas, kad keturiasdešimties sulaukusi moteris yra per sena gimdyti, juk seniau gimdydavo, kol galėdavo.“
Ieva sako, kad sodyboje jiedu su Mindaugu kiekvienas užsiima savais reikalais, o bendrus mėgsta aptarti kur nors važiuodami automobiliu – tada ramiausia, nes vaikai kuo nors užsiėmę ant galinės sėdynės ir tėvų netampo. „Esame kraštutiniai individualistai. Niekada nelendame į kito telefoną, kompiuterį ar piniginę. Reikia pinigų – atneši piniginę, kad ištrauktų ir savo rankomis paduotų. Nelendame ir vienas į kito darbus, gyvenimą. Galbūt todėl ir galime kartu gyventi“, – sako Ieva.
„Mes susikūrėme savo pasaulį ir gyvename jame taip, kaip norime. Kaip seksis mūsų vaikams, kai užaugs? Į miestą išsiruošiame retokai, o tada apima keistas jausmas ir pajuntame norą kuo greičiau grįžti namo.“
Rūgpienio guminukai
Rūgpienio sluoksniui reikės:
250 ml rūgpienio
2 v. š. cukraus arba medaus
4 a. š. želatinos
Išrūgų sluoksniui reikės:
100 ml išrūgų
1 v. š. cukraus arba medaus
2 a. š. želatinos
Papuošti reikės:
valgomųjų gėlių žiedlapių (agurklių, našlaičių, žibučių, ramunėlių, medetkų, nasturtų).
Rūgpienio sluoksnis. Su keliais šaukštais vandens arba išrūgų išbrinkinkite želatiną. Sumaišykite su rūgpieniu ir cukrumi arba medumi. Mišinį supilkite į plėvele išklotą skardą ar indą plokščiu dugnu 1-1,5 cm sluoksniu. Padėkite į šaldytuvą sustingti.
Išrūgų sluoksnis. Jį pasidarykite taip pat kaip išrūgų sluoksnį.
Šiuo mišiniu padrėkinkite rūgpienio sluoksnio paviršių, sudėkite gėles. Ant viršaus užpilkite išrūgų sluoksnį, įdėkite į šaldytuvą ir leiskite sustingti. Tada išverskite iš formos, supjaustykite gabaliukais. Guminukus sandarioje dėžutėje galite laikyti keletą dienų.
Duonos gira
0,5 kg džiovintos juodos duonos
5 l vandens
1 saujos džiovintų žolių (liepžiedžių, mėtų, raudonųjų dobilų, raudonėlių, rūtų ar kitų)
400–500 g cukraus
1 saujelės razinų
Duoną ir žoleles užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite per naktį ar bent porai valandų. Masę nukoškite, įmaišykite cukrų. Puodą su gira laikykite šiltai, iki pradės burbuliuoti (tai gali užtrukti 2–5 dienas). Paragaukite, jei rūgšties užtenka, išpilstykite į sandarius butelius, įmeskite po 2 ar 3 razinas ir neškite į vėsią vietą.
