Su pastarąja mano santykis irgi visoks, todėl kai jau reikėdavo garantuoto rezultato, kepdavau duoniukus, jie labai tinka tuomet, kai maisto reikia pasiimti „su savim“, o progų tam begalės, ypač trijų sezonų metu, kai norisi būti lauke, miške ar paežery.
Duoniukus kepdavau iš kvietinių ir ruginių miltų (50/50), tyro vandens, trupučio aliejaus ir obuolių actu gesintos sodos. Bet kai Ieva parašė, kad ji šiuos gardumynus gamina su raugu, nebekilo jokių abejonių, kad tai bus mano sekantis kepinys. Ir po kelių kepimų galiu drąsiai skirti pirmą vietą naujokams, nes jie turi malonios rūgštelės, labiau porėti ir žymiai skalsesni. O kadangi jau ne kartą gyriausi, kad mano namuose viskas rūgsta labai greitai, kepiau duoneles, raugindama visą masę, gal tame ir slypi paslaptis, kodėl jie tokie minkšti ir porėti.
Visus produktus matuoju ta pačia stikline, vienai kepimo skardai reikia:
4 st. ruginių miltų
3 st. drungno vandens
0,5 st. saulėgrąžų branduolių
0,5 st. moliūgų sėklų
0,5 st. sezamo sėklų
Miltus ir vandenį pilu į gilesnį indą, sumaišau ir palieku šiltoje vietoje. Pradžioje masė gali pasirodyti tirštoka, bet rūgstant ji skystės. Kasdien kelis kartus mediniu šaukštu pamaišau, ir kai jau pamatau besiformuojančius burbulus, imuosi kepimo.
Į tešlą įmaišau sėklas, druskos nė nededu, bet jei jums norisi sūrumo – įberkite šaukštelį. Sėklas taip pat galite dėti pagal savo nuožiūrą, svarbu, kad jų būtų daug.
Tešla gaunasi skystoka, taip ir turi būti. Skardą iškloju silikoniniu kilimėliu (galima naudoti ir kepimo popierių), supilu tešlą ir formą dedu į orkaitės vidurį. Jungiu 150 C, kepimo režimą iš abiejų pusių ir kepu apie valandą, per šį laiką susiformuoja plutelė. Tuomet skardą ištraukiu ant darbastalio, palaukiu, kol truputį atvės ir aštriu peiliu supjaustau norimo dydžio stačiakampiais. Skardą grąžinu į orkaitę, temperatūrą padidinu iki 180 C ir kepu dar apie 15-20 minučių.
Iškepusius duoniukus atvėsinu ir laikau popieriniame maišelyje.
