Balandžio 23 d. Kauno kultūros centro „Girstutis“ salėje vyks dramatiškos komedijos „(Ne)mylimų moterų išpažintis“ premjera (rež. Ričardas Vitkaitis). Šiame spektaklyje A. Tamulytė įkūnys aktorę – scenos divą, A. Šataitė – teatro valytoją.
Dviejų skirtingų moterų susidūrimas teatro scenoje – kaip ir gyvenime. Kiekviena jų kovoja už savo laimę ir neišpildytas svajones. Siužetas ir pasakojamos istorijos tokios tikros, kartais juokingos, kartais graudžios, kad žiūrovai galės mėgautis kiekviena spektaklio akimirka. Ir greičiausiai spektaklyje ras tai, kas labai artima ir pažįstama.
Jos niekada nebuvo draugės. Ir netgi pažįstamos „iš matymo“. Turbūt taip ir nebūtų susitikusios, jeigu ne tas lemtingas vakaras teatre. Scenos diva ruošiasi svarbiausiam savo gyvenimo vaidmeniui. Susikaupimas, specialūs pratimai, užsidegimas ir nerimas… Atsakingą repeticiją nutraukia teatro valytoja, kuriai šis vakaras taip pat ypatingas, todėl ji privalo kuo greičiau sutvarkyti sceną ir užverti teatro duris. Mėginimas užrakinti kūrybos meką baigiasi dramatiškai.
Kai uždanga po spektaklio nusileidžia, pakyla kita. Ir prasideda tikrasis gyvenimas. Koks jis? Ką jis slepia? Toks, į kurį visada norisi žvilgtelėti bent akies krašteliu. Ir tai, ką gali pamatyti, verčia susiimti už galvos.
Moteriška draugystė gali būti labai šviesi ir pasiaukojanti
Pasiteiravus aktorės A.Šataitės, kodėl spektaklį „(Ne)mylimų moterų išpažintis“ reikėtų vadinti dramatiška komedija, ši atsako: „Nes tai, kas vyksta su jomis, su jų gyvenimais, niekaip kitaip ir nepavadinsi – drama. Tiršti, galingi jausmai veržiasi iš teatro aktorės sielos – meilė teatro direktoriui ir pačiam teatrui yra susimaišiusi iki tokio absurdo, kad neįmanoma iš to nepasijuokti. Ir visa tai turi atlaikyti teatro valytoja, kuri įsivelia į šią istoriją ir galiausiai tampa atomazgos bendrininke.”
Kad ir kokios skirtingos būtų šių aktorių įkūnijamos moterys vis dėlto Agnė linkusi kalbėti apie moterišką solidarumą, draugystę, empatiją. Galų gale tai spektaklyje, pasak pašnekovės, ir įvyksta. Ne iš karto, bet galiausiai dvi moterys susikalba ir netgi pasiaukoja. „Kaip ir gyvenime, kokios mes skirtingos bebūtume, moteriška draugystė gali būti labai šviesi ir pasiaukojanti. Nes tik moteris giliai gali suprasti kitą moterį”, – įsitikinusi A. Šataitė.
Kita vertus, Agnė mano, kad jai su vyrais gal paprasčiau susikalbėti. „Jie racionalesni, ir juos mažiau valdo hormonai. Kadangi pati esu gana audringa, tai geriausiai jaučiuosi, kai niekas iš išorės nepakursto tų audrų. O spektaklyje priešingai – kuo daugiau jausmų ir dramų, tuo įdomiau pačiam aktoriui, ir, žinoma, žiūrovui”, – šypsosi pašnekovė.
„Man šis spektaklis apie skirtingas patirtis ir likimus. Apie gyvenimą. Vienai buvo lemta spindėti scenoje, kita tik pasvajodavo apie tai. Ir gražiausia, kas šioje istorijoje nutinka – jos susikalba, supranta viena kitą ir atjaučia. Jos niekada nebūtų tapusios draugėmis ir niekada netaps, bet jos abi nori būti laimingos“, – savo įžvalgomis dalinasi A. Šataitė.
Agnę žiūrovai pažįsta ne tik kaip teatro bei kino ar televizijos serialų aktorę. Kitas ryškus ir sėkmingas jos darbas televizijoje – parodijos „Dviračio žiniose”. Aktorė prisipažįsta, kad jai patinka ryškūs, paradoksalūs, komiški vaidmenys. Tam, kad prajuokintum, pasak Agnės, reikia daug dedamųjų, turi būti žiauriai tikslus.
„Tai – vienas sudėtingiausių žanrų. Parodijos esmė – tiksliai pagauti kažkokią savybę, mąstymo būdą ar garsą ir tai išdidinti”, – pastebi aktorė.
Gyvenime yra nukentėjusi dėl pernelyg atvirų pokalbių
„Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad man teko būtent aktorės vaidmuo. Iš pradžių tarsi norėjau suvaidinti save, perkelti savo patirtį. Tačiau vėliau kūrybiniame procese pakeičiau nuomonę ir dabar įkūnysiu visiškai priešingą man moterį, visai kitokią artistę nei aš pati. Juk mes visi esame tokie skirtingi. Tad dabar užsibrėžiau tikslą paslėpti save kiekviename epizode“, – intriguoja aktorė A. Tamulytė.
Aurelija su nekantrumu laukia susitikimo su gimtojo jos miesto – Kauno – žiūrovais. „Tai publika, su kuria kartu augau, tobulėjau. Galiu drąsiai pasakyti: kauniečiai – tikri teatralai, labai išprusę žiūrovai. Vaidinti Kaune – visuomet didžiulis iššūkis. Tikrai be galo atsakingai ruošiuosi premjeroms Kaune“, – prisipažįsta aktorė.
A.Tamulytės nuomone, drauge su Agne scenoje jos įkūnija visiškai priešingas moteris. „Tiesą sakant, mes ir kaip aktorės labai skirtingos. Kitokios teatro mokyklos, skirtingos vizijos“, – pastebi Aurelija.
O galbūt yra, kas vienija Aurelijos ir Agnės įkūnijamas moteris? Truputį pamąsčiusi A.Tamulytė atskleidžia: „Taip. Tai – kerštas. Viena jų neteko pinigų, kita – meilės“.
A.Tamulytė neslepia, kad moteriški pokalbiai prie kavos puodelio – tai ne jos stichija. Be to, moteris prisipažįsta, kad gyvenime yra nukentėjusi dėl pernelyg atvirų pokalbių. „Visuomet su žmonėmis esu atvira. Kartais tuo mano atvirumu ima ir pasinaudoja“, – atvirauja Aurelija.
Kiek save prisimena, nuo mažumės buvusi itin judri, mėgdavo po medžius kraustytis, turėjo ne vieną berniokišką pomėgį. „Visada vertindavau paprastumą, konkretumą. Gal todėl geriau susikalbu su vyrais. Galiu ir apie techniką su jais pasikalbėti, apie mašinas. Jie man negaili gerų praktinių patarimų“, – juokiasi A. Tamulytė.
Tad turbūt net neverta klausti su kuo aktorė eitų į žvalgybą: su moterimi ar vyru? „Žinoma, kad tik su vyru! Man tikro vyro, gero žmogaus pavyzdys yra mano tėtis. Kaip sakoma, su tokiu žmogumi gali drąsiai lipti į aukščiausius kalnus“, – gražiai apie savo tėtį, buvusį orkestro muzikantą, dailininką Albiną Tamulį kalba Aurelija.
Į klausimą, ar moters gyvenimo tikslas būti mylimai vyro, aktorė atsako filosofiškai: „Be vyro meilės moteris daug ko netenka. Ypač žydėjimo... Rožės žydėjimo...“
